2019 m. gegužės 25 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Kaip aš jauną žurnalistą „protinau”... A.Marčiulionio poleminės pastabos

Antanas MARČIULIONIS, LŽS ir žurnalistikos senjorų klubo MES narys


Marciulionis Antanas n. II_1.jpgMalonu sutikti šventes plačios giminės apsuptyje. Nedažnas atvejis, bet šįkart sugužėjo kone visi, kas galėjo: iš Vilniaus, Dzūkijos, Klaipėdos, Šeduvos. Su daugeliu seniai matytasi, užtat ir šnekų – marios.

– Na ir kaip senjorai laikosi? – pobūvio pertraukėlės metu prieina pusseserės sūnus Vytautas.
Beveik žinau, kur kalba pasisuks – jau šeštus metus giminaitį maitina darbas laikraščio redakcijoje.
– Nepasiilgote žurnalistikos? Kiek atsimenu, keli gyvenimo dešimtmečiai su ja prabėgo, – šypsosi sūnėnas.
– Pusė šimtmečio, Vytuk, beveik pusė šimtmečio. Tai kaipgi nepasiilgsi. Ypač ano meto žurnalistikos. Įvairiažanrės, įvairiaspalvės, nepelnytai baigiamos užmiršti. Jūsų, šiandieninių kartų, žurnalistika kitokia.
– Be abejo kitokia. Neretai pagalvoju, kad tada, sovietmečiu, dirbti žurnalistu buvo ne pyragai. Sunkiai įsivaizduoju, kad galėčiau rašyti apie tai, kas nepatinka, kas man neįdomu, tik ko nori valdžia, – „puola“ mane giminaitis tokį šventišką vakarą.
– Na ir kodėl dabar taip kategoriškai? – tapšnoju vaikinui per petį. – Jeigu iš tikrųjų panašiai galvoji, būtinai padiskutuosim. Bet kitą kartą, kai tam surasim tinkamesnį laiką. O dabar gal einam prie stalo.

Tinkamesnis laikas, matyt, Vytautui atrodė kita diena, kai pasiskirstę į grupeles, vieni kitiems pasakojomės savo kasdienybę.

– Nepykit, dėde. Kas man atviriau apie tuos žurnalistams sunkius laikus pasakys, jeigu ne jūs, – jaunasis kolega (manau, kad ir giminaitį galiu taip pavadinti) vėl prie manęs prisėda.
„Kodėl nepakalbėjus…– šmėkšteli mintis. – Argi maža su jaunais žurnalistais šia „slidžia“ tema esame diskutavę.“
– Žinai, ko aš tavęs pirmiausia paklausiu? Ko esu klausęs ne vieno žingeidesnio tavo amžiaus kolegos: ar esi atidžiau pavartęs to „sunkaus“ laikmečio laikraščius?
– Atidžiau tai ne. Ką ten iš jų gali pasimokyti, kai tokiomis nepavydėtinomis sąlygomis dirbote. Juolab, kad šiandieną šitiek laikraščių – skaityk ir mokykis.
– Ir mes, bręstantys tų laikų žurnalistai, mokėmės vieni iš kitų, iš mūsų labiausiai mėgiamų patyrusių kolegų. Nuo „žalios“ jaunystės dienų, Vytuk, bandyta rašyti savo iniciatyva surastomis ir „Kauno tiesos“ redakcijos pasiūlytomis temomis, nekantriai laukta tų rašinių pasirodymo laikraščio puslapiuose ir džiaugtasi jais, kaip vaikai džiaugiasi naujais žaisliukais.
– Nelabai suprantu, ką tuo norėjote pasakyti.
– Kad mums, gerokai vyresnės kartos žurnalistams, naivokai skamba tie šiandien dar vis girdimi samprotavimai apie tai, kokiais stipriais retežiais mus buvo supančiojęs tas gūdžiu vadinamas laikmetis.

Neiškenčiau ir jaunam giminaičiui „pasigyriau“, kad per tuos 25 darbo tarybinėje spaudoje metus ko tik neprirašyta, kas man buvo įdomu, kas patiko, dėl ko į redakcijas kreipdavosi skaitytojai. „Vakarinėse naujienose“, „Eltoje“, „Kauno tiesoje“, „Tiesoje“. Dirbta nuoširdžiai, su dideliu entuziazmu, nesiskaitant su laiku. 

Gulta ir keltasi su mintimis apie būsimo straipsnio pradžią, pabaigą, pavadinimą… Ypač tada, kai rašyta „solidžios“ publikacijos moralės temomis, feljetonai, analizuotos skaitytojų nurodytos problemos, kai buvo gvildenta įmonių, įstaigų profesinių sąjungų pirmininkų, partinių organizacijų sekretorių nedora veikla, šių organizacijų neveiklumas...
Kai nutilau, giminaitis irgi tylėjo.

