2019 m. rugsėjo 16 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Gediminas Jankus. Vlado Kalvaičio Gulagas. Metafizinė kančia ir viltis

Gediminas JANKUS, LŽS ir LRS narys


Vladas_Kalvaitis._Knyga_II.jpgSovietinio teroro, kankinimų, lagerių ir tremties Golgotų martirologija yra sunkiai suvokiama ir kelianti ne tik begalinį gailestį aukoms bei kankiniams, bet ir pasibaisėjimą ta nežmoniška masinio smurto ir prievartos sistema. Po tremčių ir prievartinio darbo metų, kančias ir badą, artimųjų netektis patyrusių, gyvų išlikusių kankinių užrašai, prisiminimai, dienoraščių nuotrupos pradėtos skelbti tik Atgimimo laikotarpiu.

Bene pirmasis sukrečiantis liudijimas, atskleidęs stalinizmo nusikaltimus, buvo tremtinės Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai „Lietuviai prie Laptevų jūros“, kurių ištraukas 1988 metais, jau po jos mirties, Justino Marcinkevičiaus rūpesčiu paskelbė „Literatūra ir menas“, o netrukus „Pergalė“ išspausdino visą rankraštį. Po metų išleisti ir tremtinių Marijos Garbačiauskienės (atsiminimai „Jei laimė nebūtų lydėjusi“), Mildos Sušinskienės, Valentino Gustainio, Antano Paulavičiaus bei daugelio kitų skaudūs užrašai. Toji fakto literatūra yra neįkainojama, tai dokumentiniai, tikslūs liudijimai apie išsigimusios sovietinės sistemos nusikaltimus, atskleidžiantys prievartos, žiaurumo ir kryptingo nekaltų žmonių, šeimų, vaikų naikinimo mastą.

Trėmimas į atokiausius Sibiro šiaurės rajonus, nepakeliamas alinantis darbas, kančios, badas, patyčios, mirtys dėl baisių sąlygų, ligų – šit toji stalininio pragaro realybė. Šie sukrečiantys vaizdai, tūkstančių suluošinti likimai ir po daugelio metų neleidžia užmiršti patirto siaubo.
Belieka apgailestauti, kad šia skaudžia, jautria tema imasi kalbėti žmonės, nepažįstantys vidinės kančios, tik iš minėtų pasakojimų ir atsiminimų nuotrupų susikūrę suvinkliotą vaizdinį-raizginį – kaip Rūta Šepetys (Ruta Sepetys), parašiusi tipišką grafomanišką skaitalą „Tarp pilkų debesų“, pilną neatitikimų, fantazijų ir bolivudiškos stilistikos.

Tuomet pasidžiaugi, kad be tų tikrųjų kančių liudijimų turime ir ypatingai aukštos meninės vertės literatūros kūrinį, prilygstantį garsiausiems šios tematikos pavyzdžiams. Tai prozininko, poeto Vlado Kalvaičio (1929–2018), lietuviškojo Aleksandro Solženicyno, „Sustiprinto režimo barakas“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2011) – novelių romanas, sukrečiantis savo autentika ir įtaigumu, kalbantis apie stalininių lagerių ir tremties baisumus. Žodis „pasakojimas“ šiai knygai, ko gero, netinka.

Atrodo, tarsi Autorius gyvai ir įtaigiai tapo vaizdais, emocijomis, charakteriais, konfliktais, tie išraiškos potėpiai ir stilistika netikėta, žaižaruojanti, pagavi, pasiekiamas neįtikėtinas jausminis efektas, kai, regis, pats atsiduri tose nežmoniškose ribinėse situacijose, pasijunti menku, bado kamuojamu, beteisiu kaliniu, priklausančiu nuo kažkieno malonės, ujamu, niekinamu, prarandančiu paskutinę viltį, kuomet gyvasties likučiai palieka kūną, pakerta kojas, kai negali sulenkti pirštų nuo stingdančio šalčio, girdi tik savo bejėgišką silpstantį švokštimą, vis retėjantį tylų širdies plastėjimą, ir skimbteli it išsigelbėjimo varpeliai S. Kierkegaard’o arba-arba, skaudžiai pajusta egzistencinė beprasmybė, ir be svyravimų pasirinktas visiškas abejingumas artėjančiai mirčiai, – Mirtie, tavęs šaukiuosi, – ir tas sukepusių, kraujuojančių lūpų šnabždesys perveria visą esybę, suvirpina kiekvieną narelį, raumenį, gyslą, mirtie, mirtie, o ji neskuba, o ji delsia, ir nelauktai tolumoje, nykiame juodulių apgaubtame horizonte švysteli šviesos ruoželis, oriente lux, Vilties šviesa, gyvybės šviesa, gyvenimo šviesa, Nemirtingumo šviesa…

