2018 m. spalio 19 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Su Jūsų švente, miela mūsų redaktore Tekle MAČIULIENE!

Esantys ir buvę ,Kauno dienos" žmonės



Maciuliene_80__1_didele.jpg


Būna diena, kai nejučia prisimeni prabėgusius metus. Jūsų jubiliejus mums priminė tuos laikus, kai kartu dirbome, kartu leidome laikraštį ir, ką jau čia slėpti, – gyvenome kartu kaip viena graži didelė šeima. Šiandien norime Jums, miela mūsų Redaktore, padėkoti už tai, kad buvote kartu, kad turėjome galimybę pažinti Jus, tokią trapią ir tokią stiprią moterį – didį Žmogų. Su Jūsų Jubiliejumi! Būkite sveika, būkite stipri, būkite laiminga!

Gyvenimo išbarstyti, bet šiai progai vėl susibūrę 
(kad ir ne visi) 
Jūsų vadovavimo laikų kaunadieniečiai


***

"Tik didis Redaktorius gali ateiti į redakciją ir su tais pačiais žmonėmis padaryti kitokį laikraštį. Ačiū už turėtą galimybę būti to virsmo dalimi, už įkvėpimo ir žurnalistinės drąsos pamokas. Redaktoryte, būkite sveika, kad dar ilgai galėtumėte visu tuo dalytis." 

Su meile, pagarba ir dėkingumu - 

Aušra LĖKA

***

"Miela Redaktore, sakoma, kad gyvenime yra trys pagrindiniai dalykai - laikas, žodžiai ir galimybės. Trys dalykai, kurių neturėtume prarasti - ramybė, garbė ir viltis. Trys savybės kurios gyvenime žlugdo - arogancija, pavydas ir pyktis. Trys dalykai, kurie nėra amžini - sėkmė, jėga ir gerovė. Jūs net sunkiausiomis akimirkomis niekada neprarasdavote vilties ir garbės. Niekada ir su niekuo nebuvote pikta ir arogantiška. Supratote, kad ne galia ir gerovė yra svarbiausia gyvenime. Esminius dalykus - laiką, žodžius ir galimybes skyrėte mums. Už tai mes Jums visi esame nuoširdžiai dėkingi. Ir tas dėkingumas nemąžta jau 20 metų! Lenkiamės su gilia pagarba, apkabiname su meile ir glaudžiamės kaip kažkada..." 

Audronė JANKUVIENĖ

***

"Atiduodu kartą pluoštelį "Santakai" skirtų rankraščių ir pasidžiaugiu: "Beliko tik šeštadienio "Stabtelėjimas", šįkart turiu gražaus laiko", - pasigiriu kitos savaitės darbus kartu su Redaktore aptarinėjančioms santakietėms. Pirmoji sureaguoja Rūta Kanopkaitė ir labai tyliai sako: bet šiandien jau penktadienis. Kitaip tariant, tekstas jau turi būti ant stalo. 

Pajuntu visiems mums gerai žinomą stiprią Redaktorės rankelę: "Tu pametei vieną dieną", - sako ir greitai veda į savo kabinetą, sekretorei šūkteli, kad nieko neįleistų, o mane paramina: "Nesijaudink, suspėsi". 

Tokios naminės atjautos gali sulaukti tik darnioje šeimoje. Jokio priekaišto, piktesnio žvilgsnio, tik supratimas, kad visi esame žmonės, o žmonėms visko pasitaiko. Na, ir šiaip esame tokie patys, kaip ir tie, kuriems leidžiame laikraštį, todėl prisistatydami prie pavardžių ėmėme rašyti pilną vardą, o ne vien inicialo raidę, nuotraukas. Skaitytojams toks atvirumas irgi patiko, paskambinę vardais kreipdavosi visai nepažįstami žmonės, tapo kur kas atviresni. Laikraštis ir visuomenė buvo pribrendusi atvirumui. Padrąsinimas klausyti, girdėti buvo Redaktorės nuostata ir paraginimas. Tai buvo puikus laikas. Su švente Jus!" 