– Netikiu, Vytautai, dievaži netikiu, kad nemielas darbas man galėjo tapti gyvenimo būdu. Apmaudu, kad panašią į tavo nuomonę apie mūsų jaunystės laikų žurnalistiką su savimi nešiojasi neretas šių dienų kolega, – dar tarstelėjau.
– Bet aš vistiek prie savo minčių dar noriu grįžti. Manau nesidžiaugėt, kad objektyvios savo arba skaitytojų nuomonės apie to meto valdžią spausdinti negalėjote, nardyti po jos užkaborius taip pat buvo tabu?
– Čia jau tu teisus. Užtat nardėme konkrečiose visuomenės problemose, už kurias dažnai ir buvo atsakingos miestų, rajonų, respublikos valdžios. Į jų duris tokiu būdu ir stengėmės prisibelsti, laikraščiuose sugrįždami prie tų pačių temų po savaitės, mėnesio ar dviejų. Žinoma, kad redakcijos sulaukdavo valdininkų skambučių: kodėl jūs prie tokios tai įmonės (įstaigos) „prilipote“? Bet mes neturėjome ko bijoti – stengėmės rašyti objektyviai, įsigilindami į problemos esmę, sukauptą informaciją tikrindami ir pertikrindami.

„Tai štai kur jie pasislėpę. Ko gero savo žurnaliūgiškas problemas aptarinėjate...“, – juokauja į mudviejų „nuošalų“ kampelį sugužėję kiti svečiai. „Dėdę į ožio ragą bandau suriesti, bet jis niekaip nepasiduoda“, – „teisinasi“ sūnėnas. O kai atsisveikinome, pasiūlė: „Mūsų laikraštis šiemet laukia ir jūsų straipsnių. Žinoma sensacingų, valdžią „tarkuojančių...“

* * *
Supratau, kad dar daug ką reikėtų pasakyti žurnalistikos vandenyse jau apsipratusiam giminaičiui. Kitokios žurnalistikos vandenyse. Neretai sensacijomis gyvenančios ir iš jų išgyvenančios. Besikartojančiomis iš laikraščio į laikraštį, iš laidos į laidą. 

Žurnalistikos, kuriai neretai nieko nereiškia vieną dieną žmogų apipilti purvais, kitą dieną savomis priemonėmis bandyti tuos purvus nuplauti. Ir dažniausiai tik todėl, kad įvairiais būdais iš savo šaltinių išpeštą būsimą sensaciją skubama kuo greičiau išviešinti. Toli gražu ne kiekvienai redakcijai, ne kiekvienam šiandieninės kartos žurnalistui dėl to galima priekaištauti, bet, kad sulaukta laisvė žodžiui iškraipė tikrosios žurnalistikos paskirtį, atsakomybės prasmę nepastebi tik tas, kuris nenori pastebėti.

Kai kurie mūsų profesijos kolegos savo talentą stengiasi paryškinti tokiais žodžiais, kurie gali priblokšti kiekvieną net labiausiai neįžeidų žmogų. Bet ką padarysi. Sūnėnas Vytautas, su kuriuo šiek tiek tądien diskutavome, džiaugdamasis žodžio laisve, pavyzdžiu pasirinko būtent tas žinomo mūsų šalies žurnalisto publikacijas, kurių nereta skendi užgauliojimų lavinoje. „Be abejo, skaitėte, kaip jis daužo net ir pačius aukščiausius valdininkus. Yra šiandien iš ko mokytis“, – autoritetingu tonu sprendė jaunasis kolega. Kaip sakoma, komentarai čia nereikalingi.

Žurnalistikoje jau šio to pramokęs jaunas žmogus kone didžiausiu šiuolaikinės žiniasklaidos pasiekimu laiko galimybę „daužyti“ valdžią. Ne analizuoti jos veiklą, ne dalykiškai ieškoti problemų priežasčių, o „daužyti“. „O kaip tau atrodo, ar tokios jūsų pastangos, toks savo „galybės“ demonstravimas daug duoda naudos? Juk dažniausiai į tai niekas nereaguoja. Ir, ko gero, ne todėl, kad žiniasklaidą ignoruoja. Todėl, kad patys priverčiate jūsų negerbti. 

Valdžioje, kokia ji bebūtų, taip pat „sėdi“ žmonės, kritiką dar sugebantys atskirti nuo sunkiasvoriais žodžiais išreikštos pagiežos. Tokį žurnalistą, tokią redakciją šiandieną daugelis valdžios atstovų galėtų užtampyti po teismus, bet, matyt, vadovaujasi patarle: „Duok d…. kelią“, – „protinau“ vaikiną. „Bet tokie rašiniai visuomenėje rezonansą turi nemažą“, – tarsi mano žodžių negirdėjęs tikino Vytautas. „Ir tau nesvarbu, kad kuo didesnio skaitytojų dėmesio siekiama ir pasitelkus labai abejotinos vertės leksiką?“, – stebėjausi giminaičio nuostatomis.

