2019 m. lapkričio 19 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Žurnalistiniai prisiminimai. Kaip netapau ministru…

Povilas Sigitas KRIVICKAS, LŽS ir NŽKA narys


Krivickas._Prisiminimai_II.jpgNuo to įvykio praėjo pora dešimtmečių. Tačiau jis kartais dar ryškiai iškyla atmintyje. Vieną jau tolimą penktadienį solidus laikraštis “Verslo žinios” parašė: “Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai pripažinus, jog susisiekimo ministras Algis Žvaliauskas netiesiogiai pasinaudojo tarnybine padėtimi, ir dėl to, šiam atsistatydinus, Vyriausybės kuluaruose jau aptariamos kelios kandidatūros į likusį laisvą postą. Šaltinių teigimu, krikščionys demokratai žada siūlyti susisiekimo viceministrą Arimantą Račkauską ar kitą savo partijos narį Sigitą Krivicką.” Prieš keletą dienų panašią žinią buvo pateikęs ir ne visada patikimomis sensacijomis garsėjantis laikraštis “Respublika”. Bet “Verslo žinios” tai jau kas kita – aukštesnis profesinis kalibras.

Po tokių pranešimų mano gyvenimas tapo žymiai neramesnis. Kai kurie pažįstami susitikę arba telefonu klausė, kokius uždavinius nubrėžčiau Susisiekimo ministerijai, jeigu turėčiau jai vadovauti. Pirmiausia mano nuomonės teirautasi dėl to odiozinio orlaivio “JetStar”, kurio kone kiekvienas pakilimas į orą sukeldavo aršius skandalus. Tai juo vos per Baltiją skristelėjęs ir nė vieno žvėries Švedijoje nesumedžiojęs ponas Žvaliauskas netenka ministro kėdės. Tai pakimba nesantaikos debesis tarp Seimo vadovų dėl gedulingo skrydžio į Sankt Peterburgą, į kažkurio žymaus Rusijos politinio veikėjo laidotuves. 

Tapo aišku, kad reikia kuo greičiau atsikratyti to kiršinančio metalinio sparnuočio. Maniau, būtų atsiradusi gera proga jį parduoti kokiam superturtingam Arabų Emyratų šeichui arba – kaip talpią peleninę – tuščiagarbiui (ir todėl trenktam) Rusijos oligarchui. Pastarasis, anot anekdoto, keitė mersedesus vien dėl to, kad nebetilpo nuorūkos tam skirtose vietose.

Nebelikus “JetStaro” (kas netrukus ir įvyko), nuosekliai išsirištų vietinio oro uosto Kuršių nerijoje klausimas. Tiesiog atkristų būtinybė tenai tupdyti tiek nemalonumų aukštajai valdžiai sukėlusį skraidytuvą. Šitai pagaliau suprato ir pati Neringos miesto savivaldybės taryba nutarusi nebeilginti oro uostelio prie Nidos skrydžių juostos. Vadinasi, atsižvelgta į visuomenėje kilusias abejones ir į Prezidento Valdo Adamkaus neigiamą nuomonę. Galėčiau nekukliai pasakyti – kad ir į mano. Bet kas gi tuo patikės? 

Pats dėl to likau kaltas, kad jos nepagarsinau anksčiau, kol dar nebuvau minimas tarp kandidatų į ministrus. Bet užtat iš vieno bendradarbio, kurį būčiau drąsiai pasikvietęs viceministro pareigoms, gavau kitą svarbią idėją. Kolega pasiūlė, kaip nekenksmingai priartinti prie Neringos aviaciją su užsienio valstybių didžiūnais arba turtingais turistais. Jiems būtų galima pateikti viliojantį pasiūlymą atskristi su hidroplanais, kurie moka saugiai nutūpti tiesiai ant vandens. Pliūkšt – kaip antys, ir nereikia jokio antžeminio oro uosto…

