O Lietuva mana – ritmingas vėtros kirtis –
Su kosmoso daina paskirta amžius irtis,
Sukepę smegenys – ne jos minties atstovai;
Jos dieviška ugnis – laimėjimui ir kovai…
Būtent šį Fausto Kiršos poemos „Pelenai“ posmą nejučia prisiminiau, užvertęs paskutinius biografinės Rimanto P. Vanago knygos „Avižienio algoritmas ir kiti neramūs ritmai“ (Vilnius: Petro ofsetas, 2018) puslapius. Nes knygos personažas iš tiesų yra tikrąja prasme graikų heros, ypatinga asmenybė, apdovanota ne tik įvairiapusiu talentu, bet ir nenuilstamu užsibrėžto tikslo siekimu, vidine energija, valia ir pasišventimu mokslui. Maištaujanti, ieškanti prometėjiška dvasia ryškiai ženklina visą mūsų heros gyvenimą, ženklina svariausiais, pasaulinio lygio moksliniais atradimais. Kova ir laimėjimas – man regis, vieni iš svarbiausių visos R. P. Vanago knygos leitmotyvų. Kaip ir panieka sukepusioms, miesčioniškoms, nubuitėjusioms smegenims, panieka bedvasei, pavydžiai vulgarybei bei vidutinybei.
Knygos heros yra garsusis profesorius Algirdas Avižienis, apie kurio pasiekimus ir pasaulinio lygio atradimus daugelis žino ar bent girdėjo. Žinoma, visų pirma jo vardas siejamas su Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimu Kaune, su jo įdiegta vakarietiškais, moderniais principais besiremiančia mokslo ir studijų programa, su besąlygišku akademinės laisvės principu ir garsiuoju artes liberales – laisvųjų menų – švietimo modeliu. VDU garbės profesorius A. Avižienis Universiteto atkūrimą tiesiogiai siejo su Lietuvos Nepriklausomybe, jam tai tapo ypatingai svarbia misija – išrinktas pirmuoju Universiteto rektoriumi, savo žinias bei patirtį dosniai dalino ir diegė Vakarų pasaulio mokslo modelį.
Profesoriaus gyvenimas glaudžiai susijęs su Kaunu ir, atrodytų, kad būtent kauniečiai visų pirma privalėtų didžiuotis, pagerbti, kalbėti, rašyti apie didį mokslininką. Keista, kad iki šiol buvusios valdžios nesumojo suteikti A. Avižieniui miesto Garbės piliečio vardo, nors jo nuopelnų pakanka su solidžiausiu kaupu. Gal kai kurie mimoziniai vietos politikieriai iki šiol negali atleisti profesoriui jo principingumo, tiesumo, nesitaikstymo su klaidinimais, apgaule ir veidmainyste? Juk jis dar 2003 metais buvo išrinktas į miesto Tarybą, vadovavo Plėtros ir ekologijos komitetui, – iki šiol prisimenu jo susižavėjimą keliantį entuziazmą, įtaigų, argumentuotą kalbėjimą, kurtą strateginio miesto vystymo viziją, kurią, nepaisant diletantų pešiojimų, įgyvendino. Įgyvendino teoriškai, nes tik kai kurie jo numatyti ir apginti projektai tapo tikrove – pavyzdžiui, sporto arena Nemuno saloje.
Jau tada stebėjausi, kaip toks pasaulinio lygio mokslavyris, idealistas, Lietuvai ir gimtajam miestui aukojęs viską, galės realizuoti savo vizijas tarp vietos politikierių, tada atvirai pagal įtakos ir turimų mandatų skaičių susiskirsčiusių strategines ir ne tokias svarbias įmones, tarnybas bei, žinoma, besidalinančių finansų srautus savo partijoms ir rėmėjams.
Principinga laikysena ir atviru kalbėjimu, padorumu, savaime suprantama, profesorius ne visiems tiko ir patiko. Apie tai, beje, pasakoja pats A. Avižienis Rimanto Vanago knygoje. Būtent tie atviri ir tiesūs kaunietiški darbo miesto Taryboje priminimai-prisiminimai, autoriaus subtiliai pateikti, ir paskatino pradėti būtent nuo Kauno.
Apgailestaujant, kad ne kauniečiai tokiu solidžiu leidiniu pagerbė profesorių, būtina priminti, kad dar 2012 metais gausiai iliustruotą knygą apie Algirdą Avižienį jo 80-ojo jubiliejaus proga išleido Pasaulio lietuvių centras Kaune (sudarytojai Valdas Kubilius ir Janina Masalskienė), kuria VDU bendruomenė ne tik padėkojo profesoriui už visus jo nuopelnus, bet ir sudėjo daug dokumentikos, išsamią biografiją, patentus, svarbiausių atliktų tyrimų (1955–2012) santrauką bei kruopščią bibliografiją.
