2019 m. rugsėjo 20 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

GEDIMINAS JANKUS „GYČIO PADEGIMO ROMANTIŠKASIS IDEALIZMAS“

Gediminas JANKUS, LŽS ir LRS narys

Vejas_gluosniuose_2_Didele.jpg





Jankus_Gediminas__naujausia__II.jpgRecenzija apie Gyčio Padegimo spektaklį „Vėjas gluosniuose“: jausmų pynes, režisieriaus meistriškumo svarbą bei stebuklą, kuris visada truputėlį kitoks, nei laukta.

(Nuotraukoje: RFecenzijos autorius, Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungų narys Gediminas Jankus)

Kažkada J. Tumas-Vaižgantas pasidžiaugė, kad „romantiškasis idealizmas grįžta“, deja, jį gožė užgožė kritinis, o vėliau – ir socialistinis, bet bala jų nematė, tų realizmų. Man šit kas nušvito, Nacionalinio Kauno dramos teatro Ilgojoje scenoje išvydus krintančias žvaigždes – gyvas ir gajus tas romantizmas, gyvas ir gajus tas idealizmas, ypač jie ryškūs mūsų scenos meistro Gyčio Padegimo kūryboje.

G.Padegimui nereikia jokių deklaracijų, manifestų, šūkių. Jis scenoje nuosekliai jautriai ir su meile kalba apie žmogaus būtį, laikinumą, gyvenimo trapumą, sugeba prisiliesti prie dvasinių dalykų ir apie juos prabilti metaforomis. Simboliškas režisieriaus grįžimas į Kauno dramą [Nacionalinį Kauno dramos teatrą – red. past.], kuriai jis vadovavo ir kūrė iki 1999-ųjų, taigi, atsisveikinta prieš dvidešimt metų. G. Padegimas sugrįžo su spektakliu, gyvai priminusiu geriausius jo pastatymus šioje scenoje. Taip, bene prieš devynis metus čia nuaidėjo ir „JAH“ su mistiškuoju J. A. Herbačiausku, vėliau – „Stebuklingasis Tenesis“ su nerimą keliančia Mirusiųjų sala, tačiau būtent šis, naujausias premjerinis spektaklis – Algirdo Landsbergio „Vėjas gluosniuose“ – padvelkė tais neužmirštamais įspūdžiais, tomis įsirėžusiomis pakylėjimo ir dvasingumo akimirkomis, kurias jautėme kažkada „Mūsų miestelyje“ ar „Ilgoje Kalėdų vakarienėje“…


Vejas_gluosniuose II_1.jpg(Nuotraukoje: Petras Jasaitis (akt. Dovydas Pabarčius) ir Onutė (akt. Karolina Elžbieta Mikolajūnaitė). „Vėjas gluosniuose“, rež. Gytis Padegimas. Iš Nacionalinio Kauno dramos teatro archyvo. Fotografas Donatas Stankevičius)

„Vėjas gluosniuose“ ne tik gyvai priminė minėtus spektaklius, mūsų scenos „aukso fondą“, bet ir dar kartą parodė, kad gyvuoja ne tik Padegimo teatras kaip reiškinys, bet ir gyvas jo išvystytas kūrybinis metodas, tapęs lietuviškos teatrinės kultūros neatsiejama savasties dalimi. Režisierius remiasi garsiojo Michailo Čechovo metodika, tačiau akivaizdu, kad jis įdiegė daugybę naujų ir novatoriškų elementų, ugdydamas kūrybiškumą kaip mąstymo būdą, išugdė aktorių, gebančių atskleisti savo vidines galias.

Pasirinkęs itin retai statomo išeivijos autoriaus A. Landsbergio (1924–2004) stebuklinę dramą „Vėjas gluosniuose“, parašytą dar 1956 metais, – poetinį, romantizuotą ir dvasinius pokyčius atskleidžiantį veikalą, nieko bendro, išskyrus pavadinimą, neturintį su garsiąja Kennetho Grahame’o pasaka, – G. Padegimas sukūrė jautrų spektaklį, verčiantį susimąstyti ir kitom akim pažvelgti į kasdienybę. Amžinumo, šventumo ir teologijos įmantrybių minklės susipina su paprastų žmonių lūkesčiais, jausmais, viltimis. Stebuklinis elementas, lyg primenantis viduramžių religinę dramą – miraklį, svarbia gija driekiasi per visą veikalą, tačiau režisierius ir aktoriai jo nesureikšmina, akcentuoja itin santūriai, daugiau dėmesio skirdami realybei ir nuotaikingoms personažų kolizijoms, nevengdami sodrių charakteristikų ar švelniu humoru persmelktų scenų.