Ramutė VAITIEKŪNAITĖ

***

"Apie tokias moteris kaip Jūs kartais sakoma: "Karo vyras". Ne visi redaktoriai vyriškiai turėjo tiek drąsos ir kovingumo kaip Jūs. Tačiau mes, ilgamečiai kolegos, matėme ir Jūsų motinišką, globėjišką pusę. Pasirūpindavote ne tik kolegomis, bičiuliais. Iki šiol pamenu, kaip apie 1990 metus vėlai vakare su reikalais į redakciją užėjo žinomi tuometiniai politikai Povilas Varanauskas ir Kazimieras Uoka. Ne patys artimiausi draugai, o Jūs išsyk: "Vyrai, gal jūs alkani? Juk visą dieną posėdžiai, susirinkimai..." Ir nelaukdama atsakymo ant stalelio ėmėte pjaustyti storą "šliosą" dešros. Be jokio "protokolo". Ak, kaip dėkingai sužibo interesantų akys...Ir pokalbis mezgėsi nuoširdžiau nei prie stiklelio.

Sveikinu su Jūsų jubiliejumi!" 

Rūta KANOPKAITĖ





Maciuliene_6_II.jpg
*** 

"Dirbdamas "Kauno dienos" sekretoriate kasdien mokiausi iš Redaktorės nekategoriškų, tačiau paprastų efektyvių būdų rasti optimaliausią išeitį iš ekstremalių situacijų. 

Kartą vakarop, per patį eilinio dienraščio numerio gamybos karštymetį, į sekretoriato kabinetą su pluošteliu rankraščių įžengė sutrikusi ir netgi pyktelėjusi techninio centro darbuotoja: "Paaiškinkite, kuris rašinys pirmiausiai reikalingas?" 

Ant vieno iš jų - autoriaus pastaba "Į numerį!", ant kito - "Be eilės!", ant trečio - "Skubu!". 

Redaktorė nusijuokė: "Vaikeli, čia - kaip renkantis širdies draugą: kad ir ką tau patarinėtų, vis tiek teks pačiai nuspręsti."
Stebėtina, tačiau netrukus visi tąkart "degę" rašiniai techniniame centre buvo surinkti ir maketavimui pateikti būtent tokia tvarka, kokia iš tikrųjų reikėjo...
Su Jūsų švente, miela Redaktore!" 

Romas PODERYS

***

"Miela Redaktore, neskaičiuokite bėgančių metų - tai tik priminimas, kad jie nugyventi gražiai ir prasmingai. Tikrai turite kuo pasidžiaugti - ne tik užaugintais vaikais ir anūkais, bet ir išugdytu pulku kolegų žurnalistų. Ačiū Jums, kad buvote šalia, kai kartu kūrėme, leidome "Kauno dieną". Patyrėme šilto ir šalto ardami žurnalistikos dirvonus. Daug ko išmokome iš Jūsų - darbščios, energingos, sąmojingos, visada mokėjusios ne tik pabarti, bet ir patarti, padrąsinti, užjausti... Būkite sveika ir toliau likite tokia gyvybinga ir optimistiška, džiaukitės kiekviena skubančio Gyvenimo diena. Kiekviena ji tebūnie kaip šventė." 

Aldona KIBIRKŠTIENĖ

***

Gyvenimo tempas toks, kad jautiesi tarsi žiūrėtum pro traukinio vagono langą - akyse mirga įvairūs vaizdai, žmonės, įvykiai... Tačiau ne viskas ir visi prašvilpia be pėdsakų pro šalį. Štai kad ir posakis "Vaikas tu mano" ir jį lydintis skaudokas, bet draugiškas žnybtelėjimas į kurią nors kūno vietą. Apie ką čia kalbu? Daugelis brandesnio amžiaus kolegų iškart pasakys - apie Teklę Mačiulienę, stovėjusią ir prie "Kauno tiesos", ir prie "Kauno dienos" vairo Lietuvos istorinio virsmo metais. Tačiau minėtas jos posakis ir žnybtelėjimas - tai tik mažutėlis štrichas šios stiprios, talentingos ir išmintingos asmenybės portrete. 

Aš asmeniškai dėkinga Redaktorei - taip ją vadinome redakcijoje - už tai, kad būtent ji priėmė mane į darbą, kad pastūmėjo istorinių temų link, kad vienu ar kitu būdu iki šiol domisi kiekvieno iš mūsų gyvenimu, darbu, stulbina savo atmintimi - telefono skambučiais gimtadienių progomis ir jautrumu mūsų didesnių ar mažesnių bėdų bei pergalių atveju. Ką čia ir pridursi - tiesiog MAMA. Ir tuo viskas pasakyta." 

