2018 m. spalio 19 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Žurnalistų trukdžiai! Mėnuo susirašinėjimo, o rezultatas - ,,nulis sveikųjų"...

Virginija Grigaliūnienė, LŽS Kauno apskrities skyriaus valdybos narė


Grigaliuniene II naujausia_1.jpgTekstas laikraštyje ar interneto portale – tai tik vienas, galutinis iš daugelio žurnalistinės veiklos etapų. Skaitytojai net neįtaria, kokius „kryžiaus kelius“ kartais tenka nueiti, kol pavyksta susirinkti visą reikiamą informaciją –„žaliavą“ straipsniui. O bene liūdniausia tai, kad pasitaiko, jog žurnalisto darbas, nesvarbu, prie to paties straipsnio dirbtum savaitę ar keletą mėnesių, gali nueiti perniek!

Žurnale ,,Farmacija ir laikas", kuriame dirbu, yra rubrika „Sveikatos interviu“: spausdinami pokalbiai su garsiais Lietuvos žmonėmis, tikrojo elito atstovais. Jų teiraujuosi, kokia buvo/yra sveikata, kokių sveikatos bėdų per gyvenimą tekę patirti, kaip žmogus gydęsis, gal turi kokių išskirtinių, ypatingų geros sveikatos, puikios savijautos receptų, kuriuos išduotų mūsų skaitytojams...

Buvę pašnekovai – JE Valdas Adamkus, krepšinio legenda Arvydas Sabonis, rašytojas Algimantas Čekuolis, rašytoja ir aktorė Eglė Aukštakalnytė – Hansen, Pietų Korėjoje gyvenantis vienuolis Bo Haeng, aktorės Virginija Kochanskytė, Regina Varnaitė, dainininkai Merūnas Vitulskis ir Neli Paltinienė, režisierius Gytis Padegimas ir daugybė kitų. Tų, kaip jau minėjau – iš tikrojo elito, turinčių ką pasakyti, o ne pupytėms atstovaujančių „žvaigždūnių“... 

Kad „Sveikatos interviu“ tematika būtų kuo įdomesnė, kad nesupanašėtų klausimai ir atsakymai, stengiuosi parinkti tokius pašnekovus, kurie sukaupę didelę gyvenimišką patirtį, turi ką įdomaus pasakyti. Smagu kalbėtis su tautiečiais, ilgai gyvenančiais ir dirbančiais užsienyje, kur visai kitokia aplinka, kitokia visuomenė, kultūra, neabejotinai kitokia ir sveikatos apsauga, gydymosi, ten susirgus, galimybės, ir panašiai... 

Kilo mintis pakalbinti vieną žinomą lietuvę D.B., daug metų dirbančią Lietuvos ambasadoje vienoje iš Europos šalių. Žinojau, kad ši moteris padeda tautiečiams, jei ten nuvykus jiems kyla kokių nors netikėtų sunkumų, prireikia skubiai išspręsti  kilusius klausimus, patarti, galų gale – nuraminti... Be to, ši moteris pati rašo knygas, taigi neabejojau, kad nebus sudėtinga bendrauti ir „per atstumą“ – Skype ar telefonu. Juk šiuolaikinės technologijos padeda žmogų „čia ir dabar“ pakalbinti net tolimiausiame kampelyje, kitame Žemės pusrutulyje!

Vasariui baigiantis parašiau šiai moteriai laišką Facebook (FB) paskyroje – nors esame FB draugės, prisistačiau, kas esu ir ko pageidauju (pasikalbėti, paruošti interviu apie sveikatą). Atvirai sakant, atsakymas nustebino – be jokio „laba diena“, tik familiarus klausimas „Apie ką“ (greičiausiai ta ponia teiravosi, apie ką jos klausinėčiau). Mandagiai paaiškinau dar kartą, kad žurnalui norėčiau parengti interviu su ja, žinoma Lietuvos moterimi, apie sveikatą ir jos saugojimą. Atsakymo ilgai laukti nereikėjo: „Galiu aišku atsakyti bet kodėl aš“. 

