2019 m. gruodžio 5 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Perpetua Dumšienė. „Iš mano Tėtušio archyvo”

Perpetua DUMŠIENĖ, LŽS ir NŽKA narė



Dumsiene_Perpetua.jpg


Pasaulis įžengė į XXI amžių, o Lietuva mini Nepriklausomos Lietuvos valstybės įkūrimo 100-tąsias metines, tad laikas vėl grįžti prie nebaigtų istorijų „Iš mano Tėtušio archyvo”. Būtent tokiu pavadinimu buvau pradėjusi publikuoti straipsnių ciklą „Kauno dienoje”. Tuo metu kiekvieną savaitę šiame laikraštyje pasirodydavo po vieną istoriją, buvau sumaniusi platų straipsnių ciklą. Skaitytojams istorijos patiko, o jas labai pagyvindavo talentingo satyriko P. Deltuvos piešiniai. Visgi, mūsų valstybę užgriuvo tokia gyva Naujausiųjų laikų istorija, kad ankstesnioji Lietuvos istorija buvo atidėta ilgam. 

Jubiliejiniai Lietuvos metai vėl pažadino susidomėjimą istorija, tad tęsiu istorijos publicistikos straipsnių ciklą „Iš mano Tėtušio archyvo”. 

Šį kartą verčiame Kauno dokumentikos puslapius. Kadangi mūsų centrinį pasakojimų veikėją – Tėtušį – okupacijos pradžia užklupo Kaune einantį atsakingas pareigas Valstybės taupomosiose kasose, o taip pat turintį juridinių ir finansinių įgaliojimų Lietuvių tautininkų fondo Kauno skyriuje, tai neilgai trukus jam teko susidurti su okupacinės valdžios atstovais. 

1940 metais Lietuvai praradus valstybingumą buvo nusavintas įvairių politinių, nevyriausybinių organizacijų turtas. Ši istorija bus apie Lietuvių tautininkų fondo ( Kauno skyriaus ) likvidavimą ir dokumentų bei turto nusavinimą. Bet vien to man pasirodė per maža – norėjosi sužinoti ir apie žmones, apie Fondo narius ir jų likimus. 

Kaip vaizdingai išsireiškė Tėtušis „kai mum nušvito Saulė iš Rytų, Kaune man pasidarė perdaug karšta”

1940 m. rugpjūčio 30 d. į Valstybės taupomąsias kasas, kur dirbo mano Tėtušis, atėjo žmogus su raudonu raiščiu ant rankovės ir pareikalavo atiduoti visus Lietuvių tautininkų fondo (Kauno skyriaus) dokumentus ir pinigus. Tėtušis buvo priverstas paklusti ir atidaryti seifą. Jam pavyko nuslėpti tik Fondo „konto“ knygą; joje buvo visų Fondo narių sąrašas ir ties kiekviena pavarde įrašyta litų suma, kurią žmogus pasižadėdavo įmokėti tais metais. Pavyko jam ir iš atvykusio nusavinti turtą asmens išreikalauti, kad būtų surašytas turto perdavimo aktas. 

Mažiau apie Lietuvių tautininkų fondą žinantiems žmonėms reikia pasakyti, kad Fondo nariai pinigus aukojo pagal savo išgales ir pasižadėdavo, kiek tais ar kitais metais paaukos. Fondo lėšos buvo naudojamos įvairiems reikalams, iš šių pinigų buvo nupirktas ir sklypas Laisvės alėjoje, pastatyti Tautininkų rūmai (namas Laisvės alėjoje, šalia „Pieno baro“).

Tą knygą ir iždo perėmimo bei perdavimo aktus Tėtušis kruopščiai išsaugojo per visus okupacijos metus. Pabandykime dabar atsiversti 50 metų išsaugotą Lietuvių tautininkų fondo (Kauno skyriaus) narių knygą, pažvelkime į žmonių pavardes ... 

