Žurnalistus įvertino Kauno miesto meras. Apdovanotosios kolegės mintys…

Gabrielė SAGAITYTĖ, VU Kauno fakulteto studentė

Putriene_ir_.._didele.jpg


2018-ųjų spaudos atgavimo kalbos ir knygos dienos proga Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis 

už ilgą kūrybinį gyvenimą, aktyvią visuomeninę ir profesinę veiklą Padėką pareiškė Lietuvos žurnalistų sąjungos nariams Perpetua Dumšienei ir Steponui Gečui.




Putriene_1_II.jpg ,,Dėkoju už Jūsų aktyvią visuomeninę veiklą Kauno gyvenime. Džiaugiuosi, kad palikote ryškų pėdsaką mūsų šalies kultūroje. Ačiū, kad estate puikus pavyzdys, kaip reikia mylėti savo miestą. Linkiu ir toliau prasmingais darbais garsinti Kauno vardą” – dėkoja ir linki Visvaldas Matijošaitis


Abiems LŽS nariams skirti vardiniai sidabriniai medaliai ,Kaunas. Atkurtai Lietuvai 100“ (averso autorius A.Vaičekauskas, išleido Lietuvos monetų kalykla).

Nuotraukoje: Kauno savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja dr. Nijolė Putrienė


Gegužės 12-ąją, tradicinio spaudos baliaus dieną, pirmą kartą kauniečius spaudos, radijo, televizijos, interneto darbuotojus nuoširdžiai pasveikino Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja, dr. Nijolė Putrienė. 

Liberalų sąjūdžio frakcijos Kauno miesto taryboje narė, baigusi socialinius mokslus ir edukologiją, rūpinasi sveikatos apsauga, socialiniais reikalais, švietimu, sportu ir kultūra.







Kauno_medalis_II.jpg


Viešnia miesto mero Padėką ir sidabrinį medalį,,Už nuopelnus Kaunui” įteikė Lietuvos žurnalistų sąjungos narei Perpetua Dumšienei.

 Staiga susirgęs ir ligoninėn patekęs LŽS ir žurnalistikos senjorų klubo MES narys Steponas Gečas (sveikatos, stiprybės ir ištvermės jam) bus pagerbtas vėliau.

Abu šie kauniečiai yra geru žodžiu minimi ne tik buvusiose darbavietėse: Perpetua – ,,Šviesos“ leidykloje, Steponas – Vytauto Didžiojo karo muziejuje. 

Kolegos savo kūryba yra gerai žinomi ir 

žiniasklaidoje, yra  išleidę savo knygas.





Nuotraukoje: Medalis ,,Už nuopelnus Kaunui”








Studentės, mūsų internetinės svetainės praktikantės Gabrielės Sagaitytės interviu:


,,Rašytoja ir žurnalistė Perpetua Dumšienė: ,,Sunkiai telpu į rėmus“


Dumsiene_viena_su_med._II.jpgKaunietė Perpetua Dumšienė (nuotraukoje) – daugelio straipsnių, kelių knygų autorė. Jos kūryba spausdinta dienraščiuose „Kauno diena“, „Kauno laikas“, „Lietuvos rytas“, žurnaluose „Caritas“, „Psichologija tau“, „Dienovidis“, „Draugas“ (Čikaga) ir kt. 


P. Dumšienė yra išleidusi dvi autorines poezijos knygas – „Kartojuosi moteriškumo abėcelę“ (2004), „Nemeskit rožių į jūra“ (2007). 2012 metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido jos monografiją „Dulkėto erškėčio ugny. Knyga apie poetą Antaną Kalanavičių“, už kurią autorei buvo skirta lietatūrinė Vaižganto premija. Kūrybinga ir darbšti P. Dumšienė yra poezijos almanacho „Atokios stotys“ dalyvė, tęstinio bibliofilinio leidinio „XXVII knygos mėgėjų Metraštis“ kūrybinio kolektyvo narė. Dalyvauja kūrybiniuose Meno kūrėjų asociacijos projektuose. 