Virginija SKUČAITĖ 

***

"Miela Redaktore, nuoširdžiausiai sveikinu Jus! Ačiū, kad buvote, kad esate ir dar būkite - visada tokia tvirta, drąsi ir užkrečianti optimizmu, gebanti įveikti visus sunkumus. Gera buvo dirbti, kai vadovavote "Kauno dienai". Tikrai neperdėsiu sakydama, kad visada jutome jūsų motinišką globą, kad buvote jautri ir kantri. Dėkoju už visas gyvenimiškas pamokas. Būkit sveika ir laiminga! 

Birutė GARBARAVIČIENĖ

*** 

"Miela Redaktore, prisiminimuose pirmiausia matau Jus rūpestingą, nuoširdžią moterį, visada besinešiojančią rašiklį, kuriuo pažymėdavote ne tik tai, ką reikėdavo ištaisyti ar pakoreguoti, bet ir mūsų, maketuotojų, rankas bei sprandus :) Tuomet grįždama namo juokais pagalvodavau, jog ir vėl vežuosi šviežią vyr. redaktorės autografą. 
Iš tikrųjų ir dabar galiu padėkoti likimui, kad man teko garbė dirbti jūsų vadovaujamoje komandoje! Ačiū Jums! 
Šia linksma gaida jubiliejaus proga linkiu Jums sveikatos, gyvenimo džiaugsmo ir stiprybės!"

Dalia ŠALNIENĖ

***

"Sakoma, žurnalistika - ne profesija, o gyvenimo būdas - nuolatinis smegenų darbas, kad ir kur būtum, kad ir ką darytum. Mus mokė: jei tavęs neįsileidžia pro duris, reikia įlįsti pro langą. Ir, Jums pritariant, landžiojome, kartais pridarydami Jums, kaip laikraščio vyriausiajai redaktorei, net ir nemalonumų. Bet nepykote, tik skatinote. Prisimenu Jūsų drąsą kovojant už laikraščio nepriklausomumą nuo tuometinės valdžios, prisimenu, kai su šypsena išlydėjote mus aplankiusius įspėti ir grasinusius už aštrias publikacijas KGB ir sovietinės armijos pulkininkus. Visada stebėjausi Jūsų optimizmu, net tada, kai viskas atrodydavo blogai, ir raminimu: "Nieko, vaikeliai, išgyvensim..." Ir tikrai išgyvenom. Ilgų ir gerų Jums gyvenimo metų!" 

Stasys JOKŪBAITIS




Maciuliene_80__7_II.jpg



































"Patys šilčiausi linkėjimai pačiai šilčiausiai (tikrai, tikrai!) Redaktorei. Sveikatos, sveikatos ir dar kartą sveikatos!" 

Jau 25-erius (sunku patikėt!) metus kai kuriuos ,,Kauno dienos" puslapius maketuojanti -

Ina LEONAVIČIŪTĖ 


*** 

"Gerb. Redaktore, sakoma, kad jeigu nori, kad žmonės tave mylėtų, reikia ant kabliuko pakabinti savo širdį. 

Ačiū už Jūsų didelę širdį - jos užteko visiems. Gražaus jubiliejaus proga linkiu Jums sveikatos, sveikatos ir dar kartą sveikatos.



Mums iki šiol trūksta Jūsų apkabinimų, žaismingų pažnaibymų ir gerų žodžių. Būkit sveika ir laiminga." 


Giedrė LABONIENĖ 

*** 

"Tikrai žinau, kad nežinau visko. Nes kai pirmą kartą susikirto mano ir Redaktorės keliai, buvau viso labo trečiakursis studenčiokas, kurio ambicijos būti "kietu" žurnalistu nuolat gaudavo į kaulus nuo chroniško pasitikėjimo savo jėgomis trūkumo. Redaktorė anuokart tarstelėjo savo firminį "vaikeliuk" ir be didelių ceremonijų liepė tiesiog rašyti, rizikuoti, viskuo abejoti ir tiesiog dalyvauti gyvenime.

Nežinau ar Redaktorė sugebėjo matyti kiaurai. Gal tiesiog buvo sutikusi pernelyg daug panašių trypčiotojų vietoje ir žinojo žodžius-visrakčius, padedančius susigaudyti nuosavuose mintjausmiuose. Nežinau ar tai padėjo kitiems, bet man toks padrąsinimas buvo nepervertinamas. Dideliausias - kaip nuo redakcijos iki horizonto ir atgal - AČIŪ už tą "vaikeliuk"...

Kaip kad būdavo šeštadienio dienio numeriuose "Aukštyn/žemyn" ribrikoje "Tostas" - "Už žmones, paliekančius karališką pėdsaką!" 

