2019 m. gegužės 25 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Povilas Sigitas Krivickas. Lietuvių kalbos riktai ir reikalai…

Povilas Sigitas KRIVICKAS, LŽS ir NŽKA narys



Krivickas_2_n._II_____des_.jpg
Nesirengiu dėstyti viso „Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo“, tačiau labai patarčiau Valstybinei lietuvių kalbos komisijai  jo nepaversti vien tik patariamuoju. Atvirkščiai: po daugiamečio rusenimo neturime pasiduoti globaliajam anglėjimui.

Jokiu būdu neturime silpninti “Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo” svarbos. Nuo jo turėtų pradėti kiekvienas per kalbą viešai pasireiškiantis, ypač seimūnai ir aukštavaldžiai biurokratai. Jonas Jablonskis yra sakęs: ,,Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti.“ 

Atmintin grįžta prieškario Lietuvos kultūrai didžiai nusipelnęs žmogus Levas Karsavinas. 
1922 m. rugpjūčio 16 d. jauną Peterburgo universiteto profesorių Levą Karsaviną areštuoja čekistai, ir jis nuteisiamas tremčiai be teisės grįžti į Tėvynę.

 L.Karsavinas nuvyko į Berlyną ir aktyviai tęsė mokslinę veiklą. Po ketverto metų Karsavinų šeima (jis, žmona ir trys dukterys) persikelia į Paryžių, bet ten gyvena vos metus. Levas priima savo studijų draugo Peterburgo universitete, tapusio Lietuvos premjeru, Augustino Valdemaro kvietimą. Jis 1927 m. lapkričio 16 d. išrenkamas Kauno universiteto ordinariniu profesoriumi. 

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, profesorius nepasitraukė į Vakarus, nes nesijautė kam nors prasikaltęs Grįžusių komunistų jis pakviečiamas vadovauti Vilniaus dailės muziejui. Tačiau neva už antitarybinę veiklą 1950 m. L. Karsavinas nuteisiamas dešimčiai metų kalėti ir, neatlaikęs Gulago kankynės, po poros metų miršta. 

Kaip jis puikiai išmoko lietuvių kalbą, rodo lietuviškai parašyta penkiatomė „Europos kultūros istorija“. Įžangoje autorius prisipažįsta: „Pradėjau rašyti vos teglėzodamas lietuviškai ir tik rašydamas kalbos tepramokau. Todėl prašau dovanoti man, kad daug kas „per daug lietuviškai“ pasakyta, o šis tas ir vertimėliu kvepia.“ Užtat kokia išmintimi alsuoja kad ir šis profesoriaus L.Karsavino sakinys: „Menas yra žmogaus dvasios savižina.“ Štai tokiems rusams, kaip Levas Karsavinas, dailininkas Mistislavas Dobužinskis, architektas Vladas Dubeneckis norisi žemai nusilenkti. 

Lietuvai minint valstybinės lietuvių kalbos statuso atkūrimo jubiliejų - Seime surengta spaudos konferencija „Atkurtam valstybinės lietuvių kalbos statusui – 30“. Joje dalyvavęs Mykolo Romerio universiteto profesorius, Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas Adas Jakubauskas teigė, jog būdamas totorių bendruomenės lyderis gali didžiuotis, kad jo gimtoji kalba yra lietuvių.

„Šiandien Lietuvoje gyvena 154 tautybių žmonės. Žinoma, tokių senų bendruomenių kaip totoriai, žydai, lenkai, gudai, karaimai atstovai puošia Lietuvos valstybę“, – teigė profesorius. – „Lietuvių kalba turi tapti širdies ar kraujo kalba, jaunajai kartai turi būti garbė, kad ji kalba ta kalba – viena archajiškiausių kalbų. Mokslininkai turi kartais susirinkti ir tartis, kaip išsaugoti lietuvių kalbą.“ A. Jakubauskas išsakė savo nuomonę dėl tautinių mažumų integracijos problemų: „Tautinės mažumos turi nepriekaištingai mokėti lietuvių kalbą, nes tai padeda integruotis į Lietuvos gyvenimą.“

 Profesoriaus nuomone, jaunoji karta puikiai moka lietuvių kalbą ir tokia integracija vyksta. Toks įspūdis jam susidarė su kolegomis lankantis Šalčininkų krašte. Arba šaunus Visagino jaunimas.
Lietuvių kalbos modernizavimas nepakenks jos archaiškumui, sakė toje konferencijoje Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkas Audrys Antanaitis. 

