Kauno meno kūrėjų asociacijos ir žurnalistinės Vytauto Gedgaudo premijų laureatė, LŽS ir NŽKA narė Daiva Budrienė – seniai Lietuvos spaudoje, eteryje išsiskyrė savo įžvalgumu, aštrumu ir kitokiu žvilgsniu vertino kasdienybę, šventes.
Kolegės charakteris, atrodo, nepasikeitė ir gyvenant Didžiojoje Britanijoje. Tai galima suprasti iš jos minčių internete daivabudriene.wordpress.com , ir iš jos atsiųstų rašinių kauniečių žurnalistų svetainei.
Taigi, linksmai apie rimtus dalykus… Mes kolegų kūrybą pateikiame be cenzūros, todėl atsiprašome, jeigu kas nors supyks dėl žurnalistės Daivos Budrienės kai kurių žodžių ir ,,tiesos”. Bet ji toli, Londone, vadinasi ,,akmenimis” tikrai neapmėtys, o mes juk gyvename Kaune – Lietuvos širdy, todėl nieko nebijome…
Kad jūs žinotumėt, kaip aš nemėgstu ginčytis. Nu tai aišku, kad mėgau. Pusę sąmoningo gyvenimo mėginau įrodyti savo tiesas: ir kad žemė apvali, ir kad ji sukasi. Ir kas geriau – Landsbergis ar Brazauskas…
Ša, ša, ša. Išgirdau jūsų nuomonę, bet pasilieku prie savo. Ir koks režisierius genialus ir kuris dailininkas dievas… O jau kalbėti apie knygas, tai geriau apskritai kuo greičiau pasikarti, kol tavęs nepakorė įniršusi minia. Ji visuomet galvoja priešingai. Ir iš tiesų, kurį laiką maniau, kad galiu išgelbėti pasaulį, vos tik paaiškinsiu objektyvią tiesą.
„Niūrus miestas, kai kuriose jo vietose, minioje, jaučiuosi kaip planktonas“ – po mano Londono nuotraukom ir atodūsiais, kaip aš jį myliu, parašė mano grupės draugė. Pakankamai artima, išsilavinusi siela. Visuomet maniau, kad šita pasaulio sostinė yra tiesiog konstanta – miestas, kuris negali neužburti. Nes jis užburiantis. Kaip ir daugybė kitų pasaulio sostinių.
Ir dabar taip manau. Ir esu įsitikinusi – nuo minios, šurmulio ir grožio gali pabėgti į vienkiemį, pamiškę, tuščią laukymę ir ten kaukti vilku kiek tik nori, bet niekuomet nepaversi pamiškės architektūros stebuklu ir lankomiausia pasaulio vieta. Greitai. Reikės gerokai dirvono apš…i, kol taip atsitiks.
„Vau, man tai mano Kalapumpiškės yra pasaulio stebuklas. Tokie faini visi, net vietiniai alkoholikai“ – oponavo man provincijos gyventoja, kuri niekuomet nieko daugiau už savo Kalapumpiškes nematė ir nepamatys. Galvoju, kodėl mes taip aktyviai, kaip kokios patelės motinos vaikus, ginam savo pasirinktą gyvenamąją vietą? Kodėl reikia įrodinėti, kad Davatkyno respublika, Žaliakalnis, Vilkija, Kreta, Berlynas ar nuplikęs kaimelis Italijoj ar Ispanijoj yra pati gražiausia pasaulio vieta?
Ir sugalvoju – ogi todėl, kad mūsų vidinis durnius, tas, kuris vadinasi ego, net kratosi, kaip nori būti pripažintas, didis ir teisus. Tą vietą, kurią pasirinkom gyventi, tebus tai Antakalnis, Giraitė, Čikaga ar Peterboras ar ar bele kas kitas milijone pasulio vietų, mes pateikiam kaip savo pasą ir kokybės serifikatą, ir indentifikuojam kaip save. Mes pasirinkom.
Mes, tokie protingi, išsilavinę, apsiskaitę, gerai uždirbantys, negalėjom pasirinkti durnos, negražios, nepatogios, nepatrauklios vietos. Mūsų vidinis durnius niekuomet nepripažins sau ir neleis mums garsiai prisipažinti, kad taip, mes pasirinkom tuomet, kai rinkomės tai, kas buvo įkandama. Patį geriausią variantą iš visų įkandamų.
Įsidiskutavom su kolege lietuve, ar reikia didžiuotis Lietuva. Ji prisipažino, kad didžiuojasi. O aš pagalvojau, kad tikriausiai didžiuočiausi savo vyru, jeigu jis gautų Nobelio premiją … bele kokioje srityje. Nes ta premija vainikuotų, įtariu, jo dideles pastangas sugalvoti, atrasti ir dar įgyvendinti.
Gal dar didžiuočiausi savo vaikais, jei jie pademonstruotų neeilinius gebėjimus santykių, meno, muzikos, verslo srityse ir tebūnie net neapdovanoti, bet padarę ženklius žingsnius į priekį – iškrutinę savo smegenis vaikų auklėjimo ar bele kokioj srity taip, kad man norėtųsi iš jų pasimokyti.
O kodėl turiu didžiuotis ta vieta, kurioje, kaip koks burokas ar morka buvau įleidusi savo šaknį? Taigi vieta ir vieta. Na taip, joje mano tėvų kapai. Čia ilgai buvo mano namai. Numinti takai ir nutrintos gatvės. Kad kalbu unikalia, labai sena ir dar visokia kokia kalba, kuri nafiga niekam o niekam daugiau pasaulyje nei įdomi, nei reikalinga tik man, kad kada nors susėdus prie Kūčių stalo mes galėtume pasikalbėti ir suprasti vieni kitus? Ar pasiųsti kitą ant trijų raidžių, kaip nepasiųstum jokia kita kalba – tik rusų?
Bet šiuolaikinis žmogus jau gali susikalbėti mažiausiai kokiom trim kalbom ir tai tik įrodo, kad bet kurioj žemės vietoj esam žemės gyventojai. Ir visi pavadinimai yra tik sąlyginiai, žmogaus sugalvoti ir susitarti įrankiai. Juk jei pasiimtumėm į rankas žemės rutulį, kaip kokį kamuolį, tai ar žiūrėdami į jūras ir vandenynus galėtumėm išskirti – čia krantas? Arba – čia kalnai? Tai būtų tik įduboje esantis vanduo, kuris turi kontūrus, persiliejančius į kalnus ir lygumas. Pamėginkit įsivaizduoti, kad rankose laikote žemę. Kur ten Lietuva? Tiesiog tai mūsų visų vieta, ypač graži, jei žiūri iš tolo.
O dabar pulkit draskytis ir įrodinėt, kad ginčuose gimsta tiesa. Nifiga niekas negimsta ginčuose, nes besiginčijančios pusės net neturi tokio tikslo – rasti tiesą. Jos tik nori įrodyti, kad yra teisios. Ir tiek.
Nuotraukoje iš asmeninio albumo:
Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narė Daiva Budrienė, kaip matote, ji sėdi ne Kalapumpiškėse…
