2018 m. gruodžio 13 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Fotografija nuolat kelyje. LŽS ir NŽKA nario P.S.Krivicko pastebėjimai

Povilas Sigitas KRIVICKAS, LŽS ir NŽKA narys

Fotokelyje_5_didele.jpg


Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjo asociacijos nario Povilo Sigito pasakojimo iš kasmetinio tarptautinio fotografų seminaro Nidoje ir Neringoje pasakojimo tęsinys, Pradžia - mūsų svetainės puslapyje ,,Aktualijos" (2018 09 15).


2. Meninės dirbtuvės ir naujas laureatas 

Nuo rugsėjo 3-sios Nidos kultūros ir turizmo informacijos centre „Agila“ ir visame pajūrio bei pamario mieste vėl viešpatauja kasmetinis tarptautinis fotografų seminaras. Visą savaitę rengiamos meninės dirbtuvės, skaitomos paskaitos, vyksta parodų atidarymai, menininkų prisistatymai, knygų pardavimai ir aptarimai, fotoateljė po atviru dangumi, naktinės projekcijos Nidos viešosiose erdvėse. Ypač laukiami neformalūs susitikimai su seminaro lektoriais ir svečiais tęstiniame renginyje „Nida off 2018“. Taip pat kartu su Neringos kultūros ir turizmo centru vėl rengiamas konkursas „Fotografuojame Nidoje“. Fotomenininkui, atskleidžiančiam pajūrio tematiką, bus įteikta Neringos miesto Mero premija. Tradiciniu tampa šios savivaldybės sprendimas taip įvertinti fotografus ir atsidėkoti jiems už ilgalaikį bendradarbiavimą bei nuoseklų unikalaus krašto garsinimą. 

* * *
Antrąją tarptautinio fotomenininkų seminaro dieną, toliau veikė meninės dirbtuvės Vilniaus dailės akademijos (VDA) Nidos meno kolonijoje. Jas po vakarykštės Gintauto Trimako premjeros tęsė iš Helsinkio atvykusi fotomenininkė Elina Brotherus ir Stambule gyvenanti italų kilmės leidėja Valentina Abenavoli. Dirbtuvės skirtos jauniems menininkams, siekiantiems tobulintis padedant patyrusiam vadovui ir atsižvelgiant į kitų dalyvių atsiliepimus. Kūrėjų paprašyta iš anksto paruošti savo pabaigtus arba tęsiamus darbus bei turėti sau įprastą darbo įrangą. 

Šiemetinis seminaras, kaip ir ankstesnieji, taip pat vyksta dviem pagrindiniais adresais. Teorinei arba auditorinei daliai skiriama ne pirmus metus rekonstrukcijos laukianti „Agilos“ salė, o kūrybinėms dirbtuvėms – VDA Nidos meno kolonijos paviljonas, esantis šviesaus atminimo Neringos garbės piliečio dailininko Eduardo Jonušo gatvėje.

Antroji meninių dirbtuvių vedėja Elina Brotherus (gim. 1972 m.) kuria fotografijos ir kino srityse. Jos kūryba yra savita alternatyva tarp autobiografijos ir meno istorijos. Žmogaus figūra ir kraštovaizdžio nuotraukos, dailininkas ir modelis – menininkės tematika, naudojant savo įgytą patirtį kuriant fotografijų ciklus „Annonciation“ („Skelbimas“) ir „Carpe Fucking Diem“ („Gaudyk suš... dieną“). Savo dabartinėje kūryboje ji persvarsto Fluxus reiškinio pasekmes ir rašytinius šaltinius apie XX a. 6–7 dešimtmečio performansų stiliaus meninį palikimą. Elinos Brotherus darbai buvo eksponuojami pasaulinio masto galerijose, ji išleido 9 monografijas su įvairiais Europos leidėjais. 2017 m. Elina Brotherus gavo teisę savo darbus eksponuoti Pompidou nacionaliniame kultūros ir meno centre Paryžiuje. 

Kita vedėja – italė, praeityje gyvenusi Londone, o dabar įsikūrusi Stambule, Valentina Abenavoli yra redaktorė ir knygų dizainerė. Ji stengiasi fotografiją suvokti lyriniu požiūriu, nuolat balansuodama ant ribos tarp tikrovės ir svajonės. Įgijusi fotografijos ir vizualinės komunikacijos magistro laipsnį, Valentina Abenavoli kartu su Alex‘u Bocchetto Los Andžele įkūrė leidyklą AKINA. Jie leidžia sudėtingas fotoknygas, kurių autoriai yra nauji ir jau žinomi fotografai. Tai – riboto tiražo ir dažnai rankų darbo leidiniai. 2016 m. Valentina Abenavoli išleido savo pirmąjį autorinį fotoalbumą „Anaesthesia“, tai – nebaigtos trilogijos apie empatiją ir blogį pirmoji dalis. Jos kūrybinė praktika apima fotografiją, video siužetus, vaizdinės medžiagos aptarimą raštu. Ji dalyvavo grupinėse ekspozicijose, rengia personalines parodas, diskusijas, dirba vertinimo komisijose. 

Tie, kas nedalyvavo meninėse dirbtuvėse, turėjo gerą pusdienį Neringos kraštovaizdžio kadrams gaudyti ar šiaip fotografuoti natūralias arba sugalvotas kompozicijas. Ankstyvą pavakarį surengtas oficialus seminaro atidarymas. Į VDA Nidos meno kolonijos salę atvyko Neringos miesto meras Darius Jasaitis ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Gintaras Česonis. Neringos vadovas Darius Jasaitis pasidžiaugė, kad Nida ir visa Kuršių nerija šiai savaitei vėl tampa tarptautine fotografijos sostine. Neringos savivaldybės administracija 2017 m. įsteigė Neringos Mero premiją fotografui už reikšmingą kūrinį ar kūrinių ciklą, kuriame analizuojamos, dokumentuojamos ar interpretuojamos Kuršių nerijos temos ir objektai. Pernykštė Mero premija skirta Vitalijui Butyrinui. Dar ikikompiuterinėje epochoje be jokio „fotošopo“ šis fotomenininkas vien su žirklėmis ir klijais kūrė įspūdingas, simboliškai prasmingas kompozicijas apie nuostabaus gamtos stebuklo grožį. 