„Lietuvių kalba yra archajiška ir moderni kalba. Šios sąvokos viena kitai neprieštarauja. Vengčiau žodžio – liberalizavimas. Modernizavimas lietuvių kalbos archajiškumui, gramatikai ir struktūrai neturi kenkti, o turi vystyti. Modernizuokime savo kalbą ir ženkime koja kojon su laiku“, – teigė VLKK pirmininkas. Pasak jo, kaip modernizuoti kalbą, privalu susitarti ir kalbininkams, ir visuomenei.

Čia (taip, „šioje vietoje“, stovint prie LŽS XVII suvažiavimo tribūnos) kyla nuodėminga mintis, kad reikėtų modernizuoti ne tik kalbą, bet ir abėcėlę. Neišsigąskite. Nesiūlau liesti tradicinės įsigalėjusios, tačiau greta sukurti alternatyvią. Juk štai itališkoje abėcėlėje 26 raidės ir, panaudojant atitinkamus derinius, jų pakanka ir balsėms pailginti ir priebalsėmis pašnypšti. Tai puikiausiai tiktų ir telefoninėms žinutėms ir taisyklingiau rašant kompiuteriais, neturinčiais raidžių su lietuviškomis nosinėmis ar kitais originaliais alcentais. 

Taip, kalba yra svarbiausias ir brangiausias mūsų profesinis įrankis. Kaip virtualioji realybė toliau keis žiniasklaidą, ar socialiniai tinklai taps dar stipresne atsvara žiniasklaidos priemonėms? Argi mus ir ateityje turės vienyti tik alus, paviršutiniški malonumai ir kruvinos sensacijos? Ką ir kaip dažnai girdime, skaitome, matome per televizijas apie mūsų pasaulinio lygio lazerių fiziką, apie stebukladarius medikus, apie mokslininkus užsienyje, apie jaunąjį matematiką, laimėjusį aukso medalį pasaulinėje olimpiadoje? Tai, atseit, kruvinomis sencacijomis atbukintai “plačiąjai visuomenei” nėra įdomu, tuo pačiu ir neperkama. 

Žurnalistika gali būti ne vien kandančioji, bet ir guodžiančioji. Tai patvirtino ir neseniai įvykęs Romos Popiežiaus vizitas. Jei būtų mano valia, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos proga – teikčiau premijas žurnalistams už lietuvių kalbos taisyklingumą, turtingumą ir grožį, kaip minėta šio pasisakymo pradžioje cituotoje rezoliucijoje. Gal tokiai premijai tiktų Jono Jablonskio arba jo slapyvardžio Rygiškių Jono vardas?

Apie tai, kad reikia „ištaisyti kalbą“ prieš du šimtus metų svajojo mūsų raštijos pirmtakas, savo antkapiui skyręs tokius žodžius:

Žinok, ateivi, jog tas kapas yra 
Tikro žemaičio ir garbingo vyro, 
Kurs kalbą mūsų ištaisyti troško, 
O pats vadinos Dionizas Poška.

Nuotraukose:

(viršuje) Publikacijos autorius vilnietis žurnalistas LŽS ir NŽKA narysPovilas Sigitas Krivickas
(apačioje) LŽS XVII suvažiavimo delegatai, kuriuos jaudina ir neramina ,,susinama" lietuvių kalba,  ir  žurnalistų svečiai.

Fotografo Vlado DEKŠNIO nuotraukos


LZS_XVII_suv._Visi._Didele.jpg



Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)