Žmogaus kančios ir dvasinio Prisikėlimo tema V. Kalvaičio romane ypatingai ryški ir pagavi. Negali jai likti abejingas, ji sujaudina ir sukrečia. Panašų poveikį esu patyręs paauglystėje, skaitydamas panašios tematikos kūrinį – Nobelio literatūros premijos laureato (1970 m.), garsiojo Aleksandro Solženicyno, dar 1963-iaisiais lietuviškai išleistą „Vieną Ivano Denisovičiaus dieną“.

 Plona, nedidukė knygelė, pasakojanti apie vienintelę sovietinio lagerio kalinio Šuchovo dieną, tada, chruščiovinio atšilimo laikotarpiu ir Stalino kulto smerkimo metais, buvo pirmasis šiurpus nežmoniškos sistemos atvėrimas, kaip ir kiek vėliau, to paties autoriaus „Gulago archipelagas“.
Juk Gulagas – Sovietų Sąjungos priverstinio darbo stovyklų tinklas, plačiąja prasme – visa sovietų priverstinio darbo sistema, įskaitant lagerius, priverstinio darbo stovyklas, ypatinguosius lagerius, specialiuosius kalėjimus. Pats Aleksandras Solženicynas aštuonerius metus kalėjo Gulage. Rašytojas palygino šalyje pasklidusias darbo stovyklas su „salų grandinėmis“, o Gulagą apibūdino kaip sistemą, kurioje žmonės buvo verčiami dirbti iki mirties.

Tuose Gulaguose kankinosi, tūkstančiais mirė ir mūsų gentainiai, ir įvairių tautybių žmonės, gabenami iš visos tuometinės Sovietijos. Kaip ir A. Solženicynas, taip ir mūsų Vladas Kalvaitis tapo Gulago kaliniu, tik nuteistas ir su visa šeima išvežtas jis buvo jau po karo, 1948 metais, teturėdamas 18 metų. Su bendraamžiais gimnazistais buvo teisiamas už „kontrrevoliucinę veiklą“, už dalyvavimą pogrindinėje organizacijoje „Trispalvė“. Vaikiui skyrė 5 metus ypatingojo lagerio Komijoje ir 4 metus – tremties Irkutsko srityje.
Kaip jaunutis gimnazistas galėjo iškęsti baisias specialaus lagerio sąlygas, nepakeliamą darbą, badą, prižiūrėtojų patyčias, karcerius ir šaltį? Kas teikė vidinių jėgų, vilties, iš kur ruseno šviesos spindulėlis? Kokie žmonės buvo šalia, kaip jie elgėsi ribinėse situacijose, kuomet reikėjo rinktis – moralę, atjautą ar parsidavimą, tarnystę?

Būtent apie tai ir Vlado Kalvaičio romanas. „Sustiprinto režimo barakas“ – didelės apimties epinis autentiškas, kaltinantis paveikslas, ne menkesnio įtaigumo ir dramatizmo nei A. Solženicyno, atskleidžiantis nežmoniškomis sąlygomis sugebantį išlikti – išgyventi – herojų, ir ne kitų sąskaita, ne prisitaikant, ne vergiškai pataikaujant, o užjaučiant, padedant, dalinantis paskutiniu žiauberės kąsniu. 

Be abejonės, kūrinys – autobiografinis, autorius pasakoja savo patirtus išgyvenimus, įspūdžiai labai ryškūs, reljefingi. Prieš mus iškyla jaunas idealistas, Tėvynės patriotas, stoikų stoikas, kuriam baisios gyvenimo sąlygos ir asmeninė kančia palaipsniui tampa visuotine, metafizine, ir toji visaapimanti kentėjimo pajauta per savo asmeninę patirtį sukelia išganančio Prisikėlimo viltį. Dvasios pakilumas, vis dažniau aplankantis herojų, nušviečia ypatinga žmoniškumo šviesa tą absurdiško žiaurumo ir patyčių pragarą, kuriame jis ir kiti kaliniai priversti murkdytis.