Būtent tais pačiais profesoriaus Jubiliejaus metais nenuilstantis rašytojas anykštėnas Rimantas Vanagas išleido solidžios apimties, beveik 600 puslapių biografinę knygą „Avižienio algoritmas ir kiti nutikimai“. Tiesą sakant, abejoju, ar kuris nors iš Kauno ar Vilniaus literatų sugebėtų atlikti tokį milžinišką, kruopštų ir įsidėmėtiną darbą – meniškai įprasminti didžio žmogaus, pasaulinio lygio mokslininko nelengvą kelią į pripažinimą, suprantamai išdėstyti gan sunkią informatikos, šiuolaikinių technologijų terminologiją, pajusti mokslinių atradimų esmę ir jų reikšmę.
Vasaros dykinėjimai pavirto rimtu šio leidinio studijavimu, ir turiu pasakyti, kad tokio išsamaus, su meile ir atsakomybe parašyto biografinio veikalo seniai neteko skaityti. Rimantas P. Vanagas, daugybės knygų ir monografijų autorius, yra neeilinio talento meistras. Šioje knygoje jis sugebėjo netradiciškai, neformaliai atskleisti savo heros siekius, talentą, rašytojas išgyvena dėl kiekvieno mokslininko žingsnio, jautriai lydi jį sėkmėse ir sunkiomis nevilties ar netekties valandomis.
Autorius surinko daugybę archyvinės medžiagos, rado gilias Avižų-Avižienių giminių šaknis, aprašė ir Anykščius, kuriuose nuo seno gyveno būsimo profesoriaus giminės, be to, labai išsamiai ir pagaviai perteikė lietuvių inteligentų šeimos traukimąsi į Vakarus, baigiantis karui ir artėjant sovietų kariuomenei. Bėgimas nuo bolševikų, vargai dipukų stovyklose, galų gale naujas gyvenimas Amerikoje – visa tai perteikta sodriai, gyvai, tikro meistro ranka.
Atrodytų, garbinga misija tinkamai atlikta. Tačiau talentingasis Rimantas P. Vanagas nenurimo. Šiais metais jis parengė jau straipsnio pradžioje minėtą naują leidinį, paantraštėj paaiškinęs – „Mokslininko Algirdo A. Avižienio gyvenimo romanas“. Nors autorius pažymi, kad tai – „antra redakcija“, vis tik, įdėmiai perskaičius, akivaizdu, kad tai visai naujos sandaros ir koncepcijos kūrinys, gerokai, ne tik apimtimi, besiskiriantis nuo 2012 metų knygos.
R. P. Vanagas, be abejo, paliko svarbiausius profesoriaus gyvenimo faktus, jo studijas, mokslinius tyrimus ir atradimus, tačiau viską perteikė daug raiškiau ir įspūdingiau. Pasirinkęs modernaus romano formą – apribojęs turinį tik tuo, ką gali matyti ir jausti patys veikėjai, šiuo atveju – kūrinio heros, jis pasakojimą daugeliu atvejų keičia tiesioginiu vaizdavimu, drąsiai naudoja dramines formas – sakytinį ir vidinį monologą, dialogą. Epinis pradas, būdingas pirmajai knygai, lieka antrame plane.
Labai vykusiai panaudoti „sąmonės srautai“ – heros pasakojimai, sumaniai įterpti į bendrą naratyvą. Juose pats Algirdas Avižienis išsamiai papildo arba netikėtai įsiterpia su savo liudijimu ar įspūdžiu. Atviras, principingas profesoriaus kalbėjimas, liečiantis etikos, doros, lietuvybės klausimus, netikėtai, pasakojant apie savo šeimą, vaikus, bendras keliones, iškylas, operos lankymą, tampa lyriškas, net poetiškas.
Akivaizdu, kad šioje knygoje Rimantas P. Vanagas daug daugiau dėmesio skiria savo heros veržimuisi į mokslo viršūnes, jam rūpi A. Avižienio idėjos ir nenuilstanti veikla lietuvybės labui. Profesorius niekada neužmiršo lietuvis esąs, sielojosi dėl Tėvynės, jos okupacijos, aktyviai dalyvavo įvairiašakėje veikloje.
Vietos skiriama ir pamąstymams apie mokslininko garbę, etiką, apie tiesos žodžio būtinybę. Juk neseniai nuskambėjo aukštojo mokslo bei universitetų pertvarkos gairės, kurios sulaukė ir kritikos. Profesoriaus Algirdo Avižienio pozicija, profesionalus žodis, ypatingai svarūs ir svarbūs, rado vietos R. P. Vanago knygoje. Aktualios, skaudžios ir dažnai kai kurių nutylimos temos – bet tik ne mūsų heros. Profesorius dar kartą parodo ištikimybę demokratiškiems laisvės ir tiesos principams. Jis išdrįsta mesti pirštinę apsišaukėliams, drąsiai įvardina nekompetenciją, motyvuotai ir pagrįstai sprogdina tuos „mokslo burbulus“, kurie dviveidės sistemos, sovietinio mentaliteto ir apgaulės bei manipuliacijų dėka iki šiol plūduriuoja mūsų akademiniame gyvenime ir mokslo pasaulyje.
