Kauno žurnalistų namuose vyko seminaras žurnalistams „Rinkimai 2019. Politikos ir žurnalistikos santykių ypatumai rinkimų metu“.
Pranešimą apie visuomenės informavimo etikos aspektus politinių kampanijų metu skaitė Visuomenės informavimo etikos komisijos (VEIK) pirmininkas Viktoras Trofimišinas.
Pradėdamas pokalbį V. Trofimišinas padėkojo gausiai susirinkusiems žurnalistams bei leidėjams ir pajuokavo, kad paprastai tokiuose seminaruose dalyvauja tie, kurie ir taip daug žino.
Profesionalumo standartai
„Etikos kodeksas ir etikos normos galioja tiek iki rinkimų, tiek per rinkimus, tiek ir po rinkimų, – akcentavo pranešėjas. – Tai kodėl tuomet mes apie tai kalbame? Kodėl kalbame apie žurnalistų profesinę etiką, išskirdami rinkimus? Ogi todėl, kad rinkimai vis dėlto yra ypatingas reiškinys.“
Rinkimai, anot pranešėjo, savo esme turi du įdomius elementus: sportinį elementą ir vaidybinį elementą. Rinkimai – kaip varžybos ir rinkimai kaip spektaklis. Kiekvienas iš savo patirties ir praktikos galime prisiminti įvairiausių įvykių, kurie gali patvirtinti šitą teiginį. Kitaip sakant, vyksta įvykiai, kurių tikrovėje nėra, kurie sukuriami – kad būtų įdomu, kad pritrauktų auditoriją.
(Nuotraukoje: VEIK pirmininkas Viktoras Trofimišinas)
„Mes matome, kaip meistriškai sužmoginami kandidatai, dalyvaujantys rinkimuose, – pabrėžė V. Trofimišinas. – Kaip jie bičiuliaujasi su asocialiais asmenimis, kaip aria pirmąją vagą, globoja vaikus, ir t. t. Tai yra graži rinkiminė režisūra, kurios žurnalistai negali nematyti… Pasipila kaltinimai oponentams, provokuojami ginčai, daromos apklausos, kas pirmauja, o kas atsilieka… Visa tai irgi yra tiesa, ir žurnalisto užduotis – šitą informaciją pasakyti auditorijai. Tik kas už to gali slypėti?“
Taigi rinkimų metu žurnalistams, anot pranešėjo, derėtų įsidėmėti keletą esminių dalykų: reikia tapatintis su rinkėjais, o ne su politikais; atminti, kad žurnalistas politikui teikia „viešumo deguonį“, tai yra politikas be žiniasklaidos praktiškai negalėtų savęs realizuoti; skelbti kaip pažymėtą politinę reklamą; apdairiai naudotis visuomenės apklausų duomenimis. Ir dar vienas reikalavimas – taikyti aukščiausius profesionalumo standartus. Ką tai reiškia? Ogi tą, kaip žurnalistai bendrauja su politikais, su kandidatais.
V. Trofimišinas pabrėžė, jog žurnalistai negali nesutikti su reikalavimu pateikti klausimus iš anksto; nesutikti, kad kandidatas redaguotų tai, ką jau pasakė, kad nepasirodytų gražesnis nei yra iš tikrųjų; vengti „bandos žurnalistikos“, kas esą ypač būdinga jauniems žurnalistams, kurie galbūt neturi pakankamai patirties ir dairosi žurnalistikos autoritetų: ką šie pasakė, tą patį ir atkartoja… Reikia informaciją pateikti kritiškai, neapsiriboti vien kandidato teikiama informacija – rinkti ją iš įvairių šaltinių. Ir visais atvejais sudaryti sąlygas kandidatams, kurie kritikuojami, atsakyti į kritiką.
Tai esą jokia naujiena – tokie žurnalisto profesionalumo standartai parengti daugiau kaip prieš 10 metų.
Tai – teorija. O praktika? Ką pastebi komisija?
Rinkimų kampanijos esą išryškina dalies žurnalistų angažuotumą, susisaistymą su konkrečiomis politinėmis jėgomis, parodo jų šališkumą.
