2019 m. kovo 22 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Žurnalistė Daiva Budrienė. Ginčuose - negimsta tiesa…

Daiva BUDRIENĖ, LŽS ir NŽKA narė

Budrien nauja. didele_1.jpg


Kauno meno kūrėjų asociacijos ir žurnalistinės Vytauto Gedgaudo premijų laureatė, LŽS ir NŽKA narė Daiva Budrienė - seniai Lietuvos spaudoje, eteryje išsiskyrė savo įžvalgumu, aštrumu ir kitokiu žvilgsniu vertino kasdienybę, šventes. 

Kolegės charakteris, atrodo, nepasikeitė ir gyvenant Didžiojoje Britanijoje. Tai galima suprasti iš jos minčių internete  daivabudriene.wordpress.com , ir iš jos atsiųstų rašinių kauniečių žurnalistų svetainei.

Taigi, linksmai apie rimtus dalykus… Mes kolegų kūrybą pateikiame be cenzūros, todėl atsiprašome, jeigu kas nors supyks dėl  žurnalistės Daivos Budrienės kai kurių žodžių ir ,,tiesos". Bet ji toli, Londone, vadinasi ,,akmenimis" tikrai neapmėtys, o mes juk gyvename Kaune - Lietuvos širdy, todėl nieko nebijome... 


Kad jūs žinotumėt, kaip aš nemėgstu ginčytis. Nu tai aišku, kad mėgau. Pusę sąmoningo gyvenimo mėginau įrodyti savo tiesas: ir kad žemė apvali, ir kad ji sukasi. Ir kas geriau – Landsbergis ar Brazauskas…

Ša, ša, ša. Išgirdau jūsų nuomonę, bet pasilieku prie savo. Ir koks režisierius genialus ir kuris dailininkas dievas… O jau kalbėti apie knygas, tai geriau apskritai kuo greičiau pasikarti, kol tavęs nepakorė įniršusi minia. Ji visuomet galvoja priešingai. Ir iš tiesų, kurį laiką maniau, kad galiu išgelbėti pasaulį, vos tik paaiškinsiu objektyvią tiesą. 

„Niūrus miestas, kai kuriose jo vietose, minioje, jaučiuosi kaip planktonas“ – po mano Londono nuotraukom ir atodūsiais, kaip aš jį myliu, parašė mano grupės draugė. Pakankamai artima, išsilavinusi siela. Visuomet maniau, kad šita pasaulio sostinė yra tiesiog konstanta – miestas, kuris negali neužburti. Nes jis užburiantis. Kaip ir daugybė kitų pasaulio sostinių.

 Ir dabar taip manau. Ir esu įsitikinusi – nuo minios, šurmulio ir grožio gali pabėgti į vienkiemį, pamiškę, tuščią laukymę ir ten kaukti vilku kiek tik nori, bet niekuomet nepaversi pamiškės architektūros stebuklu ir lankomiausia pasaulio vieta. Greitai. Reikės gerokai dirvono apš…i, kol taip atsitiks. 

„Vau, man tai mano Kalapumpiškės yra pasaulio stebuklas. Tokie faini visi, net vietiniai alkoholikai“ – oponavo man provincijos gyventoja, kuri niekuomet nieko daugiau už savo Kalapumpiškes nematė ir nepamatys. Galvoju, kodėl mes taip aktyviai, kaip kokios patelės motinos vaikus, ginam savo pasirinktą gyvenamąją vietą? Kodėl reikia įrodinėti, kad Davatkyno respublika, Žaliakalnis, Vilkija, Kreta, Berlynas ar nuplikęs kaimelis Italijoj ar Ispanijoj yra pati gražiausia pasaulio vieta? 

Ir sugalvoju – ogi todėl, kad mūsų vidinis durnius, tas, kuris vadinasi ego, net kratosi, kaip nori būti pripažintas, didis ir teisus. Tą vietą, kurią pasirinkom gyventi, tebus tai Antakalnis, Giraitė, Čikaga ar Peterboras ar ar bele kas kitas milijone pasulio vietų, mes pateikiam kaip savo pasą ir kokybės serifikatą, ir indentifikuojam kaip save. Mes pasirinkom. 

Mes, tokie protingi, išsilavinę, apsiskaitę, gerai uždirbantys, negalėjom pasirinkti durnos, negražios, nepatogios, nepatrauklios vietos. Mūsų vidinis durnius niekuomet nepripažins sau ir neleis mums garsiai prisipažinti, kad taip, mes pasirinkom tuomet, kai rinkomės tai, kas buvo įkandama. Patį geriausią variantą iš visų įkandamų.

Įsidiskutavom su kolege lietuve, ar reikia didžiuotis Lietuva. Ji prisipažino, kad didžiuojasi. O aš pagalvojau, kad tikriausiai didžiuočiausi savo vyru, jeigu jis gautų Nobelio premiją ... bele kokioje srityje. Nes ta premija vainikuotų, įtariu, jo dideles pastangas sugalvoti, atrasti ir dar įgyvendinti. 

Gal dar didžiuočiausi savo vaikais, jei jie pademonstruotų neeilinius gebėjimus santykių, meno, muzikos, verslo srityse ir tebūnie net neapdovanoti, bet padarę ženklius žingsnius į priekį – iškrutinę savo smegenis vaikų auklėjimo ar bele kokioj srity taip, kad man norėtųsi iš jų pasimokyti. 

O kodėl turiu didžiuotis ta vieta, kurioje, kaip koks burokas ar morka buvau įleidusi savo šaknį? Taigi vieta ir vieta. Na taip, joje mano tėvų kapai. Čia ilgai buvo mano namai. Numinti takai ir nutrintos gatvės. Kad kalbu unikalia, labai sena ir dar visokia kokia kalba, kuri nafiga niekam o niekam daugiau pasaulyje nei įdomi, nei reikalinga tik man, kad kada nors susėdus prie Kūčių stalo mes galėtume pasikalbėti ir suprasti vieni kitus? Ar pasiųsti kitą ant trijų raidžių, kaip nepasiųstum jokia kita kalba - tik rusų? 

Bet šiuolaikinis žmogus jau gali susikalbėti mažiausiai kokiom trim kalbom ir tai tik įrodo, kad bet kurioj žemės vietoj esam žemės gyventojai. Ir visi pavadinimai yra tik sąlyginiai, žmogaus sugalvoti ir susitarti įrankiai. Juk jei pasiimtumėm į rankas žemės rutulį, kaip kokį kamuolį, tai ar žiūrėdami į jūras ir vandenynus galėtumėm išskirti – čia krantas? Arba – čia kalnai? Tai būtų tik įduboje esantis vanduo, kuris turi kontūrus, persiliejančius į kalnus ir lygumas. Pamėginkit įsivaizduoti, kad rankose laikote žemę. Kur ten Lietuva? Tiesiog tai mūsų visų vieta, ypač graži, jei žiūri iš tolo.

O dabar pulkit draskytis ir įrodinėt, kad ginčuose gimsta tiesa. Nifiga niekas negimsta ginčuose, nes besiginčijančios pusės net neturi tokio tikslo – rasti tiesą. Jos tik nori įrodyti, kad yra teisios. Ir tiek.

Nuotraukoje iš asmeninio albumo:

Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narė Daiva Budrienė, kaip matote, ji sėdi ne Kalapumpiškėse...

Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)