Visi šie žmonės 1940 metais gyveno ir dirbo Kaune. Tarp jų buvo daug žinomų ir įtakingų žmonių. Neabejoju, kad apie kiekvieno jų gyvenimą galima būtų knygą parašyti. 1940-ieji kaip kardu perkirto jų likimus. Savo talentus galėjo realizuoti tie, kurie pasitraukė į Vakarus, kiti buvo persekiojami, kankinti, tremti, sušaudyti. Ir tik labai menka dalis per stebuklą išsilaikė gyvi Lietuvoje. 





tautininku_fond1_II.jpgLabai nudžiugau, kai skaitydama Tautininkų fondo knygos įrašus radau ir pavardę žmogaus, reikšmingo žurnalistikos istorijai. Tai labai visapusiškų talentų turintis žmogus -- teisininkas, politikas, žurnalistas, redaktorius -- Vincas Rastenis. Galima neabejoti, kad tarybų valdžia jo talentams tikrai nebūtų palanki, o išgelbėjo jį tik pasitraukimas į JAV. 1954–1957 m. – Lietuvių žurnalistų sąjungos pirmininkas Jungtinėse valstijose Apie Vincą Rastenį plačiau straipsnio pabaigoje. 

***

Kai su Tėtušiu kalbėjau 1990 metais, jis apie sąraše minimus Fondo narių tolesnius likimus turėjo nedaug žinių, nes dėl suprantamų tarybinio gyvenimo ypatumų jų ir negalėjo gauti. Nutariau kiek pajėgdama pati pasidomėti, ir nemažai pavardžių atradau 1988 m. Čikagoje išleistoje knygoje „Lietuviai tautininkai – komunistų kankiniai“. Ją Amerikos lietuvių tautinės sąjungos valdyba parengė ir išleido kaip komunistų nužudytų lietuvių tautininkų vardyną. Būtent šioje knygoje pavyko surasti duomenis apie daugelio kauniečių – Lietuvių tautininkų fondo narių – gyvenimą ir likimus.

Bet visų pirma perskaitykime sąrašą. 

Štai kauniečių Fondo narių sąrašas, pateiktas tokia eile, kokia yra surašytas minėtoje knygoje:
Jonas Našliūnas, Jonas Auželis, Kazys Degutis, B. Masiulis, Juozas Graužinis, Stasys Eidrigevičius, Juozas Mozūraitis, Vincas Rastenis, Vytautas Banaitis, Petras Aravičius, Jonas Pikčilingis, Kazys Petrauskas, Antanas Pranaitis, K. Masiliūnas, Balys Giedraitis, Juozas Čiburas, Leonas Abaravičius, Antanas Trinkūnas, Pranas Barkauskas, K. Kasakaitis, K. Nausėda, J. Stašenis, Sim. Virkutis, Jonas Žilinskas, Julius Indrišiūnas, Martynas Kavolis, Benediktas Grebliūnas, Vladas Sidoravičius, Andrius Vosylius, Klem. Raslavičius, Juozas Tūbelis, Alfonsas Stašiškis, Stasys Vadopalas, Jurgis Arnastauskas, Feliksas Vizbaras, Aloyzas Petrikas, Stepas Aukštikalnis, T. Aleknavičius, Bron. Gudavičius, A. Survila, J. Maciūnas, Julius Kaupas, P. Jakubėnas, Antanas Vaitkus, Jonas Bortkevičius, Step. Rusteika, Stasys Povilavičius, Gustavas Feterauskas, Ona Navasaitienė.

Pažvelgęs į sąrašą 1991 metais Tėtušis pasakė, kad du Fondo nariai nesulaukė 1940 metų įvykių -- iki 1940 birželio 15 d. jau buvo mirę Jonas Auželis ir ministras pirmininkas Juozas Tūbelis.
Tvirtino, kad Antanas Vaitkus ir Gustavas Feterauskas karui baigiantis pasitraukė į Vakarus. 
Antanas Vaitkus buvo Taupomųjų valstybės kasų valdytojas. Po 1940 m. birželio 15 d. pašalintas iš darbo ir prie tarybų valdžios dirbo batsiuvių artelėje buhalteriu.