Vėl kantriai ir maloniai išdėsčiau, kad ją pasirinkau dėl kelių priežasčių – ilgai gyvenanti užsienyje, vadinasi, greičiausiai susidūrusi su tos šalies sveikatos sistema, gal ir į vietos medikus kreipusis, taigi įdomu būtų skaitytojams apie tai sužinoti, kokia tokio lygio toje šalyje medicina; gali būti, kad dėl kilusių sveikatos problemų jai tekę padėti iš Lietuvos atvykusiems emigrantams, juk dažnas tokioje situacijoje sutrinka, kreipiasi pagalbos į Lietuvos ambasadą. O visų svarbiausia – kad ponia turėtų būti įdomi pašnekovė... 

Atsargiai pasiteiravau, kaip jai būtų patogiau – ar atsakinėti į klausimus, bendraujant pasitelkus naująsias ryšių technologijas, ar - raštu. Atsakymas: „Gerai. Parašykit klausimus el. paštu“ (nurodė savo el. pašto adresą). Tą pačią dieną parengiau preliminarius klausimus ir išsiunčiau.

Laukiu dvi savaites – tyla. Per tiek laiko ponia lyg ir turėjo pasiruošti atsakymus. O ir man jau laikas priduoti paskutinius tekstus į naująjį žurnalo numerį. Taigi gerbiamai poniai jos FB paskyroje vėl parašiau žinutę. Pasiteiravau, ar ji jau galėtų atsakyti į klausimus. Atsakymas: „Kokius? Kokiu el. paštu siuntėte? Iš kokio pašto?“ Informavau, kad tą ir tą vasario dieną tarėmės dėl interviu, kad tamsta prašė atsiųsti klausimus, kad tą ir padariau. 

„Nieko negavau, būčiau seniai atsakius“ – vėl suglumino šaltas, atžagarus laiško tonas. Bet aš atrašiau, kad keistomis aplinkybėmis prapuolusius klausimus (negavau pranešimo, kad adresatas nerastas, vadinasi, ponia mano elektroninį laišką turėjo gauti) tuomet geriau atsiųsiu per Facebook – bent jau bus ramu, kad klausimus mano būsima pašnekovė tikrai gavo. 

Ponia D.B. pažadėjo per savaitgalį atsakyti. Aš dar priminiau, kad reikėtų ir nuotraukų – bent vienos gražios portretinės ir iš pramogų, laisvalaikio, gyvenimo užsienyje... Gavau jos atsakymą – patikinimą, kad jei ji mano klausimus būtų „tikrai gavusi“, tai būtų „tikrai atsakiusi“. O dabar esą teks kelias dienas palaukti.

Laukiau ne kelias dienas, o visą savaitę. Ir vėl - tyla. Po savaitės vėl parašiau poniai – pasiteiravau, kaip gi tas mūsų interviu, ar jau galime tartis dėl pokalbio. O jei tamstai patogiau, gali į mano klausimus atsakyti raštu. O aš, gavusi jos atsakymus, jei prireiks ką papildyti ar patikslinti - pasiklausiu papildomai. Taip sakant, pasirašysime per FB.

Jokio atsakymo! Po poros dienų vėl parašiau, nes jau „dega“ žurnalo maketo pridavimas į spaustuvę... Priminiau poniai, kad iki kovo 15 dienos verkiant reikia paruošti interviu, o tądien buvo kovo 12-oji... Tyla. Dar pakentėjusi pora dienų ir mintyse jau ... , parašau jai dar vieną laišką. Tiesiai paklausiau – bus atsakymai ar ne? 