„Jei vertindama publikacijas komisija linkusi nepripažinti pastarojo nusižengimo profesinei etikai, tačiau kartais suplaukia daug atvejų, iš kurių matome, kad tas žurnalistas išties jau iš anksto ruošėsi eiti į politiką, todėl viską darė apgalvotai, sąmoningai,“ – pabrėžė pranešėjas.
Jis rekomendavo pasižiūrėti Alytaus regioninės televizijos laidą. Nors vedėja savęs nevadina žurnaliste ir bando to titulo išsiginti, ji, būdama laidos vedėja, esą kartu dirbo ir Seimo nario padėjėja – sekretore. Ji buvo pripažinta pažeidusi profesinę etiką, nes tai – nesuderinami dalykai. Beje, ji ir toliau veda laidas televizijoje. Pavyzdžiui, veda laidą, kurioje kalbina du kandidatus į merus, nors, kaip paaiškėja, ir pati yra kandidatė į merus. Taigi kandidatė į merus „tarkuoja“ kitus kandidatus į merus. Nonsensas! Komisija svarstys, kas čia yra blogai.
Kitas atvejis, anot pranešėjo, fiksuotas Kėdainiuose. Šio rajono laikraštis išspausdino publikaciją iki rinkiminės kampanijos pradžios. Beje, daugybė leidinių esą skubėjo paskelbti informaciją, kurią būtų galima laikyti paslėpta reklama, dar neįvykus vaizdinės reklamos startui. O tai jau galima traktuoti kaip užslėptą politinę reklamą.
Vis dėlto ne visur – vien juoduliai. Yra leidinių, kurie dirba taip, kaip reikalauja profesinės etikos standartai.
Žurnalisto pareigos
Pernai daugiausia buvo nustatyta pažeidimų, susijusių su tuo, kad nebuvo suteikta teisė atsakyti. Daug pažeidimų buvo susijusių su neetiška nuomonių raiška, su nuomonių įvairovės neužtikrinimu ir su interesų konfliktu.
(Nuotraukoje: ,,Kaišiadorių aidai” redaktorė Angelė Rabačiauskienė)
Į komisiją su skundais daugiausia kreipėsi fiziniai asmenys, penktadalis buvo viešųjų asmenų (tai ministerijų, savivaldybių tarnautojai) bei nedidelė dalis (6 proc.) skundų, kuriuos persiuntė Vyriausioji rinkimų komisija (dėl paslėptos politinės reklamos buvimo ar nebuvimo). Jeigu komisija nustato, kad galėtų būti paslėpta politinė reklama, pradedamas tyrimas.
Teisiniai aktai esą aiškiai reglamentuoja žurnalisto santykius su politikais (žurnalistas negali ir neturi prisiimti jokių įsipareigojimų, išskyrus profesinius įsipareigojimus viešosios informacijos rengėjui; žurnalisto veikla nesuderinama su dalyvavimu politinių partijų veikloje ir su darbu valstybės ir vietos valdžios institucijose).
„Žurnalistai bando derinti politinę veiklą ir darbą savivaldybėje ar darbą Seime, ir tokių pažeidimų fiksuojama, – kalbėjo pranešėjas. – Kiekvienas atvejis vertinamas individualiai, neatsižvelgiant vien tik į formaliuosius dalykus. Nepaisant to, ar asmuo save vadina žurnalistu, ar išsigina, tvirtina, kad jis – ne žurnalistas, komisija vertina jo veiklos pobūdį – kiek ta veikla trunka pobūdį, kiek ji atitinka žurnalistinės kūrybos kriterijus ir pagal tai padaro atitinkamus sprendimus“.
Žurnalistų „konfliktai“
Kaip patys žurnalistai traktuoja – pateko į interesų konfliktą, ar ne? Anot pranešėjo, maža dalis konfliktą pripažįsta; sako – jei komisija nuspręs, kad tai interesų konfliktas, aš iš tos ar kitos veiklos pasitrauksiu; Bet tokių – mažuma. Dalis neigia kad tai yra konfliktas, aiškindami, kad nepriklauso konkrečiai partijai, nors dalyvauja rinkimuose partijos sąraše. Jie tvirtina, esą Konstitucija nedraudžia kandidatuoti į rinkimu.
„Iš tikrųjų, Konstitucija nedraudžia kandidatuoti, bet mūsų etikos kodeksas sako ką kita, – pabrėžė V. Trofimišinas. – Ir mes tuo kodeksu vadovaujamės. Tai mūsų profesijos etikos standartai: jei esi žurnalistas, rinkimuose dalyvauti negali. Kodeksas neprieštarauja Konstitucijai – tą yra išsiaiškinęs Konstitucinis teismas“.
Dar viena žurnalistų, neigiančių interesų konfliktą, esą tvirtina žurnalisto darbą suvokiantys kaip aktyvų dalyvavimą visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Vis dėlto privalu laikytis profesinės etikos kodekso.
Kaip elgtis žurnalistui rinkiminės kampanijos metu?
Anot pranešėjo, niekas nedraudžia kiekvienam žmogui naudotis konstitucine teise ir pasirinkti politiko kelią, eiti į rinkimus, agituoti už save ir panašiai.
Atsižvelgiant į mūsų profesijos ypatumus, pradėjęs savo politinę karjerą, asmuo esą turi atsisakyti savo profesines veiklos, bent politinės kampanijos metu. Jeigu jam svarbu vertybinės nuostatos… Gali pasiimti nemokamų atostogų, gali laikinai nedirbti. Kitaip sakant, tuo laikotarpiu žurnalistas neturėtų aktyviai reikštis kaip žurnalistas.
(Nuotraukoje iš kairės: Brigita Sabaliauskaitė www.kasvykstakaune.lt redaktorė; Radijo ,,Mano FM redaktorius ir vedėjas Aidas Totoraitis; VRK narys Vincentas Vobolevičius)
Taigi rinkiminės kampanijos metu žiniasklaida vykdo savo funkcijas – supažindina su politinių partijų programomis, su kandidatais, lygina jų pozicijas, nušviečia jų veiklą. Tačiau draudžiama vienam kuriam kandidatui sudaryti išskirtines sąlygas reikštis toje žiniasklaidos grupėje.
„Mūsų dažnai klausia – tai visai negalima politinės kampanijos metu publikuoti politiko nuomonę, jei už ją nesumokėta? Galima, bet galioja principas – ar užtikrinama nuomonių įvairovė, – paaiškino V. Trofimišinas. – Kandidato pristatymas ir reklamavimas yra visiškai skirtingi dalykai“.
Žurnalistas – stebėtojas? Žurnalistas – rinkimų komisijos narys?
Ar gali žurnalistas būti rinkimų stebėtoju? Esą buvo apskųsta žurnalistė, kuri praeitoje rinkiminėje kampanijoje dirbo stebėtoja.
„Toks atvejis nėra aptartas – komisijos nuomone, pažeidimo gal ir nėra, kita vertus, stebėtojus deleguoja partijos arba „baltosios pirštinės“, – kalbėjo jis. – Tai arba tu partijai priklausai, arba „baltosioms pirštinėms“. Komisijos manymu, žurnalistams turėtų būti sudaryta daugiau galimybių būti legaliais stebėtojais neatstovaujant partijai. Siūlėme suteikti žurnalistui stebėtojo, arba stebėtojų stebėtojo, statusą“.
Ar gali būti žurnalistas rinkimų komisijos nariu? Draudimo esą kaip ir nėra, nes rinkimų komisijos narys nevykdo agitacijos, nevykdo aktyvios veiklos. Kitas klausimas – ar žurnalistas, dirbdamas tokį darbą, gali rašyti apie komisijos darbą. Turbūt nelabai… Komisija prie šito klausimo žada sugrįžti. Esą labai svarbu, koks yra žurnalisto motyvas dalyvauti rinkimų komisijoje – ar gauti informacijos, ar draugauti su partija, ar dar kt. Vis dėlto tai esą jau galima traktuoti kaip tam tikrą žurnalisto „išsukimą iš kelio“, kaip bręstantį interesų konfliktą.
www.kaunozurnalistai.lt nuotr.
