2018-ųjų pavasarį, dar nesulaukus šv. Velykų, kurios skatina prisikelti naujam gyvenimui, savaitraščio ,,Respublika“ paskelbtų įtariamų KGB bendradarbių pavardės, privertė krūptelėti ne tik paminėtuosius, bet ir jų kolegas, pažįstamu, artimuosius.
Nemalonu, bet KGB aktyvistų sąraše yra ir daug žinomų žurnalistų (kartu su jais ir keli kauniečiai), kurie, kažkodėl, tyli, nesikreipia į atitinkamas teisėsaugos organizacijas dėl tokio šmeižto. Ar tylėjimas – reiškia pripažinimą, kad esi kaltas? Juk tarybiniais laikais tokiu galėjo tapti ne vienas. Kaip ir atgimusioje Lietuvoje, VSD turi remtis ir savo neetatiniais agentais, kurