2018 m. gruodžio 13 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Perpetua Dumšienė. VIENA DOKUMENTINĖ IR TRUPUTĮ DETEKTYVINĖ ISTORIJA

Perpetua DUMŠIENĖ, LŽS ir NŽKA narfė

Dumsiene_P._didele.jpg



Iš spaudos draudimo panaikinimo laikų.Asmeninės ir didžiosios istorijos sankirtos

Ši publikacija apie Spaudos draudimo panaikinimą turėjo labai įdomią priešistorę. Dirbau archyvuose, norėdama surinkti dokumentus ar bent kokius realius įrodymus apie mano senelio Jurgio Mozūraičio-Mozūro kovas Rusų-japonų kare, apie jo dalyvavimą mūšiuose tolimojoje Mandžiūrijoje. Su tikra tyrinėtojo aistra, gal nemenkesne kaip Trojos atradėjo Šlimano, ieškojau septynetą metų, kol man į rankas pateko 1904 metų „Lietuvių laikraštis”, išleistas Peterburge. Tame laikraštyje buvo skelbiamos žinios „Iš karės lauko”. Skaičiau visus straipsnius iš eilės, ir vis stebėjausi nepaprastu korespondentų kruopštumu, kurie tiksliai suregistravo visus žuvusius už rusų caro garbę kovojusius lietuvius. Žinojau, kad mano senelis buvo sužeistas Mandžiūrijoje, japono kulka jam perėjo per plaučius, o gydytas jis buvo Peterburge. Mat kaip tik tais metais buvo nutiestas geležinkelis Peterburgas-Vladivostokas, tad toks kareivių transportavimas tapo galimas. Skaičiau ilgai, bet visose karės lauko žiniose buvo minimi vien žuvusieji ... Jau buvau visai nusiminusi, bet vieną dieną mano atradimas išsiveržė tokiu emocingu ir garsiu riksmu „radau!!!”, kad krūptelėjo visi solidūs skaitykloje sėdėję žmonės. 

Mano senelis Jurgis Mozūras pagaliau po šimto dešimties metų sulaukė pirmojo savo gentainio dėmesio. Iš istorijos gelmių kilo Lietuvos istorijos liudijimai. Štai tos kelios eilutės, kurios mane privertė gyvai pajusti istoriją. Neabejoju, kad sužeistų kareivių pavardes užrašė velykines išpažintis išklausęs kunigas, apsilankęs carienės globojamoje ligoninėje, įkurdintoje šalia Peterburgo esančioje carų vasaros rezidencijoje Gatčinoje. 





Laikrs._1_II.jpgLiglaikineme ligonbutyje po prieglobai Jos Didenybės Carienės našlaujančios Gatčinoje, atliko Velykinę 4 Baland. ( valandų ) išpažintį kareiviai ( ligoniai ) sugrįžę iš tolimųjų Rytų. 
1. Mikolas Juodsnukys Suvalkų gub. Senapilės pav. Gudelių parapijos, peršauta kairioji koja. 
2. Julijonas Plankska Suvalkų gub., Parveriškių parap. Sužeistas sprandas. 
3. Jurgis Mozuras Suvalkų gub. Starapolės pavieto Prienų parapijos sužeista krūtinė
[ ...]
Visi tie ligonys serga nepavojingai, po ligonbuti vaikštinėja po truputi. Ligonbutije maistas ir priežiūra puikiausi. 
Klapčius

Šitaip laimingai po šimto metų suradusi savo senelį, ėmiau skaityti visus laikraščio komplektus. Visa filologo siela patyriau atradimo džiaugsmą, kad mano rankose pirmasis po spaudos draudimo panaikinimo pasirodęs leidinys. Radau ir lietuvių kalba paskelbtą spaudos draudimo panaikinimo dokumentą. 

Dvi labai svarbios žinios „Lietuvių laikraščio” pirmame numeryje

Skaitytojams siūlau paskaityti du svarbius pranešimus ( kalba netaisyta ). Pirmasis -- apie spaudos draudimo panaikinimą ir laikraščio vedamajame išdėstytą leidėjų poziciją. Antroji žinia – mobilizacija į Rusų-japonų karo veiksmus. 

