2018 m. gruodžio 13 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

P.A.Kaunas. Vėl Vaižgantas...Ir knygnešio gyvenimo epopėja

Povilas Antanas KAUNAS, LŽS ir žurnalistikos senjorų klubo MES narys


Kaunas P.A. II nauja_2.jpgMintys perskaičius Juozo Kundroto apsakymų knygą ,,Kaip žaibo kirtis“


IR VĖL – VAIŽGANTAS...

Apie Juozą Tumą Vaižgantą parašyta dešimtys įvairios apimties knygų. Publikuotas didelis pluoštas amžininkų prisiminimų. Ne kartą perleistos solidžios monografijos, jas vis papildant naujais faktais iš kunigo ir rašytojo gyvenimo. Tad ką dar naujo savo skaitytojams gali pasakyti J. Kundrotas apsakymu „Vaižgantas“, patalpintu knygos net pirmuose puslapiuose?

Perskaitęs šį apsakymą ir dar ilgai negalėjau užversti knygos. Atsisveikinti su jaunu vikaru Juozu Tumu, bažnyčios mėtomu po Žemaitiją: „Tyčia buvau ištremtas į Mintauja, tyčia iš ten greit išgrūdo į Mosėdį, o dabar jau metamas į Kulius, – su kartėliu pamąstė vikaras Juozas Tumas. – (...) „Pagyvens keletą metelių Žemaitijos užkampiuose, išgaruos visokie prasimanymai, visokia lietuvybė! Ne, panie, Tumas ne iš tų, linkstančių. Kam išgaruos, o kam ne, – atkirto mintyse. – Drįstu teigti, kad aš niekuo nenusižengiau nei kunigystei, nei savo tiesai“.

Autoriaus žodyje J. Kundrotas teigia, kad, rašydamas šį apsakymą ( taip pat ir kituose kūriniuose), autorius remiasi herojų gyvenimo faktais ir savo patirtais įspūdžiais, kadų kadais fiksuotais kelionių knygnešių gyventomis vietomis metu, tačiau nepaskutinį vaidmenį dokumentinio apsakymo siužetinėje struktūroje vaidina ir vaizduotė bei išmonė. Be abejo, tai ir sudaro galimybę rašančiajam interpretuoti faktus taip, kaip to reikalauja siužetas. 

Rašant panašaus žanro kūrinius, turbūt, neįmanoma atsisakyti vaizduotės ir išmonės suteikiamų galimybių siužetui sėkmingai vystyti. Tačiau tai reikia elgtis saikingai ir labai atsargiai, dešimtis kartų „pasvėrus“, ar neatitrūkstama nuo realybės ir ar nenuklystama į nerealias dausas. O šito J. Kundrotui neprikiši. Todėl jauno vikaro gyvenimas ir veikla „Žemaitijos užkampiuose“ ne tik labai įtikinamai nupiešiamas, bet šiam daugiaplaniam paveikslui suteikia ir daug dvasinio gyvastingumo. Juolab, kad ir autoriaus stilistika priartinama kasdienei šnekamajai kalbai, ir jauno vikaro tarmė bei jo teiginiai – pateikti labai vykusiai. 

J. Tumo nuomone: „Jeigu atėjai į šį pasaulį, tai ir nestenėk, o skubinkis gelbėti tautą, kuri dūsta nuo savo neraštingumo ir „bes poščiadno“ skandina save alkoholio liūne“. Ketindamas pradėti leisti literatūrinį leidinį „Žinyčia“, kuriame spausdintų lietuvių rašytojų kūrinius, mąstė: „Reikia, panie, šviesti visuomenę. Kuo plačiau sklis lietuvių rašytojų mintis, tuo mūsų Lietuvėlėje bus mažiau vaidų ir tamsybės“. Knygnešiai D. Bubinas, V. Stončius, J. Dargis, D. Vičas, S. Neteckis, K. Norkus, J Girgždys, pajutę, kur linksta kunigėlio širdis, kokias vertybes puoselėja, pas jį atėjo patys. Ir siūlo toliau dirbti organizuotai, Kuliuose steigti draugiją, o jos vadovu rinkti vikarą. „Jūs, panie, manote, kad aš tinku tokiam darbui? – ne juokais susirūpina Tumas.. „Ne tik manom, bet ir tikim! – stojasi visi piestu. Net romusis Dominykas Bubinas nesusilaiko nepasakęs savo nuomonės: „mes jausimės tvirtesni, jeigu kunigėlis bus mūsų visų priekyje“. „Tegul bus taip, kaip sakote“, – sutinka J. Tumas.

Prisiminęs Mintaujoje praleistus metus, jis jais lieka patenkintas. „Ten aš daug ką esu pradėjęs“ – rašė jis. „ O tai, ką buvo pradėjęs tobulino, gilino, plėtė. Jame virė, kunkuliavo troškimas sukurti veikalą, kokio Lietuva dar neturėjo. Tad ir Mosėdyje žvalgėsi į visas puses, dairėsi kultūros istorijos faktų ir šaltinių, glaudė vieną prie kito ir tikėjosi juos panaudoti savo išsvajotuose „Pragiedruliuose“ (...) „Pragiedrulių“ vaizdai jį tiesiog gaivino, – daro išvadas apsakymo autorius.
Dar nespėjęs kaip reikiant kojų sušilti Kuliuose, vyskupo M. Paliulionio buvo ištremtas į Micaičių parapiją. Įžeistas ir pažemintas Juozas Tumas iš vyskupijos išėjo sukandęs dantis: „ Jie visi mano, kad mane palauš? Tegu negalvoja. Tumas turės ką veikti ir Micaičiuose. Girdite? Juozas Tumas, panie, norite to ar nenorite – jau Vaižgantas!”

Nedidelės apimties apsakyme J. Kundrotas sugebėjo vykusiai nutapyti mus žavintį veržlios prigimties, jau žinančio ko nori ir ko siekia jauno vikaro paveikslą. Tokį, koks iš tikrųjų gyvenime ir buvo neseniai Kunigų seminariją baigęs Juozas Tumas. Ir nieko nuostabaus, nes autorius jau daugiau tris dešimtmečius ėjo knygnešių keliais, takais, kulgrindomis. Net ruošdamasis poilsio po kartais sėkmingų kelionių, mintyse ir apmąstymuose nesiskirdavo su savo herojais. Ne vieną kartą Žemaitijoje tokių išvykų metu jam tekdavo „sutikti“ ir jauną vikarą Juozą Tumą, artimai bendraujantį su knygnešiais ir aktyviai dalyvaujantį jų veikloje. Štai tik vienas epizodas iš jo ir brolio Jono lemtingų susitikimų:

„ – Turiu paslėpęs keletą pakų visokių raštų – šventų ir pasaulietiškų, dainų tekstų ir ne tik...
– Tai ką?
– Nuveši į Maleišius ir Kunigiškes.
– Manai, kad tai lengva?
– Nemanau, ne. O tie, kurie iš Prūsų neša per sieną, jiems tai lengva?
– Gerai, gerai, nuvešiu. Ne toks jau aš ištižęs.
(...)
O po kelių dienų išgirdo: brolis su visu lagaminu įkliuvo Priekulės geležinkelio stotyje.“
Todėl užrašų knygutėse sukauptų faktų gausa ir buvo sėkmingai panaudota rašant šį apsakymą.
... Beje, dešimtmečiais rinkti dar gyvų liudininkų pasakojimai apie mūsų tautos didvyrius knygnešius, daraktorius, kryžiadirbius, vėliau panaudoti rašant trilogiją „Sakmė apie knygnešį“, „Kryžiau, prikalęs mane“ ir „Įskelti titnagą“, Juozui Kundrotui pelnė... Vaižganto premiją! (2010)
Įdomūs, mažai nusileidžiantys „Vaižganto“ intrigai, stiprūs meninės išraiškos priemonėmis apsakymai „Daržinė“, „Spaustuvė“, „Ignai, Ignasėli“, „Knygos kvapas“ ir kt. Tačiau knygos pagrindine vinimi neabejotinai yra apysaka „Kaip žaibo kirtis“.




Kaip_zaibo_kirtis_II_1.jpgKNYGNEŠIO GYVENIMO EPOPĖJA

Juozo Kundroto knygose apie knygnešius ne vieną kartą, bet tik epizodiškai, buvome susitikę ir su Motiejumi Baltūsiu. Jau tada vienas kitas štrichas šio knygnešio paveikslui buvo išskirtinai spalvingas, bylojantis apie jo įdomų ir kupiną kontrastų, sėkmių ir nesėkmių, einant pasirinktu gyvenimo keliu, biografiją, bet išsamesnio pasakojimo autoriaus talento gerbėjams teko dar ilgai laukti...