Renaldas GABARTAS 

***

"Prisimenu, kaip iš Redaktorės gavau svarbią pamoką (žurnalistinio pobūdžio), kuri man yra labai naudinga iki šiol. Pamokos esmė - gaudyti karštas naujienas ir pateikti laikraščiui jas dar neatvėsusias, žaibiškai. Dabar tai atrodo suprantama, tačiau 1992 metais tai buvo pirmi online dienraštinio varianto žingsniai. 

Žodžiu, vieną dieną dalyvavau troleibusų vairuotojų surengtame labai aštriame susitikime su troleibusų parko vadovais. Į redakciją grįžau apie 16 valandą. Na, galvoju, dar sriūbtelsiu arbatos, paskui pėdinsiu namo, rytą atėjęs į darbą parašysiu apie įvykius troleibusų parke. Redaktorė pasakė "Arūnčik, parašai šiandien iki 18 val.". Nesupratau...rimtai? Tai, aišku, kad rimtai. Sėdau rašyti truputį "apakęs", galvodamas, kad čia kažkokia nesąmonė. Parašęs supratau, kad esmę perteikiau ir kad turbūt nereikėjo laukti rytojaus.

Reportažą pavadinau "Jie mus smaugia". Pavadinimas atspindėjo engiamais besijaučiančių ir piktų vairuotojų nuotaikas, bet, matyt, savotiškai atspindėjo ir mano reakciją į Redaktorės reikalavimą publikaciją parengti per 2 val. 
Bet Redaktorė mūsų nesmaugdavo, na, jei smaugdavo, tai švelniai..." 

Arūnas DAMBRAUSKAS 

***

"Gerbiama Redaktore, 
Gyvenki šimtmetį ir būk laiminga,/Lai niekad nepasens Tava širdis./ Dar tik pasibaigė pavasaris svajingas, /Ir glosto veidą ateitis. /Būk mylima ir dar pati mylėki,/ Laiminga būk ir viltimi tikėki! 
Nuoširdžiausi sveikinimai 80-mečio proga!" 

Regina NEKREVIČIENĖ 





Maciuliene_80_2_II.jpg

"Su Jubiliejumi, miela Redaktore! Ko gero man niekad neapsivers liežuvis pavadinti Jus vardu, visada sakysiu - Redaktore, iš kurios mokėsi kelios žurnalistų kartos ir kuri iki skylių prastovėdavo kilimą maketų peržiūros vietoje".

Daiva VALEVIČIENĖ 

***

"Gerbiama Redaktore, priimkit pačius nuoširdžiausius sveikinimus Jūsų gražaus jubiliejaus proga. Iš visos širdies linkiu sveikatos, neblėstančio entuziazmo ir geros nuotaikos! Džiaugiuosi, kad gyvenimas suteikė progą Jus pažinti. Ačiū už šiltus prisiminimus." 

Henrieta DUMBLIAUSKIENĖ 

***

"Prisimenu, sapnuoju, ilgiuosi tų laikų, kai dirbome kartu, Redaktore. Geri, šilti metai... Kai redakcijos žmonės buvo kaip šeima, o Jums rūpėjo ne tik laikraščio problemos, bet ir mūsų asmeniniai džiaugsmai ir bėdos. Kai galėjai pelnyti Jūsų pagyrų ar griežto pabarimo, bet tik tada, kai to buvai vertas. 
Šiandien Jūsų gražios sukakties proga, noriu palinkėti tvirtybės, kuo stipresnės sveikatos, saulėto ir spalvingo rudens!" 

Nijolė PAULIUKEVIČIENĖ 

***

"Pamenu Redaktorę, kai ji atėjo į "Kauno dieną" pakeisti mano pirmojo Redaktoriaus, dabar jau amžiną atilsį Zenono Baltušniko. Pirmasis buvo mano profesijos Mokytojas, o Teklė Mačiulienė - gyvenimo mokytoja. Visomis prasmėmis. Pamenu, kai prisistatė, kad bus redaktorė, buvo apsirengusi labai gražia suknele... Pamenu, kaip įvertino mano nestandartinį interviu - jau pirmosiomis darbo "Kauno dienoje" dienomis skatino būti inovatyviai, originaliai. Skatino be baimės kritikuoti negeroves, net ir medikus, skatino padėti žmonėms. Ir kai įpareigojo apginti vieną vyr. gydytoją, o aš neradau argumentų, tikino, kad reikia jų rasti, nes tam gydytojui blogai ir todėl jam reikia padėti.