Akivaizdu, kad šis A. Landsbergio kūrinys yra persunktas romantinio pakylėjimo patoso, daug monologų ir dialogų balansuoja ties didaktinių pamokymų ar moralizuojančių pamokslų riba, poetinis dramos klodas retsykiais stebina savo nesaikingumu. Kartais net kyla klausimas, ko čia daugiau – teologo ar romantiko poeto? Tik režisūros ir aktorių ansamblio dėka teologinė, jėzuitiška pusė prislopinama, ir tatai tik į naudą visam spektakliui. Juk, tiesą sakant, naivūs kokią nors „Bromą atvertą ing viečnastį“ primenantys autoriaus sudėlioti Kazimiero ir Angelo monologai, jėzuitiška dvasia persunkti jų pamąstymai. Nieko nuostabaus – rašytojas prieš karą mokėsi Kauno Jėzuitų gimnazijoje ir įpūstai kavucikų (Katalikų veikimo centras, kažkada buvęs krikdemų ramstis) ideologijai, savo stebuklinę dramą rašydamas, dar jautė palankumą. 

Laimė, šioje teologinėje jėzuitiškoje kebeknėje nesusipainiojo režisierius, ir aktoriai, tuos katalikiškų doktrinų trupinius žarstydami, daugiau abejoja, nei teigia. Abejonė savo prigimtimi yra maištas prieš bet kokią dogmą, ir spektaklyje ieškanti, abejojanti, svyruojanti dvasia akivaizdžiai vyrauja. Būtent tai suteikia gyvasties, gyvenimo džiaugsmo, akcentai dėliojami prie vilties, laukimo, meilės temų.

Tarp kitko, Algirdas Landsbergis – bene prieštaringiausias išeivijos rašytojas, nuolat bandęs neatsilikti nuo pasaulinių literatūros tendencijų ir jas visaip naudojęs ir dėliojęs. Dar 1989 metais režisierius Vytautas Balsys Kauno dramos teatre pastatė jo dramą „Penki stulpai turgaus aikštėje“, skirtą pokario Lietuvos partizanams, paženklintą egzistencializmo ir jo ribinių situacijų sekimu. Pjesė intelektualine gražbylyste ir filosofavimu buvo gerokai nutolusi nuo ginkluoto pasipriešinimo rūsčios tikrovės. Intelekto žaidimams pakyrėjus, autorius sukte suko, ir gan triukšmingai, į modernizmą, netgi pajuodusį postmodernizmą. Juk ir „Vėjas gluosniuose“ turi savo avangardinį tęsinį, tiksliau, absurdišką parodiją „Gluosniai vėjuje“, parašytą bene 1970 metais ir aukštyn kojom verčiančią visą romantiškai pakylėtą, poetišką pirmosios dramos sandarą. A. Landsbergis netgi paliko tuos pačius veikėjus, greta kurių įvedė naujus ir sudėliojo groteskinę savo paties ankstesnių teologinių įmantrybių parodiją.

Abi šios „stebuklinės dramos“ 1973 metais išleistos Čikagoje, viename rinkinyje, ir, savaime aišku, autoriaus sumanymas ir buvo jas pamatyti viename spektaklyje. Džiaugiuosi, kad G. Padegimas nesidavė gundomas, pasirinko savo pasaulėjautai ir etikos principams artimą pirmąją pjesę – „Vėjas gluosniuose“, taip teigdamas ne tik savo ir visos kūrybinės grupės romantiškąjį pakilumą, bet ir autorių iškeldamas iki idealistinių aukštumų. Pabandžiau įsivaizduoti, kaip atrodytų, pavyzdžiui, dviejų dalių spektaklis su šiomis tokiomis skirtingomis dalimis. Visiška painiava, eklektika, romantizmas suremtų ietis su modernizmu, idealizmas – su rupia ir grubia realybe, šventasis Kazimieras prarastų aureolę, o jėzuitiškas angelas taptų puolusiu žemišku girtuoklėliu. Be abejo, mūsų dienomis, įpratus prie įvairiausių avant-garde, prie pusinteligenčių parateatralų eksperimentų, tai nelabai nustebintų, tačiau atgaivos sielai ir širdžiai veltui lauktume, lyg tatai būtų „ne šio pasaulio dimensijos…“