Šiemet Neringos Mero premija įteikta fotomenininkui Alvydui Lukiui. Tai konceptualiosios fotografijos atstovas, jo darbams būdingos minimalios vaizdo priemonės ir sklandi kompozicija. 
Po oficialios seminaro pradžios VDA Nidos meno kolonijoje atidaryta pirmoji fotografijų paroda „Nauji fotografijos įrankiai: nuo Google iki algoritmo“. Jos kuratorius Paulas Paperis jau keletą metų gyvena Vilniuje ir, kaip pats sako, „dienomis svajoja, naktimis miega, daug vaikščioja ir kartais fotografuoja.“ Kamera jis šaudo spontaniškai gaudydamas „mažutį stebuklą nuobodžioje kasdienybėje.“ Jo perėjimas iš mėgėjiškos į profesinę fotografiją vyko palaipsniui per daugybę parodų ir publikacijų, kol tapo plačiai pripažintas. Paroda „Nauji fotografijos įrankiai: nuo Google iki algoritmo“ nagrinėja, kaip programos, aplikacijos ir dirbtinio intelekto technologijos formuoja ir keičia fotografijos esmę. Taip tarytum metamas iššūkis tradicinėms medijos riboms. Įvairios programos ir paslaugos („Google“, „Photoshop“, „Flickr“, „Snapchat“, vizualinio atpažinimo programos ir t. t.) suteikia vis naujų įrankių vaizdams gaminti, mąstyti fotografiškai. Technologinės sąsajos ne vien pasitarnauja kuriant fotografiją, tačiau gali tapti ir pačiu fotografinių projektų pamatu. 

Šioje ekspozicijoje pristatomi autoriai savitai siūlo kelti klausimus apie technologinių pokyčių procesus. Nuo vadinamųjų išmaniųjų stebėjimo sistemų (Esthera Hovers, Didžioji Britanija) ir politiškai jautrių vietų cenzūravimo iki kasdienių žybsnių (Mantas Grigaitis, Lietuva). Nuo autorinių teisių žaidimo tokiose kolektyvinėse platformose kaip „Flickr“ (Penelopė Umbrico, JAV) iki bendrinės komunikacijos tyrimo iš vienos labiausiai fotografuojamų vietų planetoje. Ir, nuo „fotošopo“ naudojimo atvaizdams kurti (Aaronas Hegertas, JAV) iki vaizdo, kuris jau beveik nefotografinis. Fotografija, kuri XXI amžiuje labai pasikeitė, yra stipriai veikiama minėtų pokyčių, kai kuriais atvejais net funkcionuodama kaip jų dalis. Šie meno darbai susiduria su technologizuotu mūsų pasauliu. Jie kalba apie pokyčius, kuriuos mažai kas gebėjo numatyti.

3. Klastotės ir tikrovė

Fikcija ar dirbtinumas – toks trečiosios Nidos tarptautinio fotografų seminaro dienos motto. Į jį pirmasis atsiliepė žinomas šiaulietis menotyrininkas ir pedagogas Virginijus Kinčinaitis. Savo pranešimą jis pavadino „Tiesos krizė klastočių pasaulyje“. Kuo gi pasireiškia gyvenime ir mene tos klastotės, iškraipančios tiesą? Pasak pranešėjo, po garsiųjų XX a. pabaigos montažinių dokumentinės fotografijos manipuliacijų pasitikėjimas fotografiniu vaizdu katastrofiškai smuko. Todėl šiandien bet koks vaizdas pirmiausia kelia įtarimą dėl autentiškumo, o ne besalygiškai liudija tikrovę, kaip tai buvo XX a. pradžios humanistinės fotožurnalistikos laikais. 
Žiniasklaidos vartotojas supranta, kad vaizdas dažnai jau nebėra tikrovės pėdsakas, o tik retorinė figūra politinėje, ekonominėje, religinėje ar kultūrinėje kovoje. Taip dokumentinės fotografijos vaizdai supanašėja su mados ir reklamos fotografija, kurioje estetiniai ar ideologiniai motyvai nugali autentiškos tikrovės ir neiškraipyto teisingumo ilgesį. Kita vertus, derėtų savęs paklausti, ar kada nors buvo idealus, klastingais motyvais nesuterštas ankstyvosios fotografijos laikotarpis? Pirmojoje Nadaro fotostudijoje Paryžiuje dirbo net dvidešimt šeši pagalbininkai, šeši iš jų buvo fotografijų retušuotojai. O juk retušas – tai jau natūraliosios tikrovės iškraipymas. Tai buvo laikas, kai brangiausios ir populiariausios fotostudijos maksimaliai naudojosi vaizdų ir portretų dailinimo metodais. Paskaitoje gvildenta ši mados, meno ir dokumentinio vaizdo samplaika istorinėje perspektyvoje ir jos etinės bei estetinės pasekmės.

Kino ir vizualumo tyrinėtoja, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė Natalija Arlauskaitė savo pranešimo temą nusakė pavadinimu „Pasakos apie akimirkas: privati fotografija dokumentiniame kine“. Fotografija kine visuomet kelia klausimus apie žiūrėjimo į ją būdus, jos materialias savybes, kūnišką ir kino aparato santykį su ja. Anot profesorės, reikalai komplikuojasi, kai fotografija įvairiais būdais "sujudinama" ar apauginama jai nebūdingu judėjimu. Šiuo atveju kalbama apie fotografijos ir animacijos derinimą dokumentiniame kine, o akivaizdūs pavyzdžiai būtų filmai "Genties išnykimas" (Deimantas Nerkevičius, 2005), "Gyveno senelis ir bobutė" (Giedrė Beinoriūtė, 2007), "Močiute, Guten Tag!" (Jūratė ir Vilma Samulionytės, 2017). Šeimos fotografija yra glaudžiai susijusi su tautos ir valstybės vaizduote, tad jos naudojimas kine skatina iš naujo apsvarstyti tiek privačias istorijas, tiek ir viešai cirkuliuojančius naratyvus – nusistovėjusius, oficialius ar nepageidajamus.
Skaidra Trilupaitytė, meno kritikė, kultūros politikos tyrinėtoja, Vilniaus dailės akademijos dėstytoja, kalbėjo apie kultūros procesus, vykstančius tarp institucijų ir netikėtumų, į kuriuos įpainiojama ir fotografija. 