Novelių romanas suskirstytas į šešias dalis, jose sudėliotos trumpos novelės, vienijamos tos pačios temos, veikėjų, jų išgyvenimų, kančių, mirčių. Prieš akis rikiuojasi itin sodrūs, išraiškingi personažai, visa skirtingų tautybių, charakterių, polinkių ir moralės žmonių galerija. Vienos dalys trumpesnės, kitos – talpinančios daugiau siužetiškai susijusių novelyčių, tokių mini istorijų. Iš esmės, kiekviena novelė gali drąsiai gyventi savarankiškai, kiekviena yra aukšto Autoriaus meistriškumo pavyzdys, netikėtu rakursu atskleidžiantis personažų elgesį, motyvus, jausmus.

Šios novelės, kaip ir visa knyga, savo stilistika ir temomis gyvai primena dar vieno iškilaus rusų rašytojo Varlamo Šalamovo (1907–1982), sovietinių lagerių politinio kankinio (išbuvo lageriuose 20 metų) rinkinį „Kolymos apsakymai“. Tik V. Šalamovas pateikia atskirus sukrečiančius pasakojimus apie lagerių žiaurumus ir beprasmiškas kalinių pastangas išsilaikyti, neprarasti žmogiško orumo.

O V. Kalvaitis gi suveria visus personažus, kad ir trumpam pasirodančius, ant vienos pagrindinės savo alter ego gijos. Būtent jo požiūriu perteikiami sudėtingi santykiai, atskleidžiamos konfliktinės, dramatiškos situacijos, vyksta įprastų tradicinių vertybių griūtis, ir tenka nuolat tikrinant save, skausmingai pasirinkti. Tas pasirinkimas atrodytų paprastas – žmoniškumas ir atjauta likimo broliams, tačiau kiek dvasios pastangų ir ryžto tai kainuoja.

Rašytojas be patoso ir heroizavimo taikliomis, ryškiomis detalėmis perteikia šią dramą. Ir dar vienas svarbus bruožas, skiriantis jo noveles nuo V. Šalamovo. Tai liūdnos ironijos, retsykiais peraugančios į aštrią satyrą, blyksniai. Daugelio novelių įtampą ir juodą neviltį praskaidrina būtent tokie netikėti ir pagavūs, šypsnį sukeliantys personažų poelgiai ar kalbos.




Kalvaitis_II.jpgBet pagrindinė gija, nuolat skambantis leitmotyvas – tikėjimas ir viltis. Patyčių, niekinimo, karcerių ir mirčių aplinkoje daugelis V. Kalvaičio personažų, kaip ir jis pats, išlieka tvirtybės ir laisvos dvasios simboliais.

Knygos dalys skirtingos savo apimtimi. Trumpiausios yra pirmoji – „Speigo alsavimas“ ir šeštoji, paskutinė – „Dvi stiklinės ožkos pieno“. Negalėčiau išskirti vienos, tačiau ketvirtoji, „SRB dienoraštis“, ir savo apimtimi, ir plačiu pasakojimu, siužetų įvairove, įsimintinais veikėjais įsimena bene labiausiai. Paminėčiau „Juodąją pirštinę“ – net septynios novelytės rutulioja dramatišką tarpusavio santykių istoriją, niekšystės ir atpildo genezę. Įsimena ir pulkininko Šurovo tragiška baigtis, liūdna meilės drama „Sušaudytame mėnulyje“.

Knygoje ypatingą reikšmę įgauna visose dalyse išbarstyti „Neparašyti laiškai senelei“. Būtent juose autorius lyriškai ir su didžiule emocine įtaiga pasakoja ne tik apie skaudžią lagerio patirtį, bet nuolat prisimena praeitį, vaikystę, mokslo metus. Plačiai nušviečiama to meto kasdienė buitis, mažo miestelio kasdienybė, kataklizmai, okupacijos, pogrindinė veikla. Šie laiškai – savotiška meniškai įprasminta paties rašytojo autobiografija.

Juk savo knygą Vladas Kalvaitis skyrė
Tiems, kurie TEN ir liko,
Tiems, kurie buvo TEN ir grįžo,
Tiems, kurie nebuvo,
Kad niekada TEN nebūtų.
Prisiminkime tai.


 Fotomenininkės Mildos Kiaušaitės nuotraukose: rašytojas Vladas Kalvaitis ir jo naujoji knyga



Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)