Žvaigždės, romantiškai švysčiojančios prieš mūsų akis spektaklio pradžioje, įveda į stebuklinį pasakojimo prologą. Nors veiksmo eigoje laikas tampa amžinybe, o vieta – mūsų dvasia, tačiau autoriaus nurodyta, kad atsiduriame XVI a., Lietuvai ir Lenkijai kariaujant su Maskva, prie pasienio pilaitės vartų ir jos viduje (scenografija ir kostiumai – Birutės Ukrinaitės). Toji trumpa valandėlė, kuomet pamatome į gimtąsias vietas grįžtantį karalaitį Kazimierą (akt. Arnas Ašmonas), būsimą šventąjį, lydimą Angelo (akt. Andrius Gaučas), nuskamba kaip pagrindinis leitmotyvas, vėliau nuolat pasikartojantis. Abiejų aktorių vaidmenys tiksliai sudėlioti, personažai įdomūs ir netikėti. Juk ir patyrusiam scenos meistrui ne taip lengva būtų perteikti bendravimą ir kalbėjimą dviejų dvasinių būtybių, nežemiškų esybių, tik laikinai priimančių žmogiškąjį pavidalą.




Vejas_gluosniuose._Naujausia_II.jpgG. Padegimas savo spektakliuose dažnai drąsiai patiki svarius vaidmenis jauniems aktoriams, juk vaidinti su vyresniaisiais kolegomis – puiki mokykla. Ir šiuo atveju minėti A. Gaučas ir A. Ašmonas, kaip ir žemdirbį Petrą Jasaitį įkūnijęs Dovydas Pabarčius ar Onutę – Karolina Elžbieta Mikolajūnaitė – darnus, meistriškas ansamblis, įtaigiai kuriantis savo personažų charakterius. Petro Jasaičio – drąsaus kareivėlio, laisvės trokštančio artojo – ir jo mylimosios Onutės meilės duetas įsimena tiksliais akcentais, švelnia ironija ir būsimos tragiškos atomazgos nuojauta. Jų lyrinė, poetiška, tyros meilės linija kertasi su kita, kiek groteskiškos poros linija – tai Kunigunda, pilaitės virėja (akt. Milė Šablauskaitė) ir plikbajoris Krištupas Vyšniauskas (akt. Artūras Sužiedėlis). Netikėtom varsom sužibėjo mūsų scenos meistrė M. Šablauskaitė, tokia pagavi jos Kunigunda – nesiduos mulkinama vėjo pamušalo ir padraikos plikbajorio, o A. Sužiedėlio Krištupas, regis, sugebės išsisukti net iš kebliausios padėties.


(Nuotraukoje:Eugenijus Kurevičius (akt. Henrikas Savickis) ir Aldona (akt. Ugnė Žirgulė). „Vėjas gluosniuose“, rež. Gytis Padegimas. Iš Nacionalinio Kauno dramos teatro archyvo. Fotografas Donatas Stankevičius)



Trečioji meilės linija – tai didiko Eugenijaus Kurevičiaus (akt. Henrikas Savickis) ir Aldonos, pilaitės vietininko žmonos (akt. Ugnė Žirgulė) meilė. Dramatiška, gili, nuodėminga. Herojai kenčia, išgyvena, tačiau negali vienas be kito, ir nors Kurevičius labiau domisi žvaigždynais, kuriuose nerado Dievo, jam Aldonos meilė reikalinga, be jos jis – nelaimėlis. Ypatinga jėga ir meistriškumu pasižymintis duetas, U. Žirgulė sukūrė raiškų kenčiančios, bet meilę pasirenkančios moters paveikslą. Beje, būtent per Aldoną spektaklyje bandoma išspręsti ir teologinį jėzuitišką ginčą dėl stebuklų ir katalikybės esmės. Nuskamba jos atsakymas Karaliui (akt. Dainius Svobonas), pasiūliusiam pereiti į protestantizmą ir išsiskirti su nemylimu vyru – geriau nuodėmėj su mylimu, neišsiskiriant, bet tik ne protestantizmas… Čia ir glūdi visa autoriaus suvokta jėzuitiška, tai yra, veidmainiška katalikybės esmė. Dar gerai, kad toji esmė stipriai neakcentuota, ir labiausiai įsimena pasiaukojančių, neatgailaujančių dviejų stiprių asmenybių meilės istorija.

Šioje jausmų pynėje yra ir ketvirtoji meilės linija – bene tragiškiausia. Tai gedinčio ir niekuo nesidominčio karaliaus Žygimanto meilė mirusiajai Barborai. Dainius Svobonas negali nežavėti savo vaidmeniu. Sielvartingose mintyse ir prisiminimuose paskendusio Karaliaus apatija, svyravimas dėl karo veiksmų, netikėtas prabudimas, apsilankius Kazimierui ir lemtingas įsikišimas į visų personažų likimus – būtent jis yra deus ex machina, išsprendžiantis visų bėdas ir nelaimes, išpildantis lūkesčius ir svajas.



