Minint Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) 30-metį, Vilniuje, prie namo, kuriame pradėtas leisti LPS laikraštis „Sąjūdžio žinios“, susirinko būrys anų dienų liudininkų.
Sostinės Lenktojoje gatvėje, ant 69 numeriu pažymėto namo atidengta atminimo lenta, ant kurios rašoma: „Čia, viename iš atgimimo židinių, buvo kuriamos „Sąjūdžio žinios“.
Prisiminimais dalinosi „Sąjūdžio žinių“ kūrėjai ir Sąjūdžio bendražygiai. Pirmasis „Sąjūdžio žinių“ redaktorius Arvydas Juozaitis prisiminė, jog ypač svarbų vaidmenį leidžiant „Sąjūdžio žinias“ atliko fizikai: „Fizikai darė stebuklus. Vietoj formulių, lentelių jie spausdindavo rašinius.“
(Nuotraukoje: Arvydas Juozaitis)
www.lrytas.lt išspausdino interviu su buvusiu ,,Sąjūdžio žinių” redaktoriumi, žurnalistu, rašytoju, filosofu Arvydu Juozaičiu:
– LPS steigiamasis suvažiavimas sušauktas 1988 metų spalio 22-ąją, o „Sąjūdžio žinias“ pradėjome leisti birželio viduryje. Informacinis biuletenis vėliau įvardytas kaip LPS leidinys. Pirmąjį numerį parengė Alvydas Medalinskas ir Jonas Malinauskas. O po to jį tvarkė architektas Artūras Skučas, vėliau tapęs parlamento apsaugos vadu ir V.Landsbergio sargybiniu. Vieno „Sąjūdžio žinių“ redaktoriaus iš pradžių nebuvo, aš leidinį pradėjau redaguoti nuo septintojo numerio. Kurį laiką tai buvo vienintelė mūsų tribūna.
Kai reikalai įsibėgėjo, leidinys pasiekdavo atokiausius Lietuvos kampelius, buvo dauginamas kitose vietovėse, tikrojo tiražo niekas nežinojo. Manau, kad jis atliko savo vaidmenį telkiant Sąjūdį.
(Nuotraukoje: prof. Vytautas Landsbergis ir Arvydas Juozaitis)– Kuo neįtiko A.Skučas, kad jam reikėjo trauktis iš „Sajūdžio žinių“?
– Viena aštroka jo publikacija smarkiai papiktino Iniciatyvinės grupės narius komunistus. Jie sukėlė audrą, kad A.Skučas kiršina Sąjūdį ir LKP. Siekdama išvengti konfliktų Iniciatyvinė grupė šias pareigas patikėjo man – „Sąjūdžio žinias“ leidau iki 51-ojo numerio.
– Kaip sukotės, kad iš esmės pogrindžio sąlygomis leidžiamas laikraštis pasiekdavo skaitytojus? – Darbavausi uošvio namuose Žvėryne. Namas Lenktojoje gatvėje buvo tapęs Sąjūdžio operatyvinės veiklos štabu – čionai viskas suplaukdavo.
Naktimis kaukšėdavau mašinėle arba ranka rašydavau tekstus, kurie buvo kompiuteriu surenkami Fizikos institute. Iš skilčių klijuodavome maketą. Leidinio periodiškumas priklausė nuo mano bemiegių naktų. Rėmėjams paskelbėme Iniciatyvinės grupės nario kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno asmeninės sąskaitos Taupomajame banke duomenis. Jis pats pasiūlė tokį variantą – man ir A.Medalinskui suteikė įgaliojimus ja naudotis. Tai buvo ne tik informacinio leidinio, bet ir viso Sąjūdžio atsiskaitomoji sąskaita.
Nuotraukoje: prof. Romas Pakalnis – Kaip ir kur spausdinote „Sąjūdžio žinias“, jeigu oficialios spaustuvės nepriimdavo?
– Lietuvos informatikos mokslinio tyrimo institute šalia dabartinės Krašto apsaugos ministerijos. Tenykštėje akademinei bendruomenei gerai žinomoje spaustuvėlėje darbavosi Antanas Paulauskas – kopijavimo aparatu daugindavo disertacijas, kopijuodavo ir užsienio literatūrą, kurios niekas nespausdindavo. Jis ėmėsi tiražuoti ir „Sąjūdžio žinias“. Atvykę iš rajonų sąjūdininkai paimtą tiražą patys daugindavo ir platindavo.
Paskui jau nebekontroliavau proceso – žmonės patys be mano žinios prašydavo A.Paulausko paslaugų. Apie autoriaus teises negalvojome – džiaugėmės, kad leidinys plinta. Tik vienas „Sąjūdžio žinių“ numeris naktį slaptai surinktas valdiškoje spaustuvėje. Tai daręs darbuotojas vėliau nukentėjo. A.Paulauskas spausdindavo penkis tūkstančius „Sąjūdžio žinių“ egzempliorių, bet paklausa buvo didžiulė, todėl įsitraukė pirmieji kooperatyvai.
Fotografo, LŽS ir NŽKA nario Stasio Paškevičiaus nuotraukose: Laikraščio ,,Sąjūdžio žinios” atminimo lemtos atidengimo iškilmės Vilniuje
