Kažin kelintą kartą po 1991-ųjų – sausio 13-oji rytoj vėl bus sekmadienis? Tačiau aišku, kad 2019-ųjų oras tikrai panašus į anų metų šeštadienį. Nedidelis šaltukas, nedaug ir sniego. Kaip ir kauniečių, atėjusių prie atminimo laužo Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje.
Fakelų šviesoje nesunku įžvelgti, kad susirinko vyresnio amžiaus žmonės, gerai prisimenantys ir gerbiantys Lietuvos istoriją, viską žinantys apie kruvinąjį sekmadienį Vilniuje, kur žuvo ir kaunietis Titas Masiulis.
Atminties popietė Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje prasidėjo pilietine akcija „Neužmirštuolių pieva“ ir Varpų muzikos koncertu, kurį pakeitė tradicinė akcija prie laužo „Būkime kartu!“ , dalyvaujant aktoriui Petrui Venslovui ir Kauno kultūros centro folkloro ansambliui „Kupolė“…
Netoliese, Simono Daukanto gatvės 28 A namo, kuriame prieš 28 metus buvo Lietuvos radijo ir televizijos Kauno redakcija, kieme tylu ir ramu. Ne taip, kaip tuomet. Dar iki sausio 13-osios kasdien pasikeisdami čia budėjo ne tik LRT darbuotojai, bet ir pilietiški kauniečiai. O ankstyvą rytą, kai Kauno redakcija tęsė užimtos Vilniaus televizijos programą, tikriausiai, ne vienas tūkstantis žmonių saugojo ,,tiesos žodžio citadelę“ (tai galima pamatyti mūsų svetainės puslapyje ,,Filmai“, pažiūrėjus dokumentinį filmą ,,Sausio tryliktoji … sekmadienio rytą“).
Kodėl į buvusį Kauno radiofoną, paskui RTV redakciją Kauno savivaldybė nekviečia kauniečių, neaišku. O gal ir nereikia. Tie, kurie čia dirbo ar budėjo sausio dienomis, viską žino. Naujajai kartai – tai jau neįdomi ,,seniena“. Tačiau reikia nusilenkti tiems, kurie ne tik gerbia praeitį, bet ir visomis išgalėmis siekia, kad anų dienų patriotai būtų žinomi ir po kelių dešimtmečių. Vienas jų – Kaune gimęs aštuoniasdešimt dvejų žinomas Lietuvoje fotožurnalistas Arnoldas Barysas, išrinktas Sausio 13-osios nukentėjusiųjų draugijos pirmininku.
Apie kolegą vilnietį skyrelyje ,,Žvilgsnis“ užsiminė ir LŽS narė, ,,Kauno dienos“ žurnalistė Dalia Juškienė. Ji savo pastabas pavadino ,,Padorumo testas“:
Ši diena prasidėjo šviesa languose. Aštuntą ryto juos dešimčiai minučių atmerkė vienybės ir atminimo žvakutės. Pilietinė iniciatyva „Atmintis gyva, nes liudija” gimė 2008-aisiais, įkvėpta moksleivių.
Dabartinė jaunoji karta Sausio 13-ąją norėtų minėti ne vien liūdnų nuotaikų fone. Ir tai ne lengvabūdiškumas, bet pozityvumas. Kraujuojančias žaizdas užsigydėme, aukas pagerbėme, liko kasmetis šios datos paminėjimas. Laisvės gynėjų dienos programoje galėtume tik datą keisti – ji mažai kinta. Vėl girdėsime daugybę kalbų apie šios datos svarbą šalies istorijoje.
„Pergalė visada turi daug tėvų, pralaimėjimas yra našlaitis”, – taikliai yra pasakęs Nepriklausomybės Akto signataras, buvęs krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius. Tradiciškai bus atiduota duoklė nukentėjusiems nuo sovietų agresijos. Tik kažin ar po šiandienio susitikimo su valstybės vadovais Vilniaus televizijos bokšte optimistiškesnės bus Sausio 13-osios nukentėjusiųjų draugijos pirmininko Arnoldo Baryso mintys.
Laisvės gynėjas kasdien kaunasi dėl valdžios dėmesio trupinio saujelei tokių kaip jis, pasiligojusių ir besijaučiančių išduotais valstybės. Pernai jis sakė tiesiog norėjęs pažvelgti į akis tiems, kurių rankose – sprendimų galia. Nes, anot A.Baryso, ir pasikalbėti nepavyksta: „Vos aukštesnes pareigas ėjęs bartukas išsipučia, kito nelaiko žmogumi.”
Sausiokai, kaip vienu žodžiu vadina save šios draugijos nariai, nepretenduoja į didvyrius. Jie tik laukia elementaraus valstybės rūpesčio. Iškart po Sausio įvykių ir nemokama medicininė pagalba jiems, ir mažesni komunaliniai mokesčiai atrodė teisingi ir pelnyti. O jau po kelerių metų pasigirdo: jūsų neįgalumas toks pats, kaip ir bet kurio kito valstybės piliečio. Ir net ciniško klausimo: „Ko jūs ten lindot, patys kalti…”
Šiandien sausiokai vėl lįstų po tankais. Kaip ir jų vaikai, ir visų mūsų vaikai. Užgaulus net klausimas, ar šiandienis jaunimas kūrentų Sausio 13-osios laužus. Nepagarbus. Šią savaitę paskelbta, kad į tarnybą Lietuvos kariuomenės daliniuose bus pašaukti 3 827 karo prievolininkai. Tarp jų – daugybė pateikusiųjų prašymus savo noru tarnauti Tėvynei. Prireikus – ginti ją.
Vis dažniau pasigirsta raginimų Sausio 13-ąją minėti ne kaip gedulo, o kaip pergalės dieną. Tik Pergalės diena ji taps tada, kai savo išrinktiesiems būsime pagarbos verti piliečiai, o ne vien patrankų mėsa.
Sausio 13-ąją mūsų svetainės ,,Komentaruose” skaitykite laikraščio ,,Laikinoji sostinė” žurnalisto publikaciją ,,Buvo ilga kaip šimtmetis naktis”
www.kaunozurnalistai.lt nuotraukos iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio 2019-ųjų sausio 12-tos vakarą;
Fotografo Edmundo Katinio nuotraukoje: 1991-ųjų sausio 13-oji Lietuvos radijo ir televizijos redakcijos studijoje tiesioginė transliacija, kurioje dalyvauja kaunietis profesorius Aronas Gutmanas ir Lietuvos žurnalistų sąjungos narė Dalia Teišerskytė