Vejas_gluosniuose_3_II.jpg(Nuotraukoje:Karalius (akt. Dainius Svobonas).„Vėjas gluosniuose“, rež. Gytis Padegimas. Iš Nacionalinio Kauno dramos teatro archyvo. Fotografas Donatas Stankevičius)

Skirtingus veikėjus sugeba atskleisti ir A. Ašmonas su A. Gauču. Juk A. Ašmono Kazimieras, bandydamas vėl suprasti žmogišką bendravimą, pajusti žmogišką dvasią ir lūkesčius, ištaria: „Žemiška žmonių kalba yra graži savo laikinume, kaip vėjas gluosniuose“, ir tą laikinumą bando įvairiais būdais sutvirtinti. Jis sugeba įtikinti teologiškai jėzuitišką Angelą, įkalba patį karalių Žygimantą, besisielojantį dėl savosios Barboros Radvilaitės netekties. Įtaigūs, įstringantys Kazimero monologai, dvelkiantys sakrališkumu, jautrus ir talentingas atlikėjo Jurgio Jarašiaus įdainuotas tekstas.


Angelas (akt. Andrius Gaučas) ir šv. Kazimieras (akt. Arnas Ašmonas.„Vėjas gluosniuose“, rež. Gytis Padegimas. Iš Nacionalinio Kauno dramos teatro archyvo. Fotografas Donatas Stankevičius

A. Gaučo Angelui sunkiau. Pjesėje jis – teologinis kavucikas, disputuose pilyje niekaip nesugebantis įrodyti katalikybės pranašumo prieš protestantizmą, pritrūkstantis argumentų ir dejuojantis, kad žmonių kalba tokia netobula. Suprask – angelų kalba lengvai pagrįstų katalikybės dogmas. Šis bejėgis angelas spektaklyje vis tik randa savo vaidmeniui netikėtų bruožų, atrodo, jau nieko nesudėliosi, nepridėsi, o nelauktai sužėri kokia frazė ar pakylėtas, tikintis savo misija tonas.

Pasakojime nuolat kalbama apie stebuklą, kuris turi įvykti ir nulemti lietuvių pergalę mūšyje. Visi jo laukia, Kazimieras – melste meldžia. Po ilgų ir gan klaidžių teologinių pamąstymų, vis tik mums paliekama viltis, kad stebuklas įvyks, bet jis turės daugiau moralinę reikšmę – aukos nebus beprasmės ir beveik visiems mūsų personažams vyrams, žuvusiems mūšyje, „angelai vainikus pina“.

Ši sakralinė mintis, pakylėta žuvusiųjų apoteozė – įspūdinga kūrinio kulminacija. Ją, kaip ir visą spektaklį, lydi pakylėta misterijų dvasia alsuojanti kompozitoriaus Raimundo Martinkėno muzika. Jos daug, ypač pabaigoje, atrodo, kad atnašaujamos gedulingos mišios, lauki ir benedictus, ir kyrie eleison, o sulauki galingo, visaapimančio SANCTUS… Tai nėra blogai, tačiau, regis, kiek užsižaidžiama. Pakylėjimas, dar vienas pakylėjimas, jį sekantis stiprus akordas, vėl akordas, nušvinta sustingę gyvi paveikslai – moterys, raudančios savo žuvusiųjų mylimųjų… susikaupimas, tyla. Ir vėl tą sakralinę tylą perskrodžia R. Martinkėno trimitai.

Žuvusiųjų jie neprikels. Tačiau, tiesą sakant, tai jaudina ir sujudina mus, gyvuosius. Tokios pjesės, be abejo, reikalauja aktorių meistriškumo, ansambliškumo, visų dėmenų kūrybinės sintezės ir, bene svarbiausia, režisieriaus valios ir aiškios pozicijos. Nežinia, kokiomis paskliundomis būtų nukreivinta A. Landsbergio pjesė, jei ne G. Padegimo režisūra. Romantiškasis idealizmas gyvas.


(Viršutinėje nuotraukoje: Petras Jasaitis (akt. Dovydas Pabarčius) ir Krištupas Vyšniauskas (akt. Artūras Sužiedėlis). „Vėjas gluosniuose“, rež. Gytis Padegimas. Iš Nacionalinio Kauno dramos teatro archyvo. Fotografas Donatas Stankevičius)











Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)