2018-ųjų gegužės 12-ąją, šeštadienį, 12 val. į pastatą Kaune, pažymėtą 28 A, kviečiami tie, kurie tenai dirbo. Tai Lietuvos televizijos Kauno redakcija, kuri lygiai prieš 50 metų pradėjo Lietuvai transliuoti laidas iš miesto prie Nemuno ir Neries.
Atėjusieji – Tylos minute pagerbs – Išėjusius… O jų – ne vienas. Dešimtys. Žurnalistai, režisieriai, operatoriai, komentatoriai, inžinieriai.
Lygiai prieš 40 metų, 1978-ųjų balandžio 28-ąją, grįžęs iš krepšinio komentatorių ruošimo kursų Maskvos olimpinėms žaidynėms, staiga gimtajame mieste mirė nuostabus žmogus, tėvas ir vyras Petras Buzelis. Jis – buvęs Kauno ,,Žalgirio“ ir Lietuvos rinktinės kapitonas, Lietuvos radijo ir televizijos sporto laidų redaktorius ir geriausias tų laikų krepšinio komentatorius.
Keturiasdešimtųjų Petro Buzelio mirties metinių dieną pateikiame Vido Mačiulio publikaciją ,,Lemtis buvo negailestinga…“ (iš 2000 metais Vytauto Andrejaičio išleistos knygos ,,Pėdsakai“).
Gyvenimo lemtis jam buvo negailestinga. Širdis, neatlaikiusi sunkių sporto ir gyvenimo išbandymų, staiga sustojo, kai po keturių mėnesių Petrui Buzeliui būtų sukakę tik 42-eji… Tada, 1978-ųjų pavasarį, kai saulė negailėjo šilumos, o žemė – žiedų, jis paliko viską, ką buvo pasiekęs ir apie ką svajojo…
Kaune gimęs, augęs, čia baigęs Lietuvos žemės ūkio akademiją ir įgijęs miškų ūkio specialisto diplomą, jis visą laiką rungtyniavo savo gimtojo miesto komandose.
Devyniolikmetis gynėjas Petras Buzelis 1955-ųjų rudenį jau žaidė garsiame Kauno „Žalgiryje“. Per dešimt metų „Žalgiryje“ jis sužaidė 168 rungtynes, dukart iškovojo bronzos medalius, buvo komandos kapitonas. Petras šešis kartus tapo Lietuvos krepšinio čempionu.
P.Buzelis į aikštelę išvesdavo ir Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę, kurioje žaidė 55 susitikimus ir pelnė 350 taškų. 1956-aisiais bronzos medalius iškovojo TSRS tautų spartakiadoje, 1957-aisiais – sidabro medalius pasaulio studentų ir jaunimo žaidynėse. Krepšininkui buvo suteiktas garbės sporto meistro vardas.
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje Petras Buzelis buvo puikus Lietuvos radijo ir televizijos sporto laidų redaktorius ir komentatorius. Jį mylėjo ir gerbė visi – krepšininkai, rankininkai, futbolininkai, apie kurių rungtynes jis pasakodavo, taip pat radijo klausytojai bei televizijos žiūrovai, kurie laukdavo įtaigių, kvalifikuotų, nuoširdžių komentarų. Tai buvo Žmogus ir Komentatorius Didžiąja raide.
Petras Buzelis buvo pakviestas transliuoti 1980- ųjų Maskvos olimpinių žaidynių krepšinio varžybas.
Po laimėto konkurso ir specialių kursų Maskvoje, tik ką grįžus į Kauną, 28-osios (dabar „Atžalyno“) vidurinės mokyklos, kur dirbo jo žmona Elena, sporto salėje pradėjus mėtyti į krepšį kamuolį, pakirto Petrą Buzelį širdies smūgis.
Prie velionio, pašarvoto Lietuvos radijo ir televizijos Kauno redakcijos studijoje, S. Daukanto gatvėje Nr.28 A, ėjo ir ėjo šimtai žmonių. Tokias laidotuves kaip Petro Buzelio – Kaunas iki tol regėjo tik mirus akademikui, KPI rektoriui prof. Kazimierui Baršauskui…
Paliko Petras Buzelis bendradarbius, savo buvusius komandos draugus, trenerius, sporto aistruolius. Paliko žmoną, vos penkerių metukų dukrelę Liną, sūnus – šešerių Aidą ir aštuonerių Džiugą. Rūpestingos, darbščios mamos Elenos Buzelienės – Europos rankinio čempionės, nusipelniusios sporto meistrės dėka – našlaičiai neliko gyvenimo nuskriausti. Tvirta ir nepalūžusi Elena vaikams buvo ir mama, ir tėvas.
Kasmet pavasarį, Petro Buzelio mirties, ir rudenį, jo gimimo dieną, prie kapo Petrašiūnų panteone ateis visada artimieji, giminės, buvę jo bičiuliai ir uždega atminimo žvakeles.
Nuotraukose: Petras Buzelis
(apatinėje) Komentatorius kartu su televizijos žurnalistu Vidu Mačiuliu (1973 metai)