Prelegentės nuomone, šiandien daug kalbama apie urbanistines kultūrines erdves ir tvarios plėtros būtinybę. Tačiau tvarumas ir tęstinumas nebūtinai yra savaiminė vertybė. Valstybinių švenčių, jubiliejų, tarpusavyje konkuruojančių kultūros sostinių ir kitomis progomis taip pat gimsta įdomių iniciatyvų. Trumpalaikiai įvykiai skatina organizacijas nuolat keistis, nesustabarėti. Tuo pat metu egzistuoja ir menamos institucijos bei erdvės, kurios pretenduoja tapti „kietosiomis struktūromis“ ir siūlo arba siūlosi paversti miestą kažkuo kitu, nei jis yra. Jos neegzistuoja realybėje, tačiau nuolat siekia įsikūnyti, sukurdamos aplink save dramatišką naratyvą ir įsiterpdamos viešojoje žiniasklaidos erdvėje tarp esama ir būsima, tarytum yra ir kartu nėra.

Fotografija ir knyga – aktualus kultūros duetas nuo pat iliustracijų spausdinimo pradžios XIX a. antroje pusėje. Šiandien, net ir įsigalėjusio interneto sankaupų laikais, tai – įvairiopa poligrafinė industrija. Ją savitai atspindi VDA Nidos meno kolonijoje prasidėjusi paroda „Kassel Dummy Book Award“. Jos pavadinimo paskutinis žodis reiškia apdovanojimą. Jam nuo 2010 metų atrenkami ir eksponuojami geriausi fotografijos knygų modeliai, kuriuos sukūrė kylantys talentingi menininkai. Šiais metais apdovanojimui buvo atsiųsta 391 fotografinės knygos iš 46 šalių – nuo Bangladešo iki Norvegijos, nuo Rusijos iki Australijos, nuo Amerikos iki Brazilijos. Autoritetinga komisija paėmė 53 knygas, iš kurių buvo renkami trys nugalėtojai. Tos 53 atrinktos knygos keliauja kaip paroda per daugelį pasaulio galerijų ir festivalių, kol pagaliau pasiekė Nidą. Laimėtojai paskelbti 2018 m. liepos mėnesį: pirmojo prizo laimėtojas Michael‘is Danner‘is (Vokietija) už knygą “Migration as Avantgarde”, antrojo – Karim‘as El Maktafi‘s (Italija/Marokas) už fotoalbumą “Hayati”, trečiojo – Filippo Romano (Italija) už leidinį“Water Tanks in Mathare Slum”. Pirmojo prizo laimėtojo knyga bus išleista leidykloje Kettler Verlag.

Kūrybinė trečiosios seminaro dienos dalis baigėsi menininkų prisistatymais. Savo darbų pristatymui varšuvietė fotomenininkė Agnieszka Rayss pasirinko temą „Karo inscenizacija. Ar gali fotografija atkartoti praeitį?“ Daugelio tarptautinių konkursų laureatė teigia, kad fotografija tapo puikia terpe įvairioms inscenizacijoms, atkartojimams ir performansams kamera.

Lietuvos jaunoji fotomenininkė, Plymutho universiteto meno daktarė Akvilė Anglickaitė pastebi, kad yra darbų, kurie naudoja tolimesnę ar neseniai praėjusių laikų istoriją, atraktyviais būdais jungdami teatrališkumą ir dokumentiškumą. Kam tai naudinga ir ar tikrai naudodami fotografiją galime pažvelgti į praeitį? Ar fotografija vis dar liudytoja? Ar gali ji būti atkartotos praeities liudytoja? Kur mums nustoti tikėti fotografija? Akvilės Anglickaitės „Vandenyno“ instaliacijoje dominuoja algoritminis tikrovės (atvaizdo) produkavimo principas, kuriuo yra trinama tikrumo ir netikrumo perskyra.

Dalia Mikonytė ir Adomas Žudys, linksmai save vadinantys „dviejų menininkų kolaboracija“, nuo 2016 m. užsiima ilgalaikiu projektu „Miesto studijos“, kai fotogrametrijos būdu skenuoja Lietuvos ir Europos miestus. Jau yra nuskenavę Vilnių, Kauną, Šiaulius, Panevėžį, Klaipėdą, Neringą, Carrara miestą Italijoje, Cesį Latvijoje. Fotogramerija – tai fotografinis metodas skenuoti statišką objektą su rinkiniu nuotraukų, naudojant kompiuterinę technologiją, sukurti iš jų virtualų 3D objektą. 

Remiantis šiais fotografinių vaizdų matavimais nustatoma ir tiriama įvairių Žemės paviršiaus objektų forma, dydis, padėtis. Fotogrametrija naudojama sudarant planus ir žemėlapius. Galutinis projekto kūrinys yra video įrašas, kuris pristato virtualų miesto turą, kuriame sena, nauja, tradiciška ir skaitmeniška yra susipynę. Tokiu būdu atsigręžiama į jau esamus miesto architektūrinius, skulptūrinius ir gamtos paminklus ir sukuriama nauja dinamiška miesto perspektyva. 

Turko Ege Kanaro fotografijos ontologiniu požiūriu susiję su žinojimu, aistra ir atmintimi. Kaip fotografijos naudojamos tokiose mokslo disciplinose, kaip archeologija ir geologija? Arba – galios struktūrose, kaip šeima ir valstybė? Ką fotografinis archyvas reprodukuoja ir kokį vaidmenį jis vaidina konfigūruodamas mūsų pasąmonę? Prisistatydamas Ege Kanar‘as kalbėjo apie savo naujus darbus, sukurtus naudojantis archyvu, ir taikomas menines metodologijas.






Fotokelyje_pask._II.jpg4. Kuo svarbi savistaba?

Vos atsiradus Lietuvos fotomenininkų draugijai 1969 metais, su jos vadovu Antanu Sutkumi svajojome apie profesionalių fotografų, menotyrininkų ir kritikų rengimą. Aiškiai matėsi, kad vien fotoreportažo disciplinos Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedroje nebepakanka. Tiesa, nuo jos pradėjo nemažas būrys jaunų fotografijos entuziastų, kurie vėliau sudarė skambiai vadintos „lietuviškosios fotografijos mokyklos“ branduolį. Šiuolaikinių medijų (tarp jų ir fotografijos) kursai prieš porą dešimtmečių pradėti dėstyti Vilniaus dailės akademijoje (VDA), bet pernelyg viena kryptimi – daugiau formalaus dekoro, negu gilesnės esmės. 

