Laimonas Inis – vienas žymiausių Lietuvos rašytojų, redaktorių ir žurnalistų, per savo ilgą kūrybos kelią pasižymėjęs unikaliomis apybraižomis apie kolūkius, sovietų kovotojus, parašęs spalvingų tekstų vaikams, įvairiuose leidiniuose paskelbęs daugiau nei 3000 straipsnių bei sukūręs nepaprastų apsakymų.
Su garsiu rašytoju galima šnekėtis įvairiausiomis temomis, tačiau šios talentingos asmenybės 80 – mečio proga, kalbamės apie L.Inio vaikystę ir jau tada gimusią meilę rašymui, studijų laikus, žurnalistinės karjeros pradžią bei kūrėjo apmąstymus apie šiandieninę žurnalistiką.
Būsimo rašytojo ir žurnalisto kelią Laimonas Inis pradėjo dar būdamas 13 metų. Pirmoji informacija, kurią jis suformulavo ir publikavo, buvo dviejų sakinių. „Tuo metu buvo vasaros atostogos, gyvenau pas mamą kaime. Kartą mūsų apylinkės pirmininkas pranešė atvežęs į kaimo mokyklą malkų naujiems mokslo metams. Aš, dar būdamas vaikas, nusprendžiau aprašyti, kas dedasi mūsų parapijoj. Parašiau, jog apylinkės pirmininko rūpesčiu mokykla buvo aprūpinta malkomis ir nusiunčiau šią informaciją į rajono laikraštį. Kasdien laukiau leidinio numerio, kuriame turėjo pasirodyti mano parašyta žinutė, o kai taip atsitiko – netvėriau džiaugsmu, – dalijosi prisiminimais rašytojas. Visi aplinkui stebėjosi mano darbu, o aš, pradėtas vadinti jaunuoju apylinkės korespondentu, vis dažniau rašiau apie kaimo naujienas. Taip ir gimė mano meilė rašymui,“ – prisimena dabar jau kaunietis.
Paklaustas apie tai, kokia buvo jo laikų žurnalistika, Laimonas Inis teigė, jog tikros žurnalistinės praktikos, dar jam būnant studentu, buvo nedaug. „Kai mokiausi universitete, ten buvo daug nereikalingų dalykų. Pradedant privaloma literatūra, baigiant mokslu apie rusų žurnalistikos istoriją. Tačiau konkrečiai žurnalistinės praktikos buvo tik labai maža dalelė.“
Anot kūrėjo, anuomet vyravo specifinė spaudos tendencija, kuomet norėdamas būti visaverčiu žurnalistu ir tobulėti, turėjai įrodyti augąs kaip savo srities specialistas. „Aš pats pradėjau nuo trumpos dviejų sakinių žinutės, bet tais laikais to neužteko. Vėliau pradėjau kurti reportažus, dar vėliau straipsnius, kuriuose išsamiai išdėstydavau savo samprotavimus. Tada pradėjau rašyti apybraižas, filetonus, galiausiai priartėjau prie literatūrinių žanrų,“ – pasakojo žurnalistas.
Laimonas Inis, būdamas jaunas žurnalistas, stengėsi pasisemti kuo daugiau patirties, o iškilusius sunkumus – įveikė atkaklumu. Atvykęs į Vilnių jis pradėjo dirbti laikraštyje „Komjaunimo tiesa“. Priprasti prie svetimo miesto buvo nelengva. Vėliau Kaune pradėjęs dirbti „Nemuno“ redakcijos vyr. redaktoriumi, kūrėjas aktyviai bendravo su menininkais, kurie rašė „Nemunui“, kas taip pat kėlė keblumų.
„Svarbiausias dalykas žurnalistui – išmokti bendrauti su žmonėmis, surasti bendrą kalbą ir išpešti kiek įmanoma daugiau informacijos. Jeigu su pašnekovu nerasi bendros kalbos, nebus ir gero santykio,“ – tvirtino rašytojas. ,,Ateidavo svetimas žmogus, aš nežinojau, ką turėčiau ir ko nevertėtų jam sakyti. Kol įveikiau šią nežinomybės sieną, netgi teko ne vieną kartą apklausti žmogų, su kuriuo jau buvau ne kartą šnekėjęs. Tai buvo savotiškas išbandymas, kaip prakalbinti asmenį, kuris tylėdavo lyg vandens į burną prisipylęs“.
Kalbėdamas apie šiandieninę žurnalistiką, labiausiai rašytojas pabrėžia tai, jog čia nebeliko žanrų įvairovės. „Dabartinėje žurnalistikoje dažniausiai egzistuoja nusunkta ir sutrupinta informacija. Ji paremta speficine formule, kurioje išdėstoma, kas ir kur įvyko, o asmeninis žurnalisto požiūris yra nebeakcentuojamas, nebelieka vadinamo komentaro,“ – aiškino Laimonas Inis.
Pasak rašytojo, dabartinių leidinių redaktoriai, taupydami laikraščio ar žurnalo puslapius, palieka tik tekstą, perteikiantį sausą esmę. „Kažin, ar dar įmanoma rasti apybraižos ar įdomesnių reportažų pavyzdžių,“ – svarstė rašytojas. Anot jo, visa tai lemia žurnalisto nekūrybiškumą.
„Žurnalistas priverčiamas rašyti tai, kas jam liepiama, jis tampa sustabarėjęs, nes vykdo kitų užduotis. Žurnalistams trūksta kritinio mąstymo, visi jie suvienodėję. Tokia situacija yra šiandieninių redaktorių „nuopelnas“, – savo požiūrį dėsto kūrėjas. Žinoma, pagarsėję žurnalistai, tokie kaip Andrius Tapinas, turintis netgi prezidentės užtarimą, taip pat Edmundas Jakelaitis, nustelbiantis kitus – su jais skaitomasi, jie gali kalbėti ir rašyti tai, ką nori. Šie žurnalistikos vilkai gali jaustis laisvesni, jie neprivalo niekam tarnauti.“ – teigė L. Inis.
Rašytojo nuomone, žurnalistika tampa nustekenta, per mažai dėmesio skiriama kokybei, meninei išmonei, leidiniuose dominuoja taip vadinama „kriminalistika“, aprašomi neretai neaktualūs įvykiai, o dėmesys menui, muzikai, knygoms – labai menkas. Dauguma šiandieninių žurnalistų ,,pramoginiai“. Ekonominių ir politinių žurnalistų – kur kas mažiau. Tačiau ir pastarieji labai vienpusiški, iškraipantys realią informaciją. Kaip tokio reiškinio pavyzdys: publikuojama informacija apie įvykius Ukrainoje.
„Važinėjant po tuos kraštus, matant savo akimis, kas ten vyksta ir lyginant su mums pateikiama informacija – viskas kaip diena ir naktis. Dėl šių priežasčių žmonės nebetiki skelbiamomis naujienomis, pradeda klausyti kitų stočių, skaityti užsienio leidinius,“ – teigia L. Inis.
Anot pašnekovo, tokia pati bėda ištikusi ir televizijos žurnalistiką, pasižyminčią paviršutiniškumu ir net beprasmybe. „Televizinės laidos yra vienodos, skiriasi tik pavadinimas, tiek programos, kurios „padeda“ gyvenantiems kaimuose, ar tos pokalbių, kuriose tiesiog „šūkaujama“. Bet kokia to prasmė?
Tai yra visiškas pasityčiojimas iš žurnalistikos, – tvirtino Laimonas Inis. ,,LRT televizija dėl reitingų taip pat lipa ant to pačio pramoginio grėblio ir prarandą savo, kaip nacionalinės televizijos įvaizdį,“ – į rankas pasiemęs televizijos programą stebėjosi rašytojas. „Lietuvos televizijoje transliuojamos tokios laidos kaip „Beatos virtuvė“, „Klauskite daktaro“, žaidimas „Kas ir kodėl“ – manau nacionalinės televizijos uždavinys turėtų būti kitoks,“ – savo įžvalgomis dalijosi kūrėjas.
Paklaustas, ko palinkėtų būsimiems žurnalistams, Laimonas Inis teigė, jog svarbiausia išlaikyti savo individualybę. „Visu pirma palinkėčiau stengtis ugdyti profesionalumą, turėti savitą žvilgsnį, negvildenti temų, apie kurias nenusimanai, bet susikoncentruoti ties atskiromis problemomis, kurios būtų įdomios. Antra, reikia būtinai turėti savo poziciją ir ją ginti. Nepataikauti, nebėgti ten, kur tave siunčia, ir turėti savo koncepciją. Ne vien aprašinėti tai, kas įvyko, bet ir pateikti savo interpretaciją. Svarbu turėti savo nuomonę, nebūtinai visada teisingą, bet vis dėlto savo.“
Nuotraukose: Rašytojas ir žurnalistas Laimonas Inis šiandien ir anais laikais