Gustavas Feterauskas pagal pareigas buvo valstybės draudimo įstaigų valdytojas, dėstė Vytauto Didžiojo universitete. Iki 1940 m. Statistikos Biuro tarybos narys. Interneto prieigos šaltiniuose minima, kad jo gyvenimas nutrūko 1944 metais Vokietijoje. http://www.dbr.lt/uploads/3%20dalis-5%20sale-3.pdf 

Neturėdama daugiau žinių, pajutau tarsi pareigą pasidomėti ir kitų Fondo narių likimu. Juk kiekvienas pilietis iš tiesų yra nusipelnęs, kad būtų tariamas ne tik jo vardas, bet nors kiek paminima ir jo istorija, jo gyvenimo pasakojimas. 







tautininku_fond3_II.jpgPradėjau ieškoti žinių knygose. Pirmosios žinios buvo liūdnos -- apie dvylika Fondo narių išsamūs duomenys pateikiami knygoje „Lietuviai tautininkai – komunistų kankiniai“. Šie dvylika žmonių buvo išvežti į Sibirą arba NKVD sušaudyti. Duomenis apie šiuos žmones pateikiame taip, kaip jie pateikti minėtoje knygoje bei laikomės Fondo knygos sąrašo eilės tvarkos:

Aravičius Petras, Prano, g. 1887 m. Avižienių k., Seirijų vls., Alytaus aps. 1907–1914 m. Petrapilio universitete studijavo fizikos-matematikos ir teisės fakultetuose. 1922 m. grįžo į Lietuvą. 1927–1929 m. Alytaus aps. viršininkas. Tautininkas, Lietuvos vyriausybės XV ministrų kabineto 1929.XI.30–1931.IV.1 vidaus reikalų ministras. Nuo 1931 m. Žemės banko direktorius Kaune. 1941 m. birželio mėn. su šeima komunistų išvežtas į Sibirą. Sūnus Tadas 18 m. studentas mirė 1942 m. Rytų Sibire, Arkties srityje, Bykovo žvejybos įmonės Mastacho Mys skyriuje. Kiti šeimos nariai: žmona Ona 42 m., dukterys: Danutė 15 m., Eglutė 10 m.

Pikčilingis Jonas, g. 1889 m. sausio 13 d. Kiaulupių k., Sintautų vls., Šakių aps., teisininkas. Apie 1927 m. baigė Lietuvos universitetą. Būdamas Teisės-ekonomijos fakulteto studentas, 1922 m. lapkričio 11 d. tapo vienas iš trylikos korporacijos Neo-Lithuania steigėjų. Dirbo Seimo raštinės viršininku, Kauno taikos teisėju, buvo Kauno apygardos teismo narys, nuo 1932 m. – ilgalaikis Kauno miesto viceburmistras. 1934–1940 m. – Valstybės tarybos narys. Bendradarbiavo „Vaire“ ir kt. Prieš 1946 m. komunistų išvežtas į Sibirą. Grįžo. Mirė 1976 m. Kaune.

Pranaitis Antanas, 45 m., Kauno aps. mokesčių inspektorius, tautininkas. 1941 m. birželio 14 d. komunistų išvežtas į Sverdlovsko srities koncentracijos stovyklą, prie šiaurės Uralo. Žmona Marcelė 42 m., sūnus Vaidas 16 m. ir duktė Dangutė 17 m., taip pat išvežti į Sibirą.

Masiliūnas Kazimieras, g. 1902 m. vasario 21 d. Bistrampolio dv., Ramygalos vls., Panevėžio aps., pedagogas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, stojo savanoriu į kariuomenę, tarnavo 2-ajame pėstininkų pulke, dalyvavo laisvės kovose, už narsumą 1919 m. apdovanotas Vyčio kryžium su kardais. 1925 m. baigė Panevėžio mokytojų seminariją. 1934 m. VDU Humanitarinių mokslų fakultetą, kur studijavo lituanistiką. 1931–1932 m. studijas gilino Miuncheno ir Ciuricho universitetuose. Nuo 1928.VIII.1 buvo pradžios mokyklų inspektorius, 1930 m. Švietimo ministerijos vidurinių ir aukštesniųjų mokyklų inspektorius, 1933 m. gruodžio 1 d. paskirtas III departamento direktorium, 1934–1940 m. Švietimo ministerijos generalinis sekretorius. Buvo Lietuvių tautininkų sąjungos centro valdybos narys, Tautininkų fondo valdybos narys, Lietuvių mokytojų sąjungos centro valdybos narys ir pirmininkas. 1930–1931 m. įkūrė ir redagavo „Šviesos kelius“, 1933–1934 m. „Tautos mokyklą“. Bendradarbiavo „Lietuvoj“, „Švietimo darbe“, „Vaire“ ir kt. Išspausdino Antano Smetonos raštų žodyną su sintaksės ir stilistikos pavyzdžiais (1934 m.). Okupantų komunistų 1940 m. suimtas ir kalintas, šeimos rūpesčiu iš kalėjimo išlaisvintas, 1941 m. repatrijavo į Vokietiją. Vokiečių okupacijos metu mokytojavo Ramygalos gimnazijoje. Sovietų Sąjungai pakartotinai okupavus Lietuvą, 1945 m. išvežtas į Sibirą. Grįžo 1956 m. Mirė 1973 m. liepos 12 d. Kaune.