Kaunietė P. Dumšienė yra aktyvi Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narė. Šilto ir nuoširdaus susitikimo metu rašytoja pasidalino savo kūrybos istorija, žiniomis ir patirtimi, įgyta per daugelį metų. 

– Kaip prasidėjo Jūsų žurnalistinis kelias?


– Baigusi VU lietuvių kalbos ir literatūros studijas atvykau į Kauną, kur darbo negavau. Gavusi paskyrimą į Kruonį pradėjau dirbti lietuvių kalbos mokytoja ir net nesvajojau apie žurnalistinį darbą. Vėliau įsidarbinau „Šviesos“ leidykloje korektore, kuomet mane aplankė sena draugė Marytė Kontrimaitė, pasiūliusi rašyti į „Carito“ žurnalą. Iš pradžių nedrįsau imtis tokios veiklos, bet M. Kontrimaitė mane paskatino. Parašiusi į „Carito“ žurnalą, po poros metų pradėjau ten dirbti vyr. redaktore. Supratusi, jog negalėsiu visą laiką būti tik šiam diapazone, vis dėlto pasilikau „Šviesos“ leidykloje. Aš esu labai sunkiai telpanti į įvairius rėmus: man norisi ne tik rašyti straipsnius, bet ir, pavyzdžiui, apžvelgt senuosius lietuvių tikėjimus. 


Atėjus sajūdžio laikams, kaip dabar prisimenu, man viską parašiau į „Kauno dieną“. Kai aš dirbau su sunkiai auklėjamais paaugliais, mūsų vadovais buvo partijos komitetas, komjaunimo komitetas ir vykdomasis komitetas. Mes organizavom būrelius vaikams, kuriems reikėjo pinigų. Pasipiktinusi, jog vykdomasis komitetas net vaikus skriaudžia, vogdamas jiems skirtus pinigus – parašiau apie tai straipsnį. 

Tuometė „Kauno dienos“ vyr. redaktorė Teklė Mačiulienė, teigė, jog aš turiu publicisto talentą, kas mane labai nustebino, nes „Šviesos“ leidykloje tuo metu leidžiami vadovėliai turėjo atitikti keliamus reikalavimus, mes buvom pavaldūs Maskvai, dėl ko niekas nesidomėjo mūsų individualiais polėkiais. Nuo tada pradėjau dirbti dviem kryptimis: recenzuot knygas ir dirbt žurnalistinį darbą. Tai laikais nebuvo monopolijos, jeigu žmogus rašė įdomiai, tai jis buvo visur, ir leidyklose, ir straipsnius rašė, ir kūrė reklamos tekstus. Mes rimtai rašėm, įeidami į kontekstą, tai nebuvo nei reklama, nei semiotika, tai buvo kultūros publicistika, kuri visiems patiko. 


– Apie ką rašydavot?


– Kadangi dirbau pas savo tėtį archyve, pradėjau „Kauno dienos“ laikraštyje vesti rubriką „Iš mano tėtušio archyvų“, kurioje skelbdavau įvairius dokumentus, tiek tuomečius, tiek Smetonos laikų. Juose atsispindėdavo įvairūs kultūriniai ir visuomeniniai aspektai. Vėliau pradėjau gvildenti sunkesnes temas iš 1940-ųjų, kai mano tėtis dirbo banke, paskolų skyriaus vedėju. Skelbdavau dokumentus apie atimtus tautininkų fondo pinigus, tėvų ištrėmimą ir pan. Šį ciklą norėjau plėsti, tačiau atėjo sausio 13-oji, neramūs laikai, dėl to nebesinorėjo tų temų liest, tuomet viskas aplink kunkuliavo. 

Dumsiene._2_prie_paminklo_II.jpg

– Kas Jums artimiau? Filologija ar žurnalistika?


– Manyje visad kažkas svyruodavo, sukeldavo tai vienokius tai kitokius periodus. Kaip ir minėjau, mane visad domino skirtingi dalykai: vienu momentu pradėjo dominti meno istorija, dailė, galų gale buvo toks laikotarpis, kai pradėjau labiau gilintis į filosofiją, dėl to negalėčiau išskirti vieną ar kitą. 