Lietuvių laikraštis Nr. 1 Peterburgas, 18 lapkričio ( 1 ) gruodžio 1904 m. Pirmi metai . – 8 psl. 
Ant ariginalo I o I m p e r a t o r i š k o s i o s 
D i d y b ė s ranka pasirašyta: 
MIKALOJUS
Carskoje Selo
22 d. Spaliu 1904 m. 
24 Balandžio dienoje tapo A u g š č i a u s i a i patvirtintas Ministrų Komiteto nusprendimas pagal kurį liepta „Atšaukus visus išleistuosius valdžios nutarimus ir padavadijimus, varžančius lietuvių ir žemaičių raštenybę, leisti vartoti jos rašiniuose prie rusiško lotynišką arba kitą kokį šriftą ( abecelę ). 

Labai įdomu pacituoti laikraščio vedamąjį: 

Spaudai mums leidus, pradedame naują erą, stodami į kultūros darbą ant lygių su kitomis tautomis tiesų. Kitos tautos jau senei turi savo laikraščius, išsiplėtojusią literatūrą, augštą pramonę, męs gi nuo jų atsilikome. 

Dabar, kuomet ir mes liuosai be baimės galėsime skaityti savo laikraščius ir knygas, reikia mums privyt tą laiką, kurį mes pametėme. Mūsų laikraštis padės jums, skaitytojai, tame dalyke. Talpindami šiame laikraštyj žinias iš kitų tautų visūmenės gyvenimo, rūpinsimės supažindinti jus su svarbesniaisiais jų gyvenimo apsireiškimais. 

Mūsų reikalai tvirtai sujungti su reikalais tos valstijos, kurios įstatymams męs priklausome, kurios įsteigas turime; jos gyvenimas turi didelę įtekmę ant mūsų gyvenimo. Todėl pasirūpinsime suteikti daugiau žinių iš politiškojo ir viešojo mūsų Viešpatystės gyvenimo. 
Kaip atskiras žmogus turi savo ypatybes, geras puses ir ydas, teip ir kiekviena valstija, kiekviena tauta, ir be abejojimo kiekvienos tautos ar valstijos gyvenime rasime daug ko įdomaus ir naudingo. Iš tokio žiūrimojo kalno tą dalyką svarstant, mums reikalinga žinot, kas dedas Europoj', kas įdomaus ir žinotino girdėtis tolimajam pasaulyj' . Pasistengsime suteikti skaitytojams tokias žinias. 

Jei mums įdomu žinot, kas dedasi tolimojo pasaulio kraštuose, šalyse, kurios kartais tik savo vardu tėra mums žinomos, juo labiaus mums malonu, ir reikalinga žinot, kas dedas mūsų krašte Lietuvoj. Mums reikia pažint savo gyvenimą su jo geromis ir blogomis pusėmis. Suradus jo ydas, rūpintis jąs prašalint. Paskirsime lpačią vietą laikraštyje žinioms iš mūsų krašto. Pranešimams kas dedas mūsų miestuose, mieteliuose ir sodžiuose. Labai norėtume, kad tas mūsų laikraštis būtų mūsų krašto reikalų išreiškėju, mūsų tautos gyvenimo atspindžiu; mūsų laikraštyj ras vietą kiekviena žinia, kuri būdina mūsų gyvenimą. [... ] Mums reikia mokslo. Šiame laikraštyj pasistengsime kiek pasigalėdami suteikt daugiau praktiškų žinių. Rūpinsimės supažindint skaitytojus, ką mokslo vyrai visūmenės labui yra padarę, ką jie kalba ir rašo. 

Norėtume, kad šis mūsų laikraštis būtų prieinamas kuo-didesniam žmonių skaičiui, kad jis tarnautų neatskiram kokiam luomui bet Lietuvos visūmenei. Todėl rūpinsimės, kad , tiek laikraščio turinys, tiek jo kalba būtų tam tikslui atsakomi. ...

Kartu su caro Mikalojaus spaudos draudimo panaikinimo potvarkiu, „Lietuvių laikraštis” publikuoja ir caro pasirašytą mobilizacijos įsakymą. Prasideda pasiruošimai Rusų-japonų karui.




Podraug prisakome: 
Pašaukt į kariuomenę, pagal tam tikrai išdirbtų įstatymų, reikalingą oficierių skaičių, tepijau ir daktarų klasų činuose iš karės apskričių: Peterburgo, Vilniaus, Varšuvos, Kijevos, Odesos, Maskvos, Kazaniaus, Kaukazo ir Dono Kariumenės apygardos. 
Valdamasis Senatas tam darbui atlikti duos reikalingus padavadijimus. 




Mūsų kunigai Mandžiūrijoje 

Skaitydama laikraštį supratau, kad pranešimus iš Rusų-japonų karo lauko lietuviškai spaudai siunčia kunigai. Šiame kare jie buvo tikrieji Lietuvos ambasadoriai, konsulai, ganytojai it korespondentai. Gali būti, kad šis lietuvių kunigų veikimo laikotarpis kiek mažiau nušviestas ir pagerbtas, tad minint Lietuvos valstybės šimtmetį, reikia ir kunigų darbus paminėti. 
Štai ką rašo „Lietuvių laikraštis” apie kunigus mūšių laukuose, kaip pagerbia jų pasišventusią tarnystę: 




Laikr._0_II.jpgKarei Tolimuosė Rytuosė prasidėjus, rūpinant visokius reikalus kariuomenes, kuri lieja kraują savo dėlei užstoimo reikalų Viešpatystės, reikėjo pasirupinti teipogi apie dvasiškus reikalus pačiųjų kareivių. O tenai juk tarpu tų šimtų tūkstančių , tiek tai ir mūsų tautiečių, ir mūsu pačiu brolių ir sūnų! Dvasiškoji Vyresnybė katalikų, apsvarsčius tą dalyką, kuo veikiausiai pasistengė užganėdinti dvasios reikalams kareivių ir todėl paskyre kunigus, kuriems liepta buvo ruoštis į tolimą kelionę. Atsirado teipogi ir tokie dvasiškieji vadovai, kurie savo noru vesti pasišventė tam darbui; ir iš tokių tat skaitliaus yra kunigas Dominįkas Mikšys, buvęs Beisogalos bažnyčios kamendorius. Pažinstu jį gerai; yra tat žmogus geros širdies ir pilnas to
s krikščioniškos dvasios, kuri liepia doram kunigui neapribuotai pasišvensti dvasiškam darbui; kuri dorą kunigą priverčia paaukauti savo jaunystę, turtus ir net gyvybę, jei to prireiktų delei gero ir naudingo ganimo pavestųjų jo globai žmonių. ( parašas po nuotrauka: Kn. Dominįkas Mikšys ). O juk nieks neprieštaraus, kad reikia to pasišventimo ir tos aukos atsidavus tokiam darbui, kaip apžiurėjimas paskutiniais Šv. Sakramentais mirštančių kares lauke kareivių. Tas minėtas krikščioniškas doras atrandamė Kun. Dominįkė. Teko mums gauti kelius paveikslėlius, nurodančius veiksmus Kun. Dominįko Mandžurijoje. Pažiurėjus į juos tuojau vaidenasi akysė visa baisi karės dekoracija: aiškiausiai rėgi kraujų latakė besivartančius, kovojančius su mirtimi, kareivius, regi jų suskaudusį veidą; aiškiai girdi neišpasakytą trunksmą armotų, rėksmą kovojančių pusių, dejojimą ir vaitojimą daugelio sužeistųjų ir mirštančiųjų; , nevienas gal iš jų, sopuliais paskutiniosios valandos suimtas, širdyje savo atsidievoja su brangiomis teviškeje ypatomis, ir kartu su tuo geisti geidžia, trokšti trokšta palengvinimo sopulių, nuraminimo; ne vienas gal geidžia nors žodį išgirsti, gymtiniojė kalboje ištartą ... ( parašas po nuotrauka: Prieš muši pas Simunčeną. Kn. Dominįkas Mikšys laiko mišias šv. ) Ir toje tat valandoje -- prieina prie tokio kraujais aptekusio vargšo kunigas ir jį, pasveikines žodeis malones aprupina Šv. Sakramentais ir, palaiminęs atsveikina ir gal visai numarina. ( parašas po nuotrauka: Kn. Dominįkas Mikšys mušyj prie Šache duoda paskutinį šv. Aliejumi patepimą ) Ta meile ir tas triusas atneša tą nors dvasios pastiprinimą: valandoje parsiskirimo su svietu, kunigas ligoniui-kareiviui į tolimą krašta nyvytam užstoja vieta tevines, motinos, seserų ...
Didis pasišventimas, didi meile, didi auka – bet nemažas teipogi ir užmokesnis!

Tarp paduotų čia paveikslėlių matome Kn. Dominiką mišias laikanti prieš pat mušį pas Simunčeną; ar gali kas sausomis akimis žiureti į tą teip neįstabio ir paprasto darbo paveikslėli? ( parašas po nuotrauka: Prie Šache: Pamokslas kn. D. Mikšio ) Artinasi pavojinga gyvybei valanda; širdis plaka; rankos dreba ... O čia – teip pat kaip gimtinioje šalije, kunigas mišias laiko – ir pasibaigus mišioms -- laimina savo brolius-kareivius ... gal paskutinį kartą ... 

Darbuojasi minėtas Kn. Mikšys nuo pat pradžios karės, jau metai bene sukako? ( parašas po nuotrauka: Paskutinis aprupinimas. Laidotuves po mušio prie Liaojano; kn. D. Mikšys prie atviro abgulno grabo laiko mišias šv. ) Negalyma pasakyti jog jisai žuna tenai vien tik lietuvių-kareivių naudai; ten, laukė mušių, skirtumo nėra; kiekvienas katalikas pasinaudoja iš triuso ir pasišventimo kunigų-katalikų. 

Iš musų, Žemaičių Vyskupystės, Mandžurijoje apart kun. Dominiko Mikšio vargsta teipogi dar du kunigu: Janulaitis ir Opulskis – ir jų gyvenimas tenai tur būti nelengvesnis. Vargsta pasišventę - ir viena jų ramybė: Dievas vargą mato ir broliai juk laimina. K.Rčk.




Laikrs._5.jpg
Pavyko surasti ir kunigo P. Janulaičio pranešimą apie Maskvoje gydomus sužeistus karius:

Maskvos ligonbutis

[...] Be mažo ko visi iš zapaso, sužeistų tarp jų keliolika tėra. Serga iš peršalimo ir silpnumo, labai daug su reumatizmais rankose, kojose, ne vienas iš sielvarto apie savo vaikučius, žmoną. Spaske, kur laikomos buvo Myšios, ligoniai susirinkę lenkai iš pradžios lenkiškai giedojo, jiems jau pailsus, o gal nusibodus ar nebežinant ką begiedoti, pradėjo lietuviai lietuviškai. Kaip vieni teip ir kiti jau seniai, o gal niekuomet, teip jautriai, teip širdingai ir dievobaimingai ašarodams bebuvo giedoję ypatingai ištardami žodžius: nuo ugnies, maro, bado ir vainos! Išgelbėk mus Viešpatie. Teip meldžiančiuosius matant, norom nenorom sau pamislyji: , o kad ant visos pasaulės, kiekviename kampe ir Tėvynėje Lietuvoje, visi teip melstųsi, tie vargšai rytų šalyje, ašaromis ir krauju papludusioje – tokios piuties nebutų, tiek nevargtų, neaimanuotų. [...]
Kareiviai lietuviai reikalauja maldaknygių [...] gal kas pasigailėjęs tų vargšų išsiųstu ant mano vardo, tikt nedidelių.

Mano adresas: Никольскъ – Усс. – Корсаковская ул. домъ Юрьенсенъ
Kun. P. Janulaitis. 25/1 Vladivastokas. 

Ilgai skaičiau laikraščių komplektus, kol ir vėl pavyko rasti dokumentinį, bet labai emocingą pasakojimą, kaip vyrai iš mano gimtosios Senapilės ( Marijampolės ) buvo mobilizuojami į rusų-japonų karą. Juk tai ir mano senelio asmeninė istorija! Ištrauka iš Lietuvių laikraščio , 1904 m., Nr 14, psl. 181-182: 

MOBILIZACIJA SENAPILEJ.
Spalio men. 1904 m. 
Ir pasipylė per Lietuvos skruostus pirmąsyk tokios ašaros ... 
Pasklydo trenksmingas po apygardą gandas jog ima į karę! Išgąstis ir skausmas pervėrė visų širdis. Abejonė pasikorė ant svarstyklės; ar nešt gyvastį kaipo auką pražuvimui, ar bėgt į užsienį? .. Nekurie, kaip girdėt, niava mėgino ir bėgt, bet mažai tokių tebuvo ... 
Jau ( nedėlioj ) sekmadienyj būriai žmonių pradeda traukt į Senapilį: ( paliepimas išduotas pėtnycioj ) . Panedėlyj jau pilnas miestas žmonių ir arklių. Pažvelgus kiekvienam į akis, galima buvo išskaityt ir įspėt ko susirinko? 
Liudnumas kiekvienam apsiaupė veidą, teip, jog visi daug senesniais stojasi, ašaros į akis ėmė veržtis, o ne vienam stambiais lašais jau ir bėrti. 
O, kaip skaudu žiūrėti, jog tie žmoneliai, it nekalti avinėliai, tylėdami, po peiliu neša savo gerkles ... Pačios, vaikučiai, bloliai, sesers, tėvai, bei gentys juos lydi. 
Išplėšti iš lizdo šeimynos, nežiūri, kas atsitiks su jų gyvenimais, pačioms, vaikučiais: - nepaiso ar jie turės ką valgyt ir kuom apsidengt? Skubiai palikę viską bėga, nes šaukia, o šaukia ten ... iš kur ne viens veik nesitiki grįžt ... bet eina ... 
Verksmingas anųjų padėjimas!
Pirmučiausia eina į komisiją: visus beveik priima išsyk, tik retai kuriuos palieka, kaipo ne visai sveikus, peržiurėjimui antrai komisijai. 
Jau tąsyk – daugiausia pačios priimtųjų – kabinasi ant kazermių sienų, verke, draskosi, alpsta. Kareiviai į jas žiūrėdami tyčiojas, juokias. 
Ant rytojaus paskirtas priimtųjų į Suvalkus išvežimas, padvados surangytos. Septinta ryto baigias, kareiviai triūboms duoda ženklą, jog tuojaus vež, - miesčionys susibėga išleist. 
Čia dabar prieš akis žiūrėtojų atsidaro baisus, neregėtas epizodas!..
Puola vieni kitiems į apkabinimus, karšti bučiavymai surakina jų lūpas, žmonių kūnai susipynė tarytum į vieną širdingą vainiką ir linguoja siūbuojami skausmo, bei gailesčio ir ... vaitodami laisto nekaltomis ašaromis žemę ... 





Laikr._2_II.jpgNegaliu daugiaus rašyt kas ten dėjos ... negaliu ... Nulaušiu plunksną! ... išlupsiu širdį ... negaliu ... 
Bet ne!.. Būčiau niekšas idant už to neišlaikyčiau ir savo sąjausmų nepašvęsčiau dėl brolių nelaimingųjų kurie tiek kenčia. Ir da kęs!.. 
Lai kruvinoms ašaroms aš užrašau Lietuvos kronikoj šį atsitikimą! .. 
Padėkim broliams verkt. 
Tad einam toliau. .. 
Priimtieji eina į vežimus sėsti, sėdant kepurėms švytuoja atsisveikindami. Muzika sužaidė graudų karišką maršą – važiuoja. .. 
Čion vėl nelaimingųjų verksmas, susiliejo į vieną skaudų, gailingą, dejuojantį, graudų himną ir veržias į augštį, apkurtindamas tonus muzikos. .. 
Dabar jau likusiųjų verksmas pasiskirstęs duodas aiškiai girdėtis. 
Vienur šaukia: „atėmėt tėvą atimkit ir vaikelius... kuogi aš juos likus viena maitysiu. ? ..Oi, Dieve! Dieve mano! .. Kitur: „išplėšė tėvą... aš likau viena su šešiata vaikučių... kągi darysiu?.. jau šiandien neturiu už ką duonos pirkti... Oi, Jezau, Jezau! .. Brangiausias”!.. 
Toliau, -- vaikučiai apsikabinę tėvui ant kaklo baisiai verke!.. negal jų atlupti .. Da kitur ... dvi sesutės ir broliuks, susikabinę griūva ant žemės ir apalpsta ... 
Ir daug daug! Panašių paveikslų reikėjo matyt ... 
Išleidus grįžom namo, susitikau vieną pažįstamą vežant, todėl iš tolo skrybėlę nusiėmęs linkstelėjau atsisveikydamas, ( nes jis man nebuvo artymu pažystamu ). Bet ans nabagėlis ištiesė prie manęs ranką, -- pribėgau ...: prisitraukęs širdingai pabučiavo... pajutau jo karštas ašaras ant savo veido... ir ištarė jis tik: „važiuoju ... tamista” ... Aš atsakiau: „Dieve laimingai grąžik” ... 
Ką daugiau mudviejų širdys kalbėjo? .. Lai kiekviens sau skaitytojas dūšioj dagieda ... 
Pirmą kart tokias Lietuva ašaras mato... 
Skausmas

Tikro bibliofilo širdis ima tankiau plakti, vien pažvelgus į Peterburge leisto „Lietuvių laikraščio” metrikos duomenis: 

Lietuvių laikraščio spaustuvė Ekaterinski kan. (kanal) Nr. 10
Pirmas po spaudos draudimo panaikinimo leidinys. Buvo leidžiamas Peterburge
Leidėjas A. Smilga
Už redaktorių K. Narutavyčė




Laikr. 3 II_1.jpgPirmas numeris išleistas Peterburge lapkričio 18–gruodžio 1 1904. 

Man labai pavyko – didžioji ir asmeninė istorija taip susipynė, taip įkaitino vaizduotę, kad man rūpi – kokia forma pasakoti šias istorijas jauniems žmonėms. Juk visi laukia įdomių istorijų – tikisi iš mūsų šaunių pamokančių dokumentinių detektyvų. 

Tokios istorijos grūdina charakterį ir paruošia naujiems gyvenamojo laikmečio iššūkiams. 

Straipsnis iliustruotas P. Dumšienės nufotografuotais tekstais ir nuotraukomis iš Peterburgo „Lietuvių laikraščio” Nr. 1, išleisto 1904 metais. 

Straipsnis buvo publikuotas: XXVII KNYGOS MĖGĖJŲ METRAŠTIS VI – 2018, Kaunas-Vilnius, p. 20-29.

Straipsnio autorė  Perpetua Dumšienė yra XXVII knygos mėgėjų draugijos narė. 



Vladimiras BERESNIOVAS:
EPIGRAMOS


Aleksui DABULSKIUI
Skundžias Alekso žmona, –
Vien satyros negana...

Jurgiui GIMBERIUI
Rašo, paišo ir kitaip kuria
Jurgis ne pagal kepurę.

Vidmantui KIAUŠUI
Lyrikos „biškis“, satyros „biškis“, –
Ir še tau Elmiškis.

Eimantui KLUSUI
Susigaudo ne kiekvienas glušas
Iš ko šaiposi Rimantas Klusas.

Vyteniui NEVERDAUSKUI
Lengviau ūkininkui, šeimininkei, meistrui
Patarti nei pačiam žemę arti.

Gintarui PATACKUI
Kalta ne lyrika, o kavinė,
Kad paaky mėlynė.

Laimonui INIUI
Kai Lietuvoj
Slapta veikė
Knygnešys
Jurgis Bielinis
Buvo aišku,
Kad greitai gims
Rašytojas
Laimonas Inis
- - -
Su „Nemuno“
Vardu
Prabėgo
Metai...
Net graudu.

Kas yra kas
Truputį aukštaitis,
Truputį žemaitis,
Truputį dzūkas,
Truputį suvalkietis.
Kartu sudėjus –
Esu kaunietis.

Būsiu teisingas ir doras
Keisčiau lytį į Vytį,
Tėvynę į kavinę,
Bet... kad toks geras oras –
Būsiu teisingas ir doras...

Pasirinkimas
Kam – kairieji,
Kam – dešinieji,
Kam – centristai,
O kam – aferistai.

Buvo rimta priežastis
Kai mūsų krepšininkai pralaimėdavo,
gerdavom iš nevilties.
Kai laimėdavo – iš džiaugsmo...

Katinas – „Miau“,
Šuo – „Au, au“.
Jis – „Aū- ū !
Ji – “ I love You!“







KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)