Kiek kita linkme eina fotografijos dėstytojai, dirbantys Vytauto Didžiojo universitete (VDU). Turime jau ir keletą fotografijos docentų bei profesorių. Fikcija ar tikrumas? – toks klausimas tinka ne tik vaizdų, bet ir žodžių apie juos – sakytinės ar rašytinės menotyros – sričiai, kai įmantriomis sakinių virtinėmis apipinami tuštoki neaiškios prasmės kadrai. Pasaulyje plačiai pripažintos „lietuviškos fotografijos mokyklos“ paneigimas dar nereiškia panašaus kalibro priešpriešos turėjimą. Tam reikia ilgesnio laiko ir nuoširdžiai atkaklių pastangų bei pelnyto platesnio pripažinimo. 

Nidos tarptautinio fotografų seminaro ketvirtosios dienos akademinę programą pradėjo dailės kritikė ir parodų kuratorė, Vilniaus dailės akademijos dėstytoja Laima Kreivytė. Ji yra surengusi per 50 parodų Lietuvoje ir užsienyje. Vienos jų, pavadintos gana impozantiškai „M/A\G/M\A. Kūnas ir žodžiai Italijos ir Lietuvos moterų mene nuo 1965 iki šių dienų“, motyvais menotyrininkė grindė savo pranešimą. Ji iškelia autorefleksijos svarbą menininkių kūryboje. Savianalizė ir savo kūno naudojimas siekiant įvairių tikslų – nuo autorinės kalbos ir rašto kūrimo iki lyties performatyvumo manifestacijų. Pranešime analizuoti autorefleksijos ir laiko, kūno ir politikos santykiai Lietuvos ir Italijos menininkių kūryboje.

Vilniaus dailės akademijos docentė, Lietuvos kultūros tarybos ir Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) narė Agnė Narušytė skaitė pranešimą „Užsitęsusio karo architektūra kasdienybėje: fotografija ir dvigubas karinio aparato laikas“. Nors pranešėja rėmėsi užsienio pavyzdžiais, tačiau panašių dar galima rasti ir Lietuvoje – kad ir buvusi sovietų kariuomenės raketų bazė prie Plungės ar tai vienur, tai kitur išlikę baigiantys sugriūti dzotai, užžėlę apkasai. A. Narušytė prisimena 1975 m. Paulio Virilio fotografijų knygą „Bunkerių archeologija“, kurią inspiravo architektūrinėse konstrukcijose slypinčios karo filosofijos. 

Prancūzijos pajūryje nacių palikti bunkeriai vizualizavo „karo instituciją“ kaip „cyklotiminį gyvūną, miegantį taikos metu ir pabudusį karui.“ Daugelį fotografų traukia karinės konstrukcijos, taikos metu išsaugančios karo smūgius. Pranešime analizuoti išskirtiniai tokios fotografijos atvejai: Harry Shunko ir Janóso Kendero ciklas „Pasaulinė ekskursija“, Simono Norfolko 2001–2002 m. trumpos taikos metu fotografuoti karų palikti ženklai Afganistano peizaže („Chronotopija“), Ursulos Schulz-Dornburg 2012 m. fiksuotos branduolinių bandymų vietos Kazachstane, Indrės Šerpytytės 2009 m. ciklas „(1944 – 1991)“, kuriame ji reflektuoja traumos užmarštį, ir Valentyno Odnoviuno naujausi ciklai „Stebėjimas“ bei „Horizontas“.

Šiuo metu Tomas Pabedinskas eina docento pareigas VDU Menų fakultete, dėsto fotografijos ir vizualiosios kultūros disciplinas. Jis šio seminaro pranešimui pasirinko temą „Neramūs keliautojai: asmeninis albumas ar „nacionalinis turtas“?“ Prisimenama, kad 1971-1975 m. Romualdas Požerskis, dar Kauno politechnikos instituto studentas, jaunystės dienas leido su grupele bendraminčių, vienijamų aistros motociklams, kelionėms ir laisvės idėjoms. To meto patirtis būsimasis fotografas įamžino nuotraukose, kurios tada buvo skirtos tik asmeniniam albumui. Savo išgyvenimus aštuntojo dešimtmečio istorinių įvykių kontekste R. Požerskis užrašė ir dienoraštyje. Fotografijos kartu su dienoraščio tekstais 2017 m. pasirodė knygoje „Neramūs keliautojai“. T. Pabedinskas siekia išsiaiškiti, kaip tos dar „mėgėjiškos“ fotografijos siejasi su vėlesniais, gerai žinomais autoriaus kūrybiniais darbais? Kaip XX a. aštuntojo dešimtmečio asmeninio albumo nuotraukos tampa aktualios šiandienos socialiniame ir politiniame kontekste? Pranešimo metu buvo demonstruojama R. Požerskio 8-ajame dešimtmetyje filmuota vaizdo medžiaga apie keliones motociklais.

Nė vienos dienos be naujos parodos – galėtų būti ir Nidos tarptautinio fotografų seminaro obalsiu. Šį kartą į jį savo ekspozicija Kuršių nerijos istorijos muziejuje atsiliepia Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vytautas Balčytis. Fotografijos kritikų jis priskiriamas "banaliojo objekto" ar “nuobodulio fotografijos“ tendencijai. Jo žvilgsnis tarytum apčiuopia tai, kas atrodytų nereikšminga, neišvaizdu, užsilikę ir pamiršta, tačiau suteikia iš pažiūros atsitiktiniams dalykams egzistencinės svarbos. Jo darbų pavadinimai, kuriuose pažymima tik vieta ir data, atrodo lyg dienoraščio nuotrupos. 