 Redaktore, kaip norėčiau padėti Jums kuo greičiau vėl bėgioti, ką Jūs iki šiol nenuilstamai darėte, bet nesugebu. Bet neabejoju, kad Jūsų optimizmas, meilė žmonėms ir gyvenimui, ko iš Jūsų mokiausi visą gyvenimą, yra geriausi vaistai nuo visų ligų. Su Gimtadieniu, mylima Redaktore!" 

Marijana JASAITIENĖ

***
"REDAKTORE, kiek daug žmonių Jus taip vadina. Kone visi, su kuriais dirbote. Visi, kuriems teko laimė patirti, kad geras vadovas visų pirma yra geras žmogus. Pareigas Jūs sušildėte meilė, o meilė tvaresnė. Jūsų redakcijoje mes buvome ne bendradarbiai, bet šeima. Ta fenomenali bendrystė ir šiandien skirtingais takeliais subėga į Jus. Ačiū už dovaną būti "vaikas tu mano". Ačiū už žnybtelėjimus. Ačiū už stumtelėjimus ten, kur pats nedrįstum žengti. Ačiū, kad esat. Tokia, kurios va taip neišmatuosi - žodžiai per mediniai. Būkit! Myliu." 

Dalia JUŠKIENĖ 

***
"Gerbiamoji Redaktore! Džiaugiuosi nors keliais sveikinimo žodžiais galėdama prisidėti prie Jūsų didžiosios Gyvenimo Šventės. Man gera prisiminti mūsų bendro darbo metus "Kauno dienoje". Tad ir linkiu Jums būdingos energijos, tolerancijos ir žinoma - SVEIKATOS!" 

Birutė OKSAITĖ

***

"Mieloji mano Mokytoja, 

tikrai galiu kreiptis į Jus ne tik žodžiu "Redaktore", bet ir "Mokytoja". Kai 1995 m. rudenį mes, keli Vytauto Didžiojo universiteto trečiakursiai, atėjome pas Jus kaip "Kauno dienos" redaktorę, Jūs priėmėte studenčiokus kaip lygiaverčius pašnekovus. Kas dar labiau tuomet nustebino - Jūs išgirdote mus ir mūsų siūlymą - solidžiam dienraščiui "Kauno diena" ir jo skaitytojams reikia religinės tematikos straipsnių po 50-ies metų draudimo kalbėti ir rašyti apie tai.


Maciuliene_80_paskutine.jpg

"Vaikai, darykit!" - tokio geranoriškumo tikrai nesitikėjome. O jūs patikėjote ir pasitikėjote mumis, jaunais - suteikėte vieną puslapį per mėnesį religinei tematikai. Su redakcijos žurnalisčių Birutės Garbaravičienės ir Dalios Juškienės pritarimu puslapis gavo rubriką "Kelyje". Nebuvo jokios cenzūros, jokių nurodymų, ką reikia rašyti. 

Pamenu, ateidavau į Jūsų kabinetą šiek tiek nedrąsiai, gal net susigūžusi - juk pas redaktorę! O Jūs labai paprastai žmogiškai pasikalbėdavote, išklausydavote, ką siūlau, išsakydavote, ko galbūt tikitės. Laikui bėgant mielai imdavausi gerokai įvairesnių redakcijos užduočių ir temų. O koks džiaugsmas studentei buvo išvysti savo medžiagas pirmajame puslapyje! Kaip svarbu buvo jausti pasitikėjimą, kai mane, jauną neetatinę "Kauno dienos" žurnalistę, siųsdavote į aukštų Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir svečių iš kitų valstybių susitikimus. Ir netgi patikėjote parengti proginį interviu su tuometiniu Kauno arkivyskupu metropolitu Sigitu Tamkevičiumi jo 60-mečio proga. 

Kaskart primindavote, kad reikia ieškoti ko nors įdomaus, kaip nors kitaip, įdomiai parašyti. Jokio barimo, jokių priekaištų už jaunatvišką lengvabūdiškumą, patirties trūkumą ir kartais dėl išsiblaškymo padarytas klaidas, tik santūrios ir konkrečios pastabos, kas galėjo būti kitaip. 

Galiu drąsiai sakyti, kad Jūsų, Redaktore ir Mokytoja, praktinės pamokos paskatino pasirinkti ir žurnalistikos magistrantūros studijas, kurios tapo tik nedideliu priedu prie patirties, kurią įgijau dirbdama su Jumis. 