Giedraitis Balys, Marcijono, g. 1880 m. sausio 14 d. Rygoje, pulkininkas. Mokėsi Rygos gimnazijoje, 1916 m. Maskvoje baigė karo mokyklą. Savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę, dalyvavo laisvės kovose su komunistais, bermontininkais ir lenkais. Dirbo kariuomenės štabe, buvo paskirtas 2-osios brigados, vėliau 2-osios divizijos štabo viršininku. Lietuvos vyriausybės XV ministrų kabinete 1930.VI.28–1934.VI.8 krašto apsaugos ministras. 1935 m. išėjo į atsargą pulkininko laipsniu. 1940 m. Vidaus reikalų ministerijos generalinis sekretorius (ligi sovietinės okupacijos), 1940 m. vasarą komunistų suimtas, kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, 1941 m. birželio 23 d. išvežtas į Minsko kalėjimą, NKVD sušaudytas 1941 m. birželio 26 d. Červenėje.

Čiburas Juozas, Jono, g. 1898 m., valstybės kontrolės raštinės viršininkas Kaune. Studijuodamas Universitete buvo korporacijos Neo-Lithuania pirmininkas (1927–1930 mokslo metais), „Jaunosios Lietuvos“ redaktorius. 1940 m. įkalintas ir išvežtas į Sibirą. Grįžo. Buvo išvežta ir jo žmona Genė Jakelaitytė, Filiae Lithuaniae korporacijos pirmosios kūrėjų valdybos vicepirmininkė, o kitais metais pirmininkė.

Abaravičius Leonas, Kristupo, 43 m., tarnautojas. Būdamas Teisės fakulteto studentas, 1922 m. lapkričio 11 d. tapo vienas iš trylikos Neo-Lithuania korporacijos steigėjų. 1941 m. birželio 14 d. iš Aukštosios Panemunės komunistų išvežtas į Sibirą. Žmona Marija Žukaitė, 35 m. gydytoja, Filiae Lithuaniae korporantė ir dukrelės Aldona 15 m., Vida, g. 1936 m., irgi buvo išvežtos. Visi grįžo.
Barkauskas Pranas, g. 1900 m. balandžio 3 d. Pažarščio k., Šilavoto vls., Marijampolės aps., savanoris kūrėjas, karininkas, 1919 m. baigė karo mokyklos I laidą, dalyvavo laisvės kovose, ligi 1927 m. buvo kariuomenės vado adjutantas. Studijavo Prancūzijoje – Marselyje ir Grenoblyje. Ekonomikos mokslų daktaras, tautininkas, buv. „Pažangos“ bendrovės valdybos narys. Nuo 1931 m. Savivaldybių departamento direktorius. 1936 m. išrinktas į Seimą, porą metų buvo biudžeto komisijos pirmininkas. 1939–1940 m. vidaus reikalų viceministras. 1941 m. birželio 14 d. komunistų išvežtas į Sibirą.
Indrišiūnas Julius, Igno, g. 1901 m., Peluodžių k., Pašvitinio vls., Šiaulių aps., savanoris, teisininkas, visuomenės veikėjas. 1919 m., nutraukęs mokslą Šiaulių gimnazijoje, išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tarnavo husarų pulke. Apdovanotas Vyčio kryžiumi, po dviejų metų grįžo į Šiaulių gimnaziją, kurią baigė 1923 m., Lietuvos universitete 1927 m. baigė Teisės fakultetą. Buvo advokatas Vilkijoje, 1930 m. paskirtas vyriausiuoju notaru. Nuo 1933 m. Finansų ministerijos generalinis sekretorius. Lietuvos vyriausybės XVIII–XIX kabinetuose – finansų ministras. „Jaunosios Lietuvos“ sąjungos šefo A. Smetonos 1937.VI.13 aktu apdovanotas I laipsnio „Trijų liepsnų“ žymeniu. Tautininkų sąjungos veikėjas, buvo jos vadovybėje. 1936–1940 m., iki sovietinės okupacijos, – nepriklausomos Lietuvos paskutiniojo Seimo atstovas ir pirmasis vicepirmininkas. 1940 m. liepos mėn. komunistų areštuotas, kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, nuteistas 8 metus kalėti. 1941 m. birželio 3 d. išvežtas į koncentracijos stovyklą Sibiran, ten ir mirė 1943 m.