Nuo 9-ojo dešimtmečio Vytautas Balčytis tyrinėja sovietmečio kasdienybės slogutį. Paveikslo atmintyje fotomenininkas archyvuoja apleistus fabrikus ir statybvietes, apšiurusius bendrabučius, dulkinas vitrinas ir telefono būdeles skurdžiausiuose Vilniaus, Kauno ar provincijos miestų kvartaluose. Buvę propagandiniai šūkiai nykioje aplinkoje pavirsta liūdnai pažįstamais ir net intymiais. Anot meno istoriko Edmondo Kelmicko, Vytautas Balčytis yra vienas iš tų menininkų, kuris save vis dar sunkiai atranda tarp žmonių, bet labai jaukiai ir kartu reikliai įsikuria tarp daiktų. Jis yra iš tų, kuris prie to daikto sugrįžta jau kaip prie pažįstamo, spragteli – ir taksofonas staiga praranda savo laiką, paskirtį ir pradeda gyventi kaip tie žmonės, tarp kurių ne visada jauku būti, bet išlieka galimybė jiems paskambinti.

Ketvirtoji seminaro diena baigėsi vėlyva vakarine projekcija – konkurso "Savistaba/Self-reflection" temos nugalėtojų darbais populiarioje užeigoje „Zuikio daržas“. Nidos Tarptautinis fotografų seminaras pirmą kartą skelbė atvirą konkursą teikti darbus savistabos tema. Konkursas buvo skelbtas per partnerių PICTER platformą. Dvidešimt aštuonios atrinktos fotografijų serijos bei video darbai įtraukti į projekcijų vakaro programą. Komisijai buvo svarbi plati temos interpretacija nuo asmeninių ar šeimos naratyvų, bendruomenių ar šalių istorijų, žvilgsnio į žmoniją iki refleksijų fotografijos medijos tema. Sulaukta ir eksperimentinių darbų, kuriuose jungėsi fotografiniai ir video elementai, koliažas, pasisavinti vaizdai ar skaitmeninė grafika. Komisijos narės Vilma Samulionytė (Lietuvos Fotomenininkų Sąjunga), Gintarė Krasuckaitė (Kauno Fotografijos Galerija) bei Kotryna Ūla Kiliulytė (nepriklausoma menininkė, projekcijų vakaro kuratorė) aukščiausius vienodus balus skyrė dviems autorėms: Marijai Kapajevai (Estija, Didžioji Britanija) ir Albai Zari (Italija, Didžioji Britanija). Abi menininkės organizatorių buvo pakviestos atvykti į seminarą ir pristatyti savo kūrybą. 

5. Istorija, fotografija ir knygos

Penktoji Nidos tarptautinio fotografų seminaro diena, įvardinta taip: istorija–tyrimas–knyga. Arlio mieste (Prancūzija) veikiančios leidyklos „Cosmos books“ įkūrėjas Sebastian‘as Arthur‘as Hau savo pranešimą pavadino „Fotografija ir knygos. Erdvė tarp jų.“ Sebastian‘as Arthur‘as Hau rašo kaip autorius įvairiems leidiniams, moko bei kuruoja. Jis kalbėjo apie fototografijos knygas keletu aspektų: tendencija pavirsti objektu, kintančiu tarp skaitmeninės ir kitų potencialių realybių ar būvių; knygos statusas ir publika (skaitytojas). Taip pat nagrinėjo savo įkurtos leidyklos pastarųjų metų veiklą, be abejo, neaplenkdamas konkrečių autorių ar knygų. Apie šiuolaikinę fotografijos knygų rinką kalbėjo ir Stambule gyvenanti italų kilmės redaktorė bei knygų dizainerė Valentina Abenavoli, apie kurią esame rašę anksčiau. 

Koks yra esminis dalykas kuriant knygą? Į šį klausimą stengėsi atsakyti viešnia iš Olandijos Hestera Keijser. Ji – nepriklausoma kuratorė ir fotografijos kritikė, dirba su pasirinktais menininkais ir organizacijomis kuriant parodas, prezentacijas, organizuojant menines dirbtuves ir portfolio peržiūras. Šiuolaikinė fotografijos knyga, nors kartais atrodo senamadiškai, įrodė, kad gali klestėti skaitmeniniame amžiuje. Kas vis dėlto padaro šiuolaikinę fotografijos knygą tokią tinkamą socialinėms medijoms ir tuo pat metu sukelia sau pavojų? Kaip prieš kelerius metus pastebėjo Toronto universiteto politologijos profesorius Stephen‘as Gill‘as, „esminis dalykas kuriant knygą yra... pasimesti“. Juk šitiek pasaulyje knygų ir ką duos dar viena? Tačiau po sutrikimo kyla būtinybė sutelkti valią ir dėmesį nebesiblaškant į šalis. Ką tai pasako apie mūsų santykį su fotografijos knyga, jei daugiausia pokalbių yra apie žaibišką sklaidą, prizų laimėjimą, teisingų leidėjų ir kritikų paiešką? Ar prasmės neberandama pačiuose darbuose, kad reikia ieškoti kažko visai kita? Kokiais darbais užsiimama, kai pasiryžtama sukurti knygą, ir kokie darbai lieka neliesti? Šiuos ir kitus klausimus savo paskaitoje gvildeno ponia Hestera Keijser. 

Toliau vyko menininkų prisistatymai. Štai Julija Borisova (Rusija) yra menininkė, dirbanti fotografijos, koliažo, instaliacijos ir knygų gamybos srityse. Ji tiria, kaip istorija ir atmintis perduodama ar skaitoma per vaizdus. Knyga yra jos tikroji medija pasakoti istorijas, maišant dokumentiką ir fantaziją, supinant faktus ir visišką fikciją. Menininkė kalbėjo apie savo menines praktikas ir dabartinius meno projektus bei leidybą. Kiekviena jos knyga tarsi atkartoja atminties savybę nuolatos tęstis. Ji jungia savo pačios vaizdus su archyvine medžiaga, bando sukurti žiūrovui taktilinę (lytėjimo) patirtį su jos tiriamu subjektu. Ji kuria dizainą savo knygoms, kartais neatrodančioms kaip tradicinės knygos, o labiau primenančioms interaktyvius objektus ar instaliacijas. 