O Dangau, pagaliau sulaukiu josios laiškelio! Tiksliau – klausimo: „O kada reikia?“ 
Priminiau, kad dar jau seniai reikėjo. Ir vis dar naiviai tikėjausi, kad pažadėjusi pateikti atsakymus Lietuvos ambasados darbuotoja susigės taip ilgai vilkinusi ir pažadą įvykdys. Deja, tyla tęsėsi… 

Kitą dieną mano kantrybė išseko galutinai: informavau ponią, kam man jau nieko iš jos nereikia – nei atsakymų, nei nuotraukų. 
Skubiai susiradau kitą rubrikai tinkamą pašnekovą, pasikalbėjau su juo ir tą patį vakarą parašiau interviu. Ir puikių nuotraukų prie interviu jis tą patį vakarą atsiuntė. Tai štai – vieną žmogų tenka „gaudyti“ mėnesį, ir visas darbas nueina perniek, o su kitu pavyksta darbą „nuo - iki“ atlikti per pusdienį...





Geltonas ras II_1.jpgKeli klausimai: jeigu Lietuvos ambasados darbuotoja D.B. tokia „mandagi“, „atsakinga“ ir „pareiginga“, bendraudama su žurnalistu, kaip tuomet ji bendrauja su emigrantais, kurie kreipiasi dėl skubios pagalbos, tikisi ir laukia kuo tikslesnio, išsamesnio patarimo? 

Jeigu ir kitose užsienio šalyse veikiančiose Lietuvos ambasadose dirba tokie darbuotojai, kaip mano aprašytoji ponia, svetur nukentėjusius ir pagalbos ieškančius emigrantus belieka tik užjausti... Gal pagalbos reikia patiems Lietuvos ambasados darbuotojams?! ... 

Apgailėtina, kad tokius darbuotojus turi Užsienio reikalų ministerija, kuri privalo užtikrinti, kad valstybės tarnautojai dirbtų nepriekaištingai.  

www.kaunozurnalistai.lt  prierašas:

Įdomu, kaip tokį savo darbuotojų požiūrį į žiniasklaidą ir žurnalistus vertina Lietuvos užsienio reikalų ministerija? Laukiame atsakymo.

Nuotraukoje: Publikacijos autorė, Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narė, žurnalo ,,Farmacija ir laikas" skyriaus redaktorė Virginija Grigaliūnienė.

Dailininko Viktoro Snarskio piešinys


ŽURNALISTAS
JONAS LAURINAVIČIUS: 

IŠ KNYGOS
 ,,BENDRAPLUNKSNIAI“


Laurinavicius_sarzai__I.jpg


KALBĖKIM

Kalbėkim tyla,
Kol yra kam klausyti,
Kalbėkim žvilgsniu,
Kol yra kam žiūrėti,
Kalbėkim šypsniu,
Kol yra kam gėrėtis,
Kalbėkim skausmu,
Kol yra kam atjausti,
Kalbėkim žodžiu,
Kol yra kam sakyti...
Kalbėkim!


LAIKRAŠČIUI ,,KAIŠIADORIŲ AIDAI" – 72

Mes jau pasenę
Pirmųjų skaitytojų vaikai.
Mes jau į praeitį einam
Su savo skurdžiom pensijėlėm...
Su tabletėm,
Kraujospūdžiais ar diabetais, 
Pakrikusiais nervais,
Bet nepalūžę,
Nenusikaltę Lietuvai –
Kaip mokėjome,
Taip rašėme, dirbome,
Kad būtų geriau -
Visiems...

Seni laikraščio komplektai
Dar labiau pasenę nei mes –
Pageltę, išdžiūvę,
Savo žodžių pabūgę,
Nes jie tokie nepatogūs,
Nejaukūs šiandieną,
Nors skradžiai į žemę lįski.
Tarsi švino antvožu
Jie dangstos nuo mūsų
Kietais dulkėtais viršeliais,
Kad nedegintų Mūsų širdies ir akių.

Ataidi, ataidi, ataidi...
Iš tolo, iš pokario siaubo
Per istorijos lauką Ataidi „Aidai“,
Kad pajustum, suprastum,
Kaip šiandien gerai –
Net prie konteinerių
Ar darbo biržoje,
Nei tada, po karo,
Gyvuliniuos vagonuos,
Ar enkavedistų areštinėj...




KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)