Bet įdomiausiai R. P. Vanagas perteikia profesoriaus mokslinius pasiekimus. Kompiuterių aritmetika. Nepašvęstajam sunku ir susivokti. Autorius apie Avižienio atradimą – algoritmą – kalba be dirbtinio patoso, nedelsdamas kreipiasi į patį profesorių, kuris pasitelkia įprastą dešimtainę sistemą ir jos pavyzdžiu aiškina, jog kompiuteriui sudėtį geriau atlikti vienu žingsniu, „nepaisant, kokio ilgumo skaičiai“. Taigi, tasai „vienas žingsnis“ ir yra vadinamasis „Avižienio algoritmas“; profesorius atrado būdą, kurį išdėstė savo daktarinėje disertacijoje, apgintoje Ilinojaus universitete 1960 metais. Autoritetingi mokslo žurnalai paskelbė, kad „šis lietuvio mokslininko atradimas – reikšmingiausias šimtmečio atradimas aritmetikoje“.
R. P. Vanagas ne be pasididžiavimo ne kartą pakartoja mažai kam žinomą faktą – Avižienio pavardė įrašyta tarp garsiausių žmonijos matematikų – Euklido, Pitagoro, Keplerio, Fermio…
Daug vietos autorius knygoje skiria ir kitiems profesoriaus moksliniams pasiekimams, išskirdamas jo darbą JAV NASA Kosmoso tyrimo laboratorijoje, kur A. Avižienis išrado ir pademonstravo pirmąjį pasaulyje save pataisantį erdvėlaivių kompiuterį STAR – už jį gavo JAV patentą ir buvo apdovanotas įvairiais garbės ženklais bei NASA medaliu „Už ypatingus laimėjimus“. R. P. Vanagas pasitelkia ir bendradarbių pasakojimus, ir paties profesoriaus prisiminimus, vaizdžiai nupiešia įtemptos valios bei proto pastangas, ieškant geriausio varianto.
Manau, autoriaus koliažinis modernaus pasakojimo principas, naudojant įvairias priemones – monologą, dokumentiką, prisiminimus, – visiškai pasiteisino. Prieš akis iškyla tikras Didžiavyris, kuklus, sąžiningas, be galo doras ir principingas Žmogus. Iškyla santykiuose ne tik su kolegomis mokslininkais ar savo studentais. Jis atsiskleidžia ir bendraudamas ar pasakodamas apie savo šeimą, keliones į Lietuvą, istorinio VDU atkūrimą. Išskirčiau ir istoriją apie Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo gimtinės fondo įkūrimą, apie reikšmingiausią A. Avižienio iniciatyvą ir indėlį, tvarkant žymiojo rašytojo gimtinę, jį atvežant viešnagei.
Didi asmenybė yra šalia mūsų ir, lenkdamasis Algirdui Avižieniui, lenkiuosi ir knygos autoriui Rimantui P. Vanagui, dar kartą iškėlusiam jo didžiulius nuopelnus, nuoširdžiai įprasminusiam tokį tikro heros nueitą kelią į viršūnes.
Savo knygą R. P. Vanagas užbaigia jaudinančia scena jachtoje „Leighstar“, iš kurios denio profesorius su sūnumi į vandenyną nuleidžia urną su žmonos Jūratės pelenais: „…Keistas dievų sumanymas tas žmogaus gyvenimas. Toks keistas, kad net visko matęs žilaplaukis mokslininkas, nuo vaikystės vadintas vunderkindu, nustemba, staiga greta savęs pajutęs atsiveriant tuštumą, bedugnę. Dar keisčiau, kad jos pačioj gilumoj – ne juoda naktis ir ne juodas, širdį gniaužiantis skausmas, o sidabro spindulius skleidžiantis dieviškas kalnas. Šviečia, kaip kadaise vaikystėj… Kas pasakys, koks jo vardas: Meilė? Svajonė? Viltis? Tėvynė?..“
Kas pasakys?
Nuotraukose:
(viršutinėje) Profesorius Algirdas Avižienis (centre) šių metų Vilniaus knygų mugėje.
(apatinėje) Rimanto P.Vanago knyga ,,Avižienio algoritmas ir kiti neramūs ritmai”
Mildos Kiaušaitės (LRS Kauno skyrius) fotografijos