Dragana Jurišič yra buvusios Jugoslavijos menininkė, gyvenanti Airijoje. Dažniausiai ji dirba fotografijos srityje, bet taip pat kombinuoja tekstą, kiną ir instaliaciją. 2013 m. ji apsigynė daktaro disertaciją ir pabaigė trejus metus trukusį projektą „YU: Prarasta šalis“, kuri keliavo kaip kritikų pastebėta paroda ir knyga. Jos darbų yra keliose kolekcijose, ji yra surengusi ne vieną tarptautinę parodą. „Mano, bet pačiai nežinoma“ – tai yra Draganos Jurišič tęsiamas darbas. Darbe kalbama apie pabėgėlio situacijos kompleksiškumą, politiką, išdavystę šeimos istorijoje. Suskirstyta į penkis skyrius, serija nagrinėja universalias temas: moters kaip Mūzos vaidmuo vakarietiško meno tradicijoje, moters identiteto komplikuotas, menamas ir tikras hibridiškumas. Darbe jungiamas tekstas ir fotografijos, aproprijuoti (pasisavinti) vaizdai, užrašų knygelės, videomedžiaga ir performansas. Pasakojama iš įvairių pusių, istorija prasideda autorės tetos, Gordanos Čavič iš Jugoslavijos provincijos, dingimu 1950 metais ir jos paslaptinga mirtimi Paryžiuje 1980-aisiais. Gyvenimas apipintas intrigomis, daugybe personalijų, uždraustu seksu ir šnipinėjimu.
Seminare menotyrininkės Eglės Deltuvaitės pristatyto jaunosios kartos fotografo Mindaugo Ažušilio knygoje „Lietuva. 999.9/Lithuania 999.9“ tyrinėjamos nepatogios, kritinės, tačiau itin aktualios temos: vyriškumas, hedonizmas, avarijos keliuose, įvaizdžio (ne)galia. Dr. Agnės Narušytės teigimu, šios knygos nebūtina skaityti kaip kapitalizmo, vartojimo, globalizacijos, provincializacijos ar nacionalizmo kritikos, nors jos čia daug. Nebūtina ir nugrimzti į depresiją. Verčiau rinkti egzistencinio aukso trupinius – nematomus, bet Ažušilio pastebėtus lietuviškos kasdienybės scenografijoje. Suprasti, kad jos paskirtis – pridengti nebūties duobes yrančiame pasaulyje. Knygoje skelbiamos šešios serijos: „Laimė Lietuvoje“ (2011–2012), „Palanga“ (2013–2014), „Vyriškumas“ (2013–2014), „Superžvaigždės“ (2014–2016), „Avarija“ (2014–2016) bei „Pomirtinis gyvenimas“ (2014–2017). Ši knyga 2017 m. įtraukta į festivalio „PhotoESPANA“ geriausios fotografijų knygos konkurso finalininkų sąrašą. Tai pirmas kartas, kai taip nominuota Lietuvos leidyklos leista knyga. 

Menotyrininkė Laima Kreivytė ir klaipėdietis fotomenininkas Darius Vaičekauskas pristatė leidinį „Knygos pavadinimas Violeta Bubelytė“ (Sudarytojai: Eglė Deltuvaitė, Darius Vaičekauskas. Klaipėda: Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius, 2018). Nuo 1981 iki 2003 m. autoaktus kūrusi fotografė Lietuvos meno istorijoje įsitvirtino kaip unikali ir daugelį tabu sulaužiusi menininkė, 2015-aisiais, po dvylikos metų pertraukos, vėl pradėjusi fotografuoti save. Riboto tiražo leidinį lydi originali fotografija ir Virginijaus Kinčinaičio, Agnės Narušytės, Tomo Vaisetos, Artūro Tereškino bei Kęstučio Šapokos straipsniai. 

Toliau tęsiamos „Naktinės projekcijos“ prie Neringos švyturio. Jaukūs pasibuvimai ir visus prie švyturio suburianti projekcijų naktis jau tampa seminaro tradicija. Neformalių diskusijų ir perfomansų lydimas renginys pagrindinį savo akcentą, fotografijų projekcijas, apjungia vienu raktiniu žodžiu – “Jūra”. Vakaro metu galima pamatyti kaimyninių ir su tolimesnėmis jūromis besiribojančių šalių festivalių programas

6. Kaip aprėpti neaprėpiama? 

Paskutinė, šeštoji, Nidos tarptautinio fotografų seminaro diena apibrėžta sąvokomis: Galerija, Erdvė, Institucija. Tuula Alajoki yra „Backlight Photo“ festivalio direktorė antrajame pagal didumą Suomijos mieste Tamperėje. Ji pasidalino mintimis, kaip pateikti kūrybos portfolio parodų kuratoriams, galerijų atstovams, leidėjams. Nuo 2008 m. T. Alajoki bendradarbiauja su įvairaus amžiaus menininkais, kaip ir su daugeliu institucijų ar festivalių. 

Fotografija yra vienintelė vizualinio meno forma, turinti tiek įvairiausių portfolio peržiūrų kiekvienais metais visame pasaulyje. Kodėl fotografui reikia eiti į tokias peržiūras ir deramai pasiruošti, kad gautų daugiausia naudos? Kokiomis praktinėmis detalėmis reikėtų pasirūpinti iš anksto? Kokie požymiai padaro portfolio geru tam tikram tikslui ir kaip dalyvis turėtų pasirinkti, kam rodyti savo darbus? Tai keletas temų, kurias Tuula Alajoki palietė per paskaitą. 

Fotografas ir galerijos „Indie“ bendraįkūrėjas Tal‘as Nissim‘as aptarė kolektyvinių galerijų istoriją Izraelyje, kodėl jos atsirado ir kaip tai pakeitė vietinę meno rinką. Svečias taip pat trumpai papasakojo apie Izraelio fotografijos istoriją ir jos šiandieninę būklę. „Indie“ galerijos atsiradimas yra dviejų procesų rezultatas: noro plėtoti fotografinį diskursą Izraelyje ir istorinio struktūros modelio pasikeitimas (galerijos priklausymas galeristui). Taip pat kalbėta apie tai, kuo „Indie“ galerija prisideda prie fotografijos meno kūrėjų ir žiūrovų ugdymo Izraelyje.
Menotyrininkė Aistė Kisarauskaitė (Galerija–namai Trivium) moderavo diskusiją „Kur prasideda galerija ir kada ji baigiasi?“ Pokalbyje dalyvavo Vilma Mačianskaitė (Coutour Art Gallery, Vilnius), Tal‘as Nisim‘as (Indie galerija, Izraelis), Dainius Liškevičius (Galerija Vitrina, Vilnius). Lietuvoje pagrindinė ekspozicinių erdvių dalis tebepriklauso valstybinėms institucijoms. Todėl vienas iš svarbių dabarties klausimų – bandymas susivokti, kaip, esant tokiai situacijai, veikia privačios galerijos. Dažnai jos yra priverstos prestižines parodas rengti geresnėse instuticinėse (t.y. valdiškose) erdvėse, kartais iš viso neturint nuosavų ekspozicinių patalpų. Ar toks veikimo būdas nėra dar vienas institucinio dominavimo įtvirtinimas? Tad šios diskusijos tikslas buvo pabandyti susivokti, kada, kur, nuo ko prasideda galerija ir kur ji baigiasi, atskleisti skirtingus strategijų formavimo ir veikimo būdus. 