Grėbliūnas-Grėbliauskas Benediktas, Juozo, g. 1902 m. Drąseikių k., Joniškio vls., Šiaulių aps., teisininkas. Baigė Šiaulių gimnaziją ir VDU Teisės fakultetą. Neolituanas. Kaune vertėsi advokato praktika. 1927 m. vienas „Jaunosios Lietuvos“ sąjungos steigėjų ir 1927–1938 m. pirmininkas, vėliau vadas. Sąjungos šefo A. Smetonos 1935.V.10 apdovanotas I laipsnio „Trijų liepsnų“ žymeniu. 1940 m. bolševikų suimtas, kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, nuteistas, 1941 m. balandžio 6 d. išvežtas į Sibirą. Kalintas Matygino koncentracijos stovykloje, Krasnojarsko krašte. Grįžo. Mirė 1980 m. vasario 2 d. Kaune.
Gudavičius Bronius, 36 m., ūkininkas ir savivaldybininkas, Kauno m. tautininkų pirmininkas. Kauno apskrities tarybos ir Kauno miesto tarybos narys, 40 ha ūkio savininkas Eržvilko vl., 1936–1940 m. nepriklausomos Lietuvos seimo narys ir II sekretorius. Jis ir jo šeima 1941 m. birželio 14 d. komunistų išvežti į Sibirą.
Rusteika Steponas, Vytauto, g. 1887 m. liepos 5 d. Rygoje, pulkininkas leitenantas, teisininkas. 1914 m. baigė Tartu universiteto teisės skyrių, vėliau – Kazanės karo mokyklą. 1918 m. grįžo į Lietuvą. 1919 m. stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Priklausė Tautininkų sąjungai. „Jaunosios Lietuvos“ sąjungos tarybos narys, 1937 m. apdovanotas I laipsnio „Trijų liepsnų“ žymeniu. 1920–1930 m. buvo Telšių m. ir apskrities karo komendantas, 1930–1931 m. Saugumo departamento viršininkas Kaune. Lietuvos vyriausybės XV–XVI ministrų kabinete 1931.IV.2–1935.IX.6 vidaus reikalų ministras. 1935–1940 m. Kauno miesto viceburmistras. Komunistų areštuotas 1940 m. rugpjūčio 8 d., kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, nuteistas mirti. Karui kilus, su kitais kaliniais 1941 m. birželio 23 d. išvežtas į Minsko kalėjimą ir kitą dieną NKVD sušaudytas.

Taip, tik perskaičius šią kroniką, galima suprasti, kad gyvų įvykių liudininkų Lietuvoje rasti tikrai sunku. Bet Vakarų pasaulyje atsidūrę Fondo nariai galėjo tęsti savo profesinę, tautinę ir visuomeninę veiklą. Ir rinkdama žinias apie šiuos žmones nepaprastai džiaugiuosi, kad jie nebuvo perkelti į aukščiau minėtos knygos puslapius. 