* * *

Kelias dienas šis mudviejų pokalbis neišėjo iš galvos. Gailėjausi, kad jaunajam kolegai nepriminiau ir kitokio „atspalvio“ publikacijų, narstančių, valdininkų ir politikų veiklą ir jų biografijas. Žemai galvą galima nulenkti prieš tiriamosios žurnalistikos virtuozę Rūtą Grinevičiūtę - Janutienę, gausybę išraiškingų faktų „sudėliojusioje“ savo knygoje „Dinastija. Landsbergių gyvenimo istorija“. Tik stebėtis tenka joje sukauptos slaptos informacijos apie šios jau tris dešimtmečius Lietuvoje šlovinamos giminės toli gražu ne šlovingą praeitį gausa. Didžiuliu tiražu išspausdintas leidinys iš knygynų lentynų išnyko labai greitai. Didelis buvo ir rezonansas.

Prof. Vytautas Landsbergis, žurnalisto paklaustas nuomonės apie šią knygą, nedaugžodžiavo. Pavadino ją „Mėšlo krūva“ ir tiek. O visuomenėje tada samprotavimų girdėta daug ir įvairių: pagal simpatijas ir antipatijas profesoriui, tik niekas R.Janutienei nepriekaištavo dėl rašymo kultūros – viskas „sustyguota“ nepriekaištingai. Knyga vadinta skandalinga, ją skaičiusieji spėliojo, ar tik neteks žurnalistei bylinėtis, magėjo sužinoti, kokį rezonansą leidinys sukels valdžioje. Bet ši tylėjo. Šalies teismams „griausminga“ knyga taip pat papildomo darbo neužkrovė. Net sensacijas mėgstančiai žiniasklaidai ir tai „Mėšlo krūva“ neužkliuvo.

„Vis laukėm kaip reaguos Landsbergiai. Manėm, kad Rūta bylinėjimo teismuose tikrai neišvengs, tai ir nenorėjome į šį „širšalą“ rankų kišti“,– kai apie tai sušnekome, sakė gerai pažįstamas laikraščio redaktorius.

„Jeigu panašaus turinio knyga būtų parašyta apie a.a Algirdą Brazauską ar Gediminą Kirkilą, Ramūną Karbauskį ar Saulių Skvernelį, taip pat būtumėt nekišę rankų?, – kolegai grybštelėjęs šypsojausi. – Juk žinai, kad kone visa žiniasklaida pultų ryškinti kas, kur, kaip, kada, kodėl…. Ne dieną, dvi, bet mėnesį ar kelis mėnesius ryškintų, Juk tokia sensacija ne taip dažnai pasitaiko“.


VLABER._Spalvos_II.jpg

„Nesišaipyk, viską tu supranti. Mūsų nepriklausomybė ir Vytautas Landsbergis tai beveik vienas ir tas pats. Kaip atrodytume prieš pasaulį?“

„Po tą pasaulį ir pasižvalgykim. Yra „nukarūnuota“ne viena kur kas garsesnė asmenybė. Bet neužpyk – čia ginkdie ne joks priekaištas. Pažįstamo draugijoje pabandžiau „išsikrauti“, – švelninau savo atvirumą.

Taigi, visuomenė karštai apie knygą padiskutavo, o tie, iš kurių buvo laukta didžiausio rezonanso, „Dinastijos...“„neskaitė“. Tyla, kaip gilioje girioje. Matyt, Rūta Janutienė ne tą asmenybę savo knygai pasirinko. Būtų ši aptarta ne tik skaitytojų, bet ir visuose aukščiausios valdžios lygiuose, specialiose tarnybose. 

Knygos herojus, jeigu jis dar būtų šiame pasaulyje, be abejo, sulauktų vienokio ar kitokio linčo. Žurnalistė, ko gero, netgi galėjo tikėtis pašlovinimo, o laikraščių puslapiai, televizorių ekranai kokį mėnesį ar du mirgėtų skambiomis antraštėmis, įvairiausiomis laidų rubrikomis.

Su mielu sūnėnu jaunu žurnalistu Vytautu atsiradus progai, ir apie visa tai padiskutuosime. Norisi, kad jis suvoktų labai svarbų dalyką: valdžia linkusi nutylėti, kai nevykusiai persistengi ją kritikuodamas ir kai savo sensacingam rašiniui ar knygai nevykusiai pasirenki neliečiamas asmenybes.

Nuotraukoje: Publikacijos autorius ilgametis spaudos žurnalistas,
 Lietuvos žurnalistų sąjungos narys Antanas Marčiulionis
Nuotr. iš asmeninio albumo

LŽS nario, dailininko Vladimiro Beresniovo (Vlaber) piešinys







Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)