Ir štai pagaliau sulaukėme. Net apysakos „Kaip žaibo kirtis“, užimančios daugiau kaip pusę šios knygos puslapių! O kad tai ne eilinė apysaka apie knygnešio gyvenimą ir tragediją parodo ir autoriaus pasirinkimas visai knygai duoti šios apysakos pavadinimą.

 Juk ir kitų knygnešių veikla, jų pastangos bet kuria kaina šviesti tautą, budinti ją prasmingesniam gyvenimui iš tiesų buvo tarsi negailestingas žaibo kirtis į dvigalvio erelio – carinės Rusijos simbolio ir pasididžiavimo – pačią širdį, privertusį atsisakyti viliojančio tikslo – vakaruose, prie Baltijos jūros laikyti ne užgrobtas Lietuvos žemes, o tik „Severozapadnyj kraj“, ir tautai grąžinti ne tik kalbą, bet ir raštą.


Kaip ir daugelį kitų kūrinių, apysaką autorius pradeda intriga: „Žmonės šiam krašte ligi šiolei spėlioja. O anuo metu tai ir nuo mįslių nenueidavo: kaip ir kur Motiejus galėjo pasiklysti ar visai pradingti? Juk nekvailas buvo vyras. Kelis kartus caro valdžios baustas, kalintas ir kankintas, tai ne kur kitur, o aršiausioje Vilniaus kalinių citadelėje! Paleistas iš taip vadinamos „areštantų kuopos“, tęsė tai, ką buvo pradėjęs ankstyvojoje jaunystėje.“.

Bet... Laiškas, rašytas broliui Jurgiui apie būtinumą priešintis maskoliams kumščiais, patenka į rankas tėvui. Norėdamas išgelbėti vaikus ir šeimą nuo caro valdžios represijų, skuba pasitarti pas šaltyšių Kurauską, o šis ... apie laišką nedelsiant praneša žandarams. Ir... penkiolikos metų tremtis į Sibirą! „Kaimas Motiejaus gedėjo. Mišias užsakė, prisiminė gerus jo darbus, pagerbė jo atminimą – juk čia, Sūduvos krašte, likimas išbandė jo stiprybę ir meilę gimtajam kraštui, į kurį buvo pasižadėjęs sugrįžti, bet juoda lemtis spėriai užbėgo už akių...“

Ir autorius, atsivertęs iš kelionių knygnešių takais senus užrašus, rikiuoja faktus, dar buvusių gyvų liudininkų pasakojimus. Tarsi žemuoges juos verdamas ant smilgos, nuosekliai prikelia jau atrodė į užmarštį nugrimzdusį šio nuostabaus žmogaus gyvenimą.

Siaučiant viduržiemio pūgai, gal šešiolikos – septyniolikos metų du vaikinai Motiejus Baltūsis iš Gerulių ir jo bendramintis Juozas Rimša iš Margių brenda per giliausias pusnis ir plėšia, daužo nuo stulpų lenteles, kuriose pavaizduota caro imperijos herbas ir didžiąją imperiją šlovinantys ženklai. Netrukus pažintis su tuo metu jau žinomu knygnešiu Juozu Kačergiumi, Pilviškių daktaru Stasiu Mačiulaičiu, o šis – su „Sietyno“ draugijos vadovais, kurie vaikinus į savo gretas priėmė išskėstomis rankomis. Prasidėjo kelionės į Tilžę draudžiamos literatūros parsigabenti. Su entuziazmu platino atsišaukimus. Jau nedaužė imterijos ženklų, nes vėliau visas kaimas juos turėjo atstatyti savo lėšomis, o prie jų tvirtino lenteles jau su lietuviškais užrašais.

Ne viena akistata su žandarais. Areštai, o išleistas į laisvę, vėl brido knygnešių takais. Likimo draugo J. Rimšos išmokytas knygrišio darbo, greitai jį rado Vilniuje. Pažintis su taip pat lietuviškos spaudos platintojomis Elena Kačergiene, Uršule Rimšaite, Prane Stikliūte... Pirmoji meilė.

Daug pozityvaus į Motiejaus gyvenimą įnešė pažintis su Lazdynų Pelėda, kuri prisiglaudė jų bute. Jos pažiūros. Darbas Petro Vileišio spaustuvėje. Ir pagaliau lemtingas laiškas broliui Jurgiui apie tai, kad pati tauta, jeigu nori neišnykti, turi pasistatyti dvasios barikadas, o maskoliams reikia parodyti kietą kumštį. Ir to užteko. Šaltyšiaus Kurausko įskųsti, net penkiolikai metų buvo ištremti į Irkutsko srities gūdų Biriulikos kaimą.