O po to išsakiau savo pačią didžiausią svajonę susisiekimo srityje. Prieš tai dar pastebėjau, jog esu linkęs palankiai vertinti ir kai kurias eksministro Algio Žvaliausko originalias idėjas. Net nepriklausomai nuo to, ar jis taps mano pirmtaku aukštoje valdžios kėdėje, ar ne. Todėl aš tvirtai pasisakiau už tilto iš Klaipėdos į Kuršių neriją statybą! Tačiau su esmine pataisa: siūlyčiau statyti tąjį tiltą ne skersai, o išilgai Kuršmarių! Jeigu anuomet taip būtų padaryta, tai šiandien matytume, kad nė kiek nebūtų pažeista jautri nerijos gamta. Žinoma, tilto nereikėtų atremti į kitą krantą, o geriau palikti kokio puskilometrio tarpą nuo jo galo iki Nidos. Į ją atvykėlius nuplukdytų kuris nors iš Klaipėdos atvarytas keltas. Mažesni keltukai arba valtys galėtų kilnoti į Juodkrantę, Pervalką, Preilą ir net į Šilutę, Kintus.

Turėjau ir daugiau neprastų sumanymų, bet jų neskelbiau iki tol, kol Konstitucinis teismas nenusprendė, ar gali toliau dirbti anuometinė vyriausybė, nepertvirtinta Seimo. Mat, atsistatydinus ponui Žvaliauskui, pasikeitė daugiau kaip pusė pirmapradžių tos kadencijos Seimo prisaikdintų ministrų. Tapo problemiškas ir pačios Vyriausybės tolimesnis likimas. Jis turėjo paaiškėti ne greičiau, kaip po poros savaičių, nes, pasak Konstitucinio teismo anuometinio pirmininko Juozo Žilio, tuo laiku ši institucija buvo labai užsiėmusi kitais neatidėliotinais darbais. Todėl į ministrus man kol kas nebuvo reikalo skubėti.

Beje, kai kurie bičiuliai sakė girdėję, kad Lietuvoje gyvena dar vienas žmogus tokiais pat, vardu ir pavarde, kaip mano. Tai Radviliškyje įsikūrusios bendrovės „Fasma“ vadovas. Įmonė savo interneto sveitainėje didžiavosi (tą daro ir šiandien), „kad ragautume tai, kas užauginta, pagaminta ir sufasuota gimtinėje, o įrengę modernias kruopų, dribsnių bei trapučių gamybos ir fasavimo linijas, tapome viena produktyviausių maisto pramonės įmonių Baltijos regione.“ 

Pamaniau, būtų įdomu susipažinti su savo bendravardžiu ir bendrapavardžiu (tai padariau gerokai vėliau). Tada, paskyrimo vadovauti ministerijai atveju, būtume galėję ministeriauti pamainomis – kas antrą savaitę ar mėnesį. Tarsi vienas kito antrininkai. Tomis dienomis per Maskvos televizijos ORT kanalą teko girdėti keistą naujieną. Pasirodo, Sankt Peterburge į turėjusių įvykti rinkimų balsuotojų sąrašus buvo sąmoningai įrašomi antrininkai (net ir neegzistuojantys) tais pačiais vardais ir pavardėmis. Maisto produktais ir pinigais paperkant „originalus“, viliota juos balsuoti po keletą kartų už nurodytus kandidatus.

Tiesa, Lietuvoje tiek anuomet nebuvo, tiek dabar ministrai nėra renkami visuotiniu balsavimu. Jie už uždarų durų parenkami valdžios aukštybėse. Dėl to vis aiškiau supratau, kad neturėsiu realių šansų vadovauti Susisiekimo tvirtovei, juolab nepriklausydamas jokiam dariniui, vadinamam partija. Toji ministeriška likimo rykštė nenusileido ir ant mano „antrininko“. Todėl jis liko toliau gaminti maistingas kruopas, dribsnius bei trapučius, o aš tebevarinėju raidžių spiečius kompiuterio ekrane ir esu laimingesnis už bet kurį ministrą. 

Nuotraukoje: 
Du Sigitai Krivickai, netapę Susisiekimo ministrais. 
(Iš Povilo Sigito Krivicko archyvo)



Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)