Štai sąraše minimas Julius Kaupas – Lietuvoje gal geriausiai žinomas kaip rašytojas, Jungtinėse Valstijose pragyveno iš mediko profesijos. Jonas Našliūnas JAV darbavosi kaip teisininkas,
B. Masiulis, Lietuvoje buvęs Vyriausiojo tribunolo teisėjas, Valstybės Tarybos narys, o nuo 1938 metų ir jos pirmininkas, -- JAV valstybės ir teisės problemas nagrinėjo Lietuvių išeivijos darbuose, 
Jonas Žilinskas – pirmasis oficialus nepriklausomos Lietuvos specialiosios tarnybos vadovas. J. Žilinsko paskyrimo data – 1918 m. spalio 27 d. – laikoma oficialia Lietuvos slaptosios tarnybos – žvalgybos – veiklos pradžia. Po tarnybos žvalgyboje Jonas Žilinskas ėjo vyriausiojo cenzoriaus pareigas, tarnavo 7-ajame pėstininkų pulke, vadovavo kuopai, dalyvavusiai Širvintų-Giedraičių operacijoje. Po demobilizacijos (1922 m.) tarnavo Lietuvos banke. 1926 m. gruodžio 17 d. paskirtas Geležinkelių policijos viršininku. Nuo 1929 m. spalio 17 d. dirbo Kaune notaru. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, vėliau apsigyveno JAV. Jungtinėse valstijose dirbo banko tarnautoju. Kauniečiams, -- o ir Lietuvai, -- įdomu pabrėžti, kad Jonas Žilinskas buvo brolis Mykolo Žilinsko, kuris padovanojo savo surinktų kūrinių kolekciją Lietuvai, o dovanotiems kūriniams saugoti ir eksponuoti buvo įkurta Kauno paveikslų galerija ir Mykolo Žilinsko dailės galerija. 

Labai visapusiškų talentų tautintis žmogus -- teisininkas, politikas, žurnalistas, redaktorius - Vincas Rastenis. Galima neabejoti, kad tarybų valdžia jo talentams tikrai nebūtų palanki, o išgelbėjo jį tik pasitraukimas į JAV. 
Baigęs Panevėžio gimnaziją, 1924–1927 m. Lietuvos universitete studijavo matematiką, 1931–1935 m. Vytauto Didžiojo universitete – teisę. 1935–1936 m. tarptautinės teisės srityje specializavosi Vienos universitete.

1928 m. Kauno radiofono sekretorius-pranešėjas, 1928–1931 m. – „Lietuvos aido” iliustruoto priedo techninis redaktorius, 1931–1935 m. – Lietuvių tautininkų sąjungos generalinis sekretorius. 1936 m. Klaipėdoje dienraščio „Vakarai“ redaktoriaus pavaduotojas, 1937 m. – Lietuvos Ministrų Tarybos juriskonsultas, 1937–1938 m. – „Pažangos“ bendrovės laikraščių leidybos direktorius. 1939 m. dienraščio „Vakarai“ vyriausias redaktorius, 1939–1940 m. dienraščio „Lietuvos aidas“ sekretorius bei žurnalų „Vairas“ ir „Jaunoji karta“ specialus bendradarbis.

1940 m. liepos 17 d. suimtas, kalintas Lukiškėse, Maskvoje, Kauno kalėjimuose; išleistas prasidėjus karui 1941 m. birželio 23 d. 1941–1942 m. Šiaulių apygardos prokuroras, 1942–1944 m. – advokatas Šiauliuose. 1944 m. pasitraukė į Prancūziją, 1948 m. – į JAV.

1948–1951 m. laikraščio „Dirva“ leidėjas ir redaktorius, nuo 1952 m. – Laisvosios Europos komiteto spaudos ir organizacijų skyriaus vyriausias redaktorius Niujorke, 1950–1956 m. – Amerikos lietuvių tarybos narys, 1954–1957 m. – Lietuvių žurnalistų sąjungos pirmininkas, nuo 1958 m. – Lietuvos nepriklausomybės talkos pirmininkas. Išleido šias knygas: Politinė tautos vienybė; 1937 m. Tarptautinė viešoji teisė; 1937–1934 m. Lietuva tironų pančiuose, su B.T. Dirmeikiu, 1946 m.

Kuklus ir privatus yra šis mano žurnalistinis tyrimas, bet iš Lietuvių tautininkų fondo Kauno skyriaus žmonių likimo, kaip iš visumos dalies, galima matyti, -- kiek išsilavinusios inteligentijos Lietuvoje pražudė ar į kitas šalis išginė 1940-ieji. 


Nuotraukose:

(viršuje) Publikacijos autorė LŽS ir NŽKA narė Perpetua Dumšienė

(žemiau) Lietuvos tautininkų fondo dokumentai iš Juozo Mozūraičio archyvo


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)