–  Kas Jūsų žurnalistiniame kely buvo blogai, kas gerai? Ar Jūsų rašymas buvo kontroliuojamas?

Kadangi pradėjau dirbti pastūmėta T. Mačiulienės, tai nebuvo blogai. Aš tiesiog neatsidžiaugiau: viskas, ką parašydavau – buvo giriama. Nebuvau absoliučiai kontroliuojama, rašiau, ką norėjau, dėl to buvau patenkinta savo darbu. 


– Ką manote apie šiandieninę žurnalistiką?


– Mane erzina tas grūdimas į matricą. Aš įsitikininusi, kad mūsų pažangos stabdis yra tas, jog mes nepajėgiam sujungti, kaip sakoma, savo genų nuo žvaigždžių dulkių iki dabarties. Mes „nukertam“ vieną laikotarpį, tada kitą – man tai svetima. Žmogus turi jausti gyvenimo tėkmę per save, per kitus žmones, per visus procesus, kitu atveju jis tampa sukapotas kaip skerdiena. Jeigu žmogus užkoncervuotas kaip mėsosmgabalas, prikaltas tam tikram laikotarpy – taip, kurį laiką jis ten prasisuks, bet kas toliau? Ne kartą stebėjau tokius procesus, kurie man nepatiko. Pavyzdžiui, Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas arba Viktoras Petkus, netilpę į matricas, dėl ko jie buvo nepripažinti ir nuolat nustumiami į šalį.

Viktoras Petkus visada plačiai mąstė, jis nesusibendrino nei su viena grupuote ir manė, kad jam to nereikia, tačiau dėl to buvo laikomas nepritapėliu. Taip pat man nesuprantama, kodėl publicistikoje nėra aplinkos redagavimo: toj pačioj skilty aprašomas ir popiežius ir prostitutė. Pasigendu tvarkos rubrikose, kokios nors struktūros. Visi turi reisę rašyt, bet turėtų būti tam tikra tvarka. 


– Ar nemanot, kad šiais laikais žurnalistika yra paviršutiniška?


– Aš nedrįsčiau taip griežtai vertinti. Visi negali būti vienodi, o mūsų reikalas atpažinti, kas tikra, kas ne. Jeigu yra mėsainiai, greitas maistas, tai ir yra tam tikra prastesnė žurnalistikos rūšis. Aš manau, kad yra kuriama tokios žurnalistikos auditorija, jiems įpučiama lengva reklama, o tai darantys – lobsta. Pavyzdžiui, tos visos emocingos laidos, rodomos per televiziją, sakyčiau, kelia nuolatinį emocinį chaosą. Dabar į eterį meta viską be atrankos. 


– Kaip tapti talentingu publicistu, ar bet kas gali būti žurnalistas?

– Svarbiausia nebijot pasikankint, jeigu reikia ką nors išsiaiškint, daug laiko skirti analizavimui – tuomet bus ir rezultatas. Mano dėstytojas yra sakęs, jog nebūtinai baigęs žurnalistiką tapsi žurnalistu. Jeigu norėsi rašyt, galėsi tai daryt ir būdamas kitos profesijos atstovu. Teko susidurti su žurnalo „Kelionių magija“ korespondentu, kuris tebuvo baigęs 3 mėnesių žurnalistikos kursus, tačiau rašė kur kas geriau nei šios srities profesionalai. Žinoma, šiais laikais labai daug technologijų, kurias būtina išmanyti – anksčiau jų tiek nereikėdavo. Yra dvi tezės: vienas myli save mene, kitas meną savyje. Mes akivaizdžiai tai ir matom. Yra žurnalistų, kurie myli save, užsižaidžia, o kiti myli žurnalistiką savyje. 

– Ko palinkėtumėt būsimiems žurnalistams, tekstų kūrėjams?

– Netingėti atsinaujint ir išeit iš komforto zonos, nes kai žmogus užsisėdi toj pačioj vietoj – ištęžta. 


Fotografo, LŽS ir LFS nario Alberto Švenčionio  ir publikacijos autorės Gabrielės Sagaitytės nuotraukos


Dumsiene_su_skryb._didele.jpg

Panašūs straipsniai