Kaip sakoma, atskira eiklute LFS pirmininkas Gintaras Česonis seminaro auditorijai pristatė Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Aleksandro Macijausko fotografijų rinktinę „Lietuvos kaimo turguose“. Autorius papasakojo apie savo kūrybos principus: jis neteikia pirmaeilės reikšmės technikai, bet stengiasi kuo giliau suprasti fotografuojamus žmones ir objektus. 

Paskutiniuose šio seminaro menininkų prisistatymuose dalyvavo Alvydas Donėla (Lietuva), Miko Valtari (Suomija/Lietuva), Alba Zari (Italija/Anglija), Yannis Stournas (Graikija/Anglija). Tai visi labai įdomūs jauni kūrėjai, tačiau šį kartą plačiau papasakosime apie optinio meno kritikę, fotografę Albą Zari ir jos fotografines paieškas. Ji gimė Tailande, o kino kritiką studijavo Italijoje. Alba Zari naudoja fotografiją, kaip tiriamosios savianalizės vizualinį dienoraštį, ieškodama savo niekada nesutikto tėčio. Ji žino savo tėvo vardą, kad jis buvo iš Irako ir dirbo „Emirates Airlines“ avialinijose. Užaugusi Bangkoke, būdama 25 metų ji sužinojo, kad jos kraujo tipas pagal chromosomą Y skiriasi nuo jos tailandiečio brolio. Vadinasi, gimdyti tos pačios mamos, jiedu turėjo skirtingus tėčius, su skirtingomis Y chromosomomis. 

Naudodama fizionomikos metodą, Alba Zari studijuoja šeimos albumus siekdama atrasti bruožus, kurie nepriklauso motinos genetiniam kodui, kad atmetimo būdu galėtų išskirti tėvo bruožus. Ji atliko DNR testą apie savo protėvių kilmę. Galų gale ji atsuka kamerą į pačią save, kad galėtų 3D formatu sukonstruoti savo tėvo avatarą (įsikūnijimą konkrečiu pavidalu). Dabar galėdama savo tėvą įsivaizduoti, nusprendžia jį atgaivinti internetinėje erdvėje, ieškodama jo socialiniuose tinkluose vizualinės identifikacijos būdu. Alba Zari pasitelkia fotografijos mediją, kaip tyrimo priemonę, menine kalba užpildo Y chromosomos spragą ir susitaiko su ja. 

Lyg greitasis traukinys pralėkė seminaro savaitė. Joje būta tiek įvykių, kad telieka pasakyti: neįmanoma aprėpti neaprėpiama – pabūti visose paskaitose, parodose, autorių prisistatymuose, susitikimuose, darbų projekcijose, knygų mugėje. Dar reikia nepamiršti ir tuo pačiu metu vykstančių ekspozicijų Klaipėdoje. Ievos Simonaitytės bibliotekos galerijoje veikia lietuviškosios fotografijos klasiko Aleksandro Dapkevičiaus (1929–2007) retrospektyvinė paroda „Ant realaus pasaulio pagrindo“ (kuratorė Danguolė Ruškienė). Fotomenininkas nuolat eksperimentavo, kūrė montažus, koliažus, ieškojo naujų vaizdų prasmių per daugkartinę ekspoziciją. A. Dapkevičiaus kūryba, kaip ir kito klaipėdiečio Vaclovo Strauko (1923-2017), darė didžiulę įtaką Klaipėdos fotografijos raidai, įnešė svarų indėlį ir į Lietuvos fotografijos istoriją. 

Klaipėdos kultūros ir komunikacijų centre (KKKC) – kita fotografijos mylėtojų šventė. Tai – grupinė šiuolaikinio meno paroda „Chronometrai“. Joje galima pamatyti Remigijaus Treigio, Dainiaus Liškevičiaus, Algimanto Kunčiaus, Aurelijos Maknytės, Eglės Ridikaitės, Liudo Parulskio, Alekso Andriuškevičiaus, Ričardo Šileikos, Gintauto Trimako, Valentyno Odnoviuno, Remigijaus Pačėsos ir kitų įvairaus amžiaus bei skirtingos stilistikos autorių darbus (kuratoriai Agnė Narušytė ir Gintaras Zinkevičius). 

Dar verta atidesnio dėmesio Klaipėdos fotografijos galerijoje vykstanti amerikiečių fotografijos pionieriaus, etnologo Edwardo Sheriffo Curtiso fotografijų paroda „Šešėlių gaudytojas“. Tai unikali proga susipažinti su 30 metų trukusiu, 37 milijonus dolerių kainavusiu bei 40 tūkstančių fotografijų apimties projektu, vykdytu Šiaurės Amerikoje. XX amžiaus pradžioje dirbęs Edwardas Sheriffas Curtisas stengėsi išsaugoti, užfiksuoti – fotoaparatu, balso įrašymo prietaisu – Šiaurės Amerikos indėnų kultūros likučius, dar nesunaikintus baltųjų ekspansijos. Remiamas tokių žmonių kaip John‘as Pierpont‘as Morgan‘as ir buvęs JAV prezidentas Theodore‘as Rooseveltas, E. S. Curtisas daugybę laiko praleido tarp įvairių genčių indėnų. Tų pastangų vaisius – neprilygstamas darbas „The North American Indians“ („Šiaurės Amerikos indėnai“). Jis gerokai primena Druskininkų muziejuje eksponuojamą Bronislovo Pilsudskio (1866–1918) fotografijų rinkinį, kurį sudaro 50 Sachalino salos tautelių vaizdų. Juose užfiksuotos šventės, papročiai ir buitis. Bronislovas Pilsudskis savo veikla buvo susijęs su lietuvių, rusų, lenkų, japonų, prancūzų bei jau XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios sandūroje beveik išnykusių Tolimųjų Rytų tautelių kultūromis. 