Metų bėgsme vienintelis žmonos Pranutės laiškas buvo aiškiai lemtingas, todėl Motiejui reikėjo pradėti naują gyvenimą. O vėliau įdėti labai daug pastangų, kad sugrįžtų į išsvajotą Lietuvą. Bet jau ne vienas. Su kita žmona, irgi lietuvaite, Rozalija ir sūneliu Stasiuku.

Maskva. Dienos ir naktys praleistos geležinkelio stotyje. Kryžiaus keliai gauti leidimą išvykimui į Lietuvą ir uniformuotų vyrų, jau su raudonomis žvaigždutėmis kepurėse, nusikalstamas abejingumas. Ir pagaliau Motiejaus nepagydoma liga... Staigi vyro mirtis Rozalijai buvo tarsi žaibo kirtis!

Liūdna apysakos pabaiga. Betgi ar ji galėjo būti kitokia mažai tautai siekiant išsaugoti tapatybę ir neištirpti kitose labai skaitlingose bendrijose? Argi buvo galima išvengti tautos didvyrių – knygnešių – nesuskaičiuojamo kiekio aukų, kurių šeimos, artimieji, draugai irgi buvo paliesti negailestingo žaibo kirčio? Ne! Tik turime dėkoti likimui, kad tie žaibai, pagaliau susilieję į vieną pragaištingiausią žaibą, ne tik šipuliais pavertė dvigalvio erelio, atrodė, nenugalimą viešpatavimą ir leido tautoms, tame tarpe ir Lietuvai, pakilti tarsi Feniksui iš pelenų. Ir toliau savarankiškai kurti savo ateitį. Reikia tikėti, kad jo aidas ir pamokos pasieks daugelio mūsų, mūsų vaikų ir anūkų gyvenimus. Ir primins, kad laisvė nepaprastai brangi, todėl ją reikia visomis išgalėmis toliau saugoti.

O jeigu reikės – ir apginti. 

Nuotraukose: 

Publikacijos autorius, LŽS ir žurnalistikos senjorų klubo MES narys Povilas Antanas Kaunas;
Juozo Kundroto knyga ,,Kaip žaibo kirtis"

Ričardo Šaknio nuotr.

Vladimiras BERESNIOVAS:
EPIGRAMOS


Aleksui DABULSKIUI
Skundžias Alekso žmona, –
Vien satyros negana...

Jurgiui GIMBERIUI
Rašo, paišo ir kitaip kuria
Jurgis ne pagal kepurę.

Vidmantui KIAUŠUI
Lyrikos „biškis“, satyros „biškis“, –
Ir še tau Elmiškis.

Eimantui KLUSUI
Susigaudo ne kiekvienas glušas
Iš ko šaiposi Rimantas Klusas.

Vyteniui NEVERDAUSKUI
Lengviau ūkininkui, šeimininkei, meistrui
Patarti nei pačiam žemę arti.

Gintarui PATACKUI
Kalta ne lyrika, o kavinė,
Kad paaky mėlynė.

Laimonui INIUI
Kai Lietuvoj
Slapta veikė
Knygnešys
Jurgis Bielinis
Buvo aišku,
Kad greitai gims
Rašytojas
Laimonas Inis
- - -
Su „Nemuno“
Vardu
Prabėgo
Metai...
Net graudu.

Kas yra kas
Truputį aukštaitis,
Truputį žemaitis,
Truputį dzūkas,
Truputį suvalkietis.
Kartu sudėjus –
Esu kaunietis.

Būsiu teisingas ir doras
Keisčiau lytį į Vytį,
Tėvynę į kavinę,
Bet... kad toks geras oras –
Būsiu teisingas ir doras...

Pasirinkimas
Kam – kairieji,
Kam – dešinieji,
Kam – centristai,
O kam – aferistai.

Buvo rimta priežastis
Kai mūsų krepšininkai pralaimėdavo,
gerdavom iš nevilties.
Kai laimėdavo – iš džiaugsmo...

Katinas – „Miau“,
Šuo – „Au, au“.
Jis – „Aū- ū !
Ji – “ I love You!“







KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)