2019 m. kovo 22 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

LŽS suvažiavimo delegato J.Kundroto knyga - tarsi kirtis į mūsų gyvenimus

Povilas Antanas KAUNAS, LŽS ir žurnalistikos senjorų klubo MES narys

Kundrotas  n. II_1.jpg























LŽS XVII suvažiavimo delegato, V.Kudirkos, V.Gedgaudo ir Vaižganto premijų laureato žurnalisto, rašytojo  Juozo Kundroto kūrybos aruode jau per keturiasdešimt įvairaus žanro ir apimties kūrinių.

Jų didžiąją dalį sudaro apysakos, romanai apie lietuvybės puoselėtojus, tautos didvyrius knygnešius („Knygnešių šventa gadynė“ (1990), „Sakmė apie knygnešį“ (2004), „Viena knygnešio diena“ ir „Kryžius nuo knygnešio kapo“ (2017).



Mes jau įpratome laukti iš produktyvaus plunksnos darbininko tik stambios apimties kūrinių apie šį rūstų ir lemtingą lietuvybei sunkmetį. Bet štai šiemet, rudens viduryje, per vykusią kauniečių žurnalistikos senjorų klubo MES sueigą netikėtai mus vėl Juozas pradžiugino nauja knyga. Pasirodė jo apsakymų apie knygnešių laikus rinktinė „Kaip žaibo kirtis“!

Po apysakų, romanų – išleista dokumentinių apsakymų knyga, kuri mums buvo kiek netikėta. Kodėl apsakymų ir kodėl tik dabar, kai šia tema jo jau parašytas ne vienas didesnės apimties kūrinys?

Prisimenu mūsų pokalbį apie knygnešį Petrą Gudelį tik atvertus ką tik iš „Morkūnas ir Ko“ spaustuvės atvežtą  kolegos apysaką „Viena knygnešio diena“. Kodėl autoriaus žemietis knygnešys šios „savo valandos“ turėjo laukti net kelis dešimtmečius? Nejaugi žurnalistas, rašytojas jį buvo užmiršęs?

– Ne, – tuomet pasakė Juozas Kundrotas. – Jeigu būčiau rašęs anksčiau, iš sukauptų faktų, geriausiu atveju būtų išėjęs tik kuklus apsakymėlis... Todėl dar reikėjo laukti. Ieškoti ir atrasti.




Kaip_zaibo_kirtis_II_1.jpg„Savo valandos“ ilgai laukė ir apsakymų apie knygnešius knyga „Kaip žaibo kirtis“ nors ne vienas kūrinėlis buvo jau seniai parašytas, bet vis tūnojo rašytojo stalčiuje leisdamas savo kūrėjui skersai ir išilgai toliau braidyti knygnešių likimų begalines pievas. Ir dar geriau perprasti jų herojų ryžto, pasišventimo kilniam tikslui motyvus. 

Pagaliau šiemet, nupūtęs dulkes nuo senų rankraščių, ryžosi juos vėl pasikloti ant darbo stalo! Ir dabar jau daug principingiau vertinti kai kuriuos teiginius, apibendrinimus, išvadas.

Galbūt todėl šiandien, skaitydamas rinkinyje patalpintus apsakymus, ne tik eini jų herojų takais, bet nepajunti, kai pradedi su jais mintyse bendrauti. Kartu džiaugiesi sėkmingomis akimirkomis ir skaudžiai pergyveni dėl nesėkmių.

Argi ne toks yra visų meno kūrėjų pagrindinis tikslas?

Kitos mintys, perskaičius Juozo Kundroto apsakymų knygą ,,Kaip žaibo kirtis“, mūsų svetainės ,,Komentaruose“


Nuotraukose:

 Juozo Kundroto padėkos žodis, priėmus dr. Vinco Kudirkos vardo žurnalistų premiją Kudirkos Naumiestyje 2018-ųjų gegužės 7-ąją; Naujoji LŽS XVII suvažiavimo delegato knyga ,,Kaip žaibo kirtis"

LŽS nario Ričardo Šaknio nuotr.

Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)