* * * 
Lietuvos fotomenininkų sąjunga kartu su Nidos kultūros ir turizmo informacijos centru „Agila“ seminaro metu tradiciškai rengia fotografijų konkursą „Fotografuojame Neringoje“. Jame kviečiami dalyvauti fotomenininkai, kurie gali pateikti 3-5 fotografijas, sukurtas seminaro dienomis. Tai turi būti fotografijos, ryškiausiai atskleidžiančios Neringą, kaip patrauklią turistinę vietovę su jos savitumą atspindinčiais elementais. Konkurse šiais metais dalyvavo 34 autoriai. Jie kūrė trijose tematinėse kategorijose: „Neringa – turistinės traukos objektas“, „Detalės ir elementai atspindintys Kuršių nerijos savitumą bei identitetą“ ir „Konceptualus Neringos pateikimas fotografijos priemonėmis“. Konkursui pateiktas fotografijas vertino komisija sudaryta iš Nidos kultūros ir turizmo informacijos centro „Agila“, Neringos savivaldybės administracijos ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos deleguotų atstovų. 

Pagrindiniu prizu, SONY fotoaparatu, apdovanoti fotografai Dalia Mikonytė ir Adomas Žudys pateikę trijų fotografijų seriją „Agila – Dviratis – Molas“. Neringos savivaldybės administracijos specialiuoju prizu apdovanota fotografė Liucija Karalienė, pateikusi taip pat trijų fotografijų seriją. Kiti konkurso laureatai: Daiva Mikuckaitė, Saulius Žiūra, Kristina Meilutė. Dainius Ščiuka. Jiems įteikti konkurso organizatorių – Nidos kultūros ir turizmo informacijos centro „Agila“ ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos prizai. Nidos kultūros ir turizmo informacijos centro „Agila“ specialusis prizas – fotografijos spausdinimas ant atvirlaiškio, skirto Pasaulinei turizmo dienai, atiteko fotografui Liutaurui Domeikai. Autorius pateikė keturių fotografijų seriją, pavadintą „Atskleisk Nidą“ (angliškai „Explore Nida“). Už kelių savaičių, rusėjo 27-ąją žymint Pasaulinę turizmo dieną, šios fotografijos atgims atvirlaiškiuose, kurie iš Neringos iškeliaus su linkėjimais visam Pasauliui. 

Ateityje simbolišku pagerbimo prizu galėtų tapti ir geriausių fotografų atminties įspaudai bronzinėse plokštėse. Panašiai, kaip žymių estrados atlikėjų, kokie yra vakariniame šaligatvyje priešais Neringos miesto savivaldybę. Šviesoraščio atstovams gerai tiktų pietinė pusė. Ir pradėti būtų galima nuo Antano Sutkaus, kaipo labiausiai šiuo metu pasaulyje žinomo Lietuvos fotomenininko, pagal kurio prieš pusę šimtmečio Kuršių nerijoje darytą prancūzų literatūros klasiko J. P. Sartre‘o fotografiją iškilo Klaudijaus Pūdymo sukurta skulptūra pakeliui į Parnidžio kopą. 

Lietuvos fotomenininkų sąjungos atsakingoji sekretorė Vilma Samulionytė baigdama seminarą pasidžiaugė, kad šis renginys 41-mą kartą tapo tikra tarptautine optinio meno puoselėjimo akademija. Ji buvo ir lieka viena svarbiausių Lietuvos ir užsienio fotografijos mylėtojų bendravimo buveinių. 


Fotografijos:

(viršutinėje) Vytauto Balčyčio fotografijų parodos atidarymas Neringos istorijos muziejuje.

(vidurinėje) Šaligatvis prie Neringos miesto savivaldybės pietinės pusės, kur būtų tinkama vieta žymiausiems Lietuvos fotomenininkams įamžinti. 

(apatinėje) Seminaro dalyviai Toma Saldukaitė ir Remigijus Treigys su dizaineriu ir parodų kuratoriumi Gyčiu Skudžinsku.


Povilo Sigito Krivicko nuotraukos


Fotokelyje_4_didele.jpg








Vladimiras BERESNIOVAS:
EPIGRAMOS


Aleksui DABULSKIUI
Skundžias Alekso žmona, –
Vien satyros negana...

Jurgiui GIMBERIUI
Rašo, paišo ir kitaip kuria
Jurgis ne pagal kepurę.

Vidmantui KIAUŠUI
Lyrikos „biškis“, satyros „biškis“, –
Ir še tau Elmiškis.

Eimantui KLUSUI
Susigaudo ne kiekvienas glušas
Iš ko šaiposi Rimantas Klusas.

Vyteniui NEVERDAUSKUI
Lengviau ūkininkui, šeimininkei, meistrui
Patarti nei pačiam žemę arti.

Gintarui PATACKUI
Kalta ne lyrika, o kavinė,
Kad paaky mėlynė.

Laimonui INIUI
Kai Lietuvoj
Slapta veikė
Knygnešys
Jurgis Bielinis
Buvo aišku,
Kad greitai gims
Rašytojas
Laimonas Inis
- - -
Su „Nemuno“
Vardu
Prabėgo
Metai...
Net graudu.

Kas yra kas
Truputį aukštaitis,
Truputį žemaitis,
Truputį dzūkas,
Truputį suvalkietis.
Kartu sudėjus –
Esu kaunietis.

Būsiu teisingas ir doras
Keisčiau lytį į Vytį,
Tėvynę į kavinę,
Bet... kad toks geras oras –
Būsiu teisingas ir doras...

Pasirinkimas
Kam – kairieji,
Kam – dešinieji,
Kam – centristai,
O kam – aferistai.

Buvo rimta priežastis
Kai mūsų krepšininkai pralaimėdavo,
gerdavom iš nevilties.
Kai laimėdavo – iš džiaugsmo...

Katinas – „Miau“,
Šuo – „Au, au“.
Jis – „Aū- ū !
Ji – “ I love You!“







KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)