Ačiū Jums už geriausią gyvenimo praktiką! 
Ir Jubiliejaus dieną, ir kasdienybėje gyvenimo spalvos tedžiugina, o Dievas telaimina!" 

Aušra GARNIENĖ 


Nuotraukoje: Buvę ,,Kauno dienos" redakcijos vyr. redaktoriai Zenonas Baltušnikas, Teklė Mačiulienė ir Aušra Lėka

Maciuliene_80_5_II.jpg


"Miela Redaktore, džiaugiamės galėdamos pagerbti Jūsų Jubiliejų! 
Dėkojam už metų brandumą./ Už meilę būnant šalia./ Jūs nematomą savo gerumą/ Atiduodavot meile dosnia./Linkim beribės sveikatos,/ Linksmo vyturio giesmės./ Lai prie Jūsų gyvenimo tako/ Žydi ryškiausi žiedai./ Mes keliam ištvermės ir ryžto taurę,/Siunčiame dangaus palaimos saują. 
Mylim ir stipriai apkabinam." 

Marija PIPIKIENĖ ir Aurika PIPIKAITĖ 

***
"Žmogiškumas. Būtent toks žodis pirmiausia ateina į galvą bandant apibūdinti Jus, Redaktore. Jame telpa viskas. Nė vienas Jūsų kolektyvo žmogus niekada į Jūsų kabinetą nežengdavo su baime, nes žinojo: kas benutiktų, kokių bebūtų sunkumų, čia yra ta vieta, kur jis bus išklausytas, apglostytas, padrąsintas. Asmeniškai aš Jums noriu padėkoti už pasitikėjimą. 

Būna metas, kai jo labai reikia kiekvienam iš mūsų. Jūs visada buvote kaip mama, kaip draugė, kaip kolegė. Mažai būna tokių žmonių. 

Ačiū Jums už tą šviesą, kuria nuo savo širdies uždegdavote kitų širdis. Būkite sveika ir laiminga. Viskas, kas benutiktų gyvenime, yra tik mūsų išbandymai. O mes juk ne kartą įrodėme, kad esame labai stiprūs. Dar daugiau stiprybės Jums, miela Redaktore." 

Violeta VILKAUSKAITĖ-LIUKAITIENĖ 



Buvusio ,,Kauno dienos" redakcijos fotografo Edmundo KATINO nuotraukose Teklė Mačiulienė ,,auksiniais" miesto dienraščio laikais 



ŽURNALISTAS
JONAS LAURINAVIČIUS: 

IŠ KNYGOS
 ,,BENDRAPLUNKSNIAI“


Laurinavicius_sarzai__I.jpg


KALBĖKIM

Kalbėkim tyla,
Kol yra kam klausyti,
Kalbėkim žvilgsniu,
Kol yra kam žiūrėti,
Kalbėkim šypsniu,
Kol yra kam gėrėtis,
Kalbėkim skausmu,
Kol yra kam atjausti,
Kalbėkim žodžiu,
Kol yra kam sakyti...
Kalbėkim!


LAIKRAŠČIUI ,,KAIŠIADORIŲ AIDAI" – 72

Mes jau pasenę
Pirmųjų skaitytojų vaikai.
Mes jau į praeitį einam
Su savo skurdžiom pensijėlėm...
Su tabletėm,
Kraujospūdžiais ar diabetais, 
Pakrikusiais nervais,
Bet nepalūžę,
Nenusikaltę Lietuvai –
Kaip mokėjome,
Taip rašėme, dirbome,
Kad būtų geriau -
Visiems...

Seni laikraščio komplektai
Dar labiau pasenę nei mes –
Pageltę, išdžiūvę,
Savo žodžių pabūgę,
Nes jie tokie nepatogūs,
Nejaukūs šiandieną,
Nors skradžiai į žemę lįski.
Tarsi švino antvožu
Jie dangstos nuo mūsų
Kietais dulkėtais viršeliais,
Kad nedegintų Mūsų širdies ir akių.

Ataidi, ataidi, ataidi...
Iš tolo, iš pokario siaubo
Per istorijos lauką Ataidi „Aidai“,
Kad pajustum, suprastum,
Kaip šiandien gerai –
Net prie konteinerių
Ar darbo biržoje,
Nei tada, po karo,
Gyvuliniuos vagonuos,
Ar enkavedistų areštinėj...




KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)