2019 m. rugpjūčio 20 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Česlovas Skaržinskas. Gyvenimo puslapiai

Česlovas SKARŽINSKAS, LŽS ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narys


Ceslovas__1_didele.jpg



Kartą ar du per savaitę užsuku į vieną ar kitą sostinės kampelį, kuriame prekiaujama senomis ir neseniai išleistomis knygomis. Dažniausiai pėdinu į J. Jasinskio gatvę ar prie Halės turgavietės. Prie jos – kur kas didesnis knygų pasirinkimas. Kad ir žinau, jog tikriausiai nieko naujo sau šiuose knygynuose negausiu, į juos traukia kažkokia magiška jėga. Nuo seno. Dar nuo studentiškų metų. Sovietmečio laikų, kai Vilniuje, Trakų gatvėje, tebuvo kone vienintelė senų supirktų knygų vieta – antikvariatas. 



Ceslovas._Portr._II.jpgJau seniai toje vietoje senomis knygomis nebeprekiaujama, tik ant pastato sienos, kuris tikriausiai mena Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvasią, užrašas telikęs, bylojantis buvusį antikvariatą. Senomis knygomis dar prekiaujama ir kitose sostinės vietose, bet tokių knygynų, prekyviečių kasmet mažėja. Uždaromos. Regis, iki 2010 m. ir mažesni knygų prekeiviai galėjo išlikti. 

Antai gausia knygų pasiūla garsėjo net Kalvarijų turgavietėje prekiavę vilniečiai. Prisimenu buvusį sovietų armijos desantininką Nikolajų, beje, puikiai kalbėjusį lietuviškai. Jei būdavo sausa, nelydavo, jis gražiai išdėliodavo knygas ant turgavietės grindinio. Ne kartą teko jį užtikti neįprastai – glostydavo knygų nugarėles ir kažką joms tyliai sakydavo... Pasirodo, su jomis kalbėdavosi... Ir staiga pamatęs mane tarytum trumpam sutrikdavo ir čia pat atsipeikėjęs garsiai pasisveikindavo:

– Malonu, tave, Česlovai, matyti! 

Nikolajus gana pigiai pardavinėjo knygas. Nebrangiai net lietuvių ir užsienio klasikų. Viena tokia geros būklės knyga tekainavo iki 5 litų. O jeigu imdavai daugiau knygų – galėjai dar pigiau nusiderėti. Žinoma, Nikolajus labai pigiai jų gaudavo. Ne kartą mačiau, kaip jam tiesiai į turgų atnešdavo. Po kelias ir net maišais. 

Iš mielo Nikolajaus daug knygų įsigijau. Nebrangiai. Tačiau kartą jam net tūkstantį litų už vieną paklojau. Tuomet pinigų turėjau pakankamai – dirbau Valstiečių laikraščio vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju, vėliau – vadovavau šio laikraščio redakcijai. Ta knyga, tiksliau kalbant, du jos tomai (išleisti 1848 m.) buvo gražiai išlaikyti, vadinosi – Motiejaus Valančiaus Žemaičių vyskupystė. 

Žinoma, ir tuomet tokių retų, itin vertingų knygų turguose ar panašiose prekyvietėse sunku būdavo aptikti. Jų įsigijau iš privačių asmenų, kažkada Žirmūnų knygyne, kuriame buvo nemažas senų leidinių kampelis. Daug retų knygų įsigijau Kaune, Panevėžyje. Tačiau į kitus miestus nebevažiuoju. Knygų turiu pakankamai. Jei vieną dieną jas reikėtų pervežti į kitą vietą – baisu apie tai ir pagalvoti. Tikriausiai netilptų net į du didžiulius sunkvežimius... 





Ceslovas_II.jpgTačiau vis tiek vaikštau į sostinės senų knygų supirktuves. O gal dar kažką įdomaus aptiksiu. Taip, kaip aš, daug žmonių gyvena. Vis kažko ieško ir ieško. Nebūtinai knygų. Kiti – įdomaus spektaklio, koncerto, dvasinio atsigavimo bažnyčioje, sode, iškylaudami gamtoje. Treti – dar kažko. Baisiausia – paskęsti buityje. Bet tikriausiai ne visi gali norėti ieškoti dvasinių potyrių. Gal ne visiems tai duota? Nežinau. 

Andai sostinės Pašilaičiuose, kuriuose gyvenu, kone kasryt ar vakarais dažnai parke tenka sutikti daug pažįstamų veidų, vedžiojančių savo numylėtinius keturkojus. Pats neturiu šuns, bet užtai kitų šeimininkų keturkojai jau iš tolo mane pažįsta. Gal todėl, kad juos pakalbinu, palabinu... Dažnai vienas kitas ir keturkojo šeimininkas ant suoliuko prie manęs prisėda. Pasikalbam. Ypač pamėgo prie manęs prisėsti viena solidaus amžiaus moteris. Vieną dieną kaip didžiausią naujieną man garsiai išpyškino, kad net varnos parko pušyse sujudo:

– Žinai, Česlovai, mūsų name policininkas apsigyveno!

Iš moters supratau, kad labai reikšmingas žmogus. Norėjau jai pasakyti, kad mūsų name gyvena kur kas reikšmingesnių žmonių. Antai žinomas Lietuvoje fotomenininkas Zenonas Nekrošius ir t. t. Bet čia pat susilaikiau. Nenorėjau sugadinti nuotaikos moters, beje, dar sovietmečiu atkeliavusios į Vilnių iš vieno kaimo gūdumos. Neprieštaravau. Tyliai mintyse nusprendžiau – tegul jai tebūnie didžiausias autoritetas policininkas. Kaip ir iki šiol toks autoritetas yra ne vienam kaimiečiui, nes ir nūnai kaime jo, policininko, bijo... Anksčiau bijojo kolūkio pirmininko, brigadininko, dar kažko... O kaime gerbė tą, kurio bijojo...
Laimei, kitąkart susitikus toji moteris didžiausio savo autoriteto neminėjo, tauškė kitus niekus. Aišku, Zenoną, kurį minėjau, moteris pažįsta nuo 1987-ųjų, kai kartu su juo į kooperatinius butus atsikėlė gyventi. Tačiau paaiškėjo, kad ji nežino apie meninę Zenono gyvenimo aistrą – fotografuoti. Nežinojo daugelį metų, kad jis išgarsėjo fotovaizdais apie 1991-ųjų sausio 13-osios tragediją... Ir iki šiol nežinotų, jeigu būčiau jai vieną dieną nepasakęs. Bet dažna manoji pašnekovė tokią naujieną tarsi pro ausis praleisdavo... 

Suprantu tokius žmones. Negalima kaltinti, kad jiems svetimi kultūriniai dalykai. Jie mums, kultūrininkams, pasakys, kad esame baisiai neįdomūs. Vis dėlto ryškių mąstymo, gyvenimo būdo takoskyrų mieste, ypač dideliame, kur kas mažiau. O gal mažiau pastebime? Andai dar neseniai kitaip pasijausdavai kaime. Kartą sovietmečiu porą savaičių atostogavau tėviškėje. Vieną dieną pas motiną įvirsta viena iš visažinių kaimynių ir kitame trobos gale negarsiai (tikriausiai, kad aš negirdėčiau) pasidomėjo: girdėjau, tavo sūnus išmestas, nedirba? Motina:

– Kaip išmestas? Laikraštyje dirba. 

– Tai kų jis cy dzirba?.. 

Motina irgi nelabai susigaudė, ką aš ten dirbu. Ji, kaip ir kiti kaimiečiai, turėjo savo įsitikinimų. Įsivaizdavo, kad tikriausiai ščyrai dirba tik jie, kaimiečiai, kolūkyje ar savo ūkelyje... Savaip suprato perduodamas žinias per radiją, kitokį vaizdą nei miestiečiai matė per televizorių. 

Ir prieš keturiasdešimt metų, ir nūnai kaime ir mieste gyvenimas plaukė ir plaukia labai skirtingai. Daug jaunimo dar sovietmečiu užpildė miestus. Aišku, šviesiausi protai. Vieni tapo labai išsilavinę, itin reikalingi miestui, kiti neperžengė savo riboto mąstymo. Tačiau daugelis vakarykščių kaimiečių laiko save laimingais, nes jie – turtingi, andai kaip mieste prasigyveno. Ir jiems – kiti autoritetai, kitaip supranta gyvenimo prasmę. 

O aš laimingas, galėdamas dažnai praverti knygyno duris, pakalbinti medį, keturkojį, net ir tą moterį, kuri turi kitų autoritetų, nes kiekvienas turime savo tikėjimą. Kasdien atveriame naują gyvenimo pažinimo puslapį. Ir gili užuojauta tam, kuris niekuo netiki, niekuo nepasitiki ir laiko save nelaimingu... 


Nuotraukoje: Publikacijos autorius vilnietis Česlovas Skaržinskas

Autoriaus nuotraukos: 
Sostinės Pašilaičių parkas žiemą (viršuje); 
Šikšnosparnis, aptiktas ūkiniame pastate; 
Vienas kito nebijo... (apačioje)


Ceslovas_2_didele.jpg


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)