Pastaruoju metu Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba pastebi vis daugiau pavojingų tendencijų Lietuvos žiniasklaidoje paplitusiuose autoriniuose komentaruose. Tokių publikacijų autoriai vis dažniau ignoruoja kalbos kultūrą, nešališkumą, jų tekstuose pateikiama informacija ir žodžiai balansuoja ties etikos ir elementaraus padorumo riba.
Viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje turi vadovautis ne tik įstatymais, pagrindiniais visuomenės informavimo principais, bet ir humanizmo, lygybės, pakantos bei pagarbos žmogui principais.
Taip pat turi gerbti žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikytis profesinės etikos normų bei Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso nuostatų. Tiek viešosios informacijos skleidėjai, tiek žurnalistai turėtų padėti ugdyti valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę.
(Nuotraukoje: Žurnalistų etikos inspektorė Gražina Ramanauskaitė. ELTOS nuotr.)
Vienas iš naujausių pavyzdžių – Rimvydo Valatkos komentaras naujienų portale www.delfi.lt, paskelbtas 2018-ųjų lapkričio 11-ąją. Autorius, kritikuodamas Lietuvos ministrą pirmininką, pasirenka ties etikos ir moralės riba balansuojančią leksiką.
Dešimtmečių darbo patirtį žiniasklaidoje turintis R. Valatka puikiai supranta, kokią įtaką turi kiekvienas publikuotas žodis. Tiek metų pats vadovavęs įvairiose žiniasklaidos priemonėse, Rimvydas Valatka gerai žino ir žurnalistinės etikos ribas, taip pat ir žiniasklaidos įtaką visuomenei.
Didelį populiarumą turintys apžvalgininkai negali nesuprasti, kad jų pasirinkti žodžiai ir stilius, skiriami politikams, bus vartojami ir kitose erdvėse. Tiek anoniminiuose portalų komentaruose, tiek socialiniuose tinkluose. Visa tai Lietuvoje ir tampa neapykantos skatinimo priemonėmis.
Tarnyba gauna vis daugiau skundų būtent dėl neapykantos skatinimo. Kasmet didėja socialinių tinklų vartotojų skaičius. Populiarių nuomonės lyderių elgsena žiniasklaidoje bei socialiniuose tinkluose daro didelę įtaką bendravimo kultūrai virtualioje erdvėje.
Ar kiemo leksika būtina visuomenei? Kokia bendravimo ir oponentų kritikavimo kultūra formuojama, jei nepatinkantys oponentai tikslingai išvadinami įžeidžiais žodžiais? Kokio tikslo siekiama? Sumenkinti, įžeisti ar pasišaipyti? Nejau nesuprantama, kad tokie komentarai dar labiau skatina patyčias, neapykantos kurstymą, visuomenės kiršinimą?
Atsakomybę dėl to turėtų prisiimti ir žiniasklaidos priemonės. Anksčiau apdairiai prie autorinių komentarų buvo pridedamas sakinys, jog „žiniasklaidos priemonės nuomonė nebūtinai sutampa su autoriaus nuomone“. Dabar jau ir šio sakinio nebeliko.
Raginu viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus, žurnalistus, visuomenės nuomonės formuotojus būti atsakingus už skelbiamą žodį ir bendravimo kultūros formavimo pasekmes.
Dailininko LŽS nario Vladimiro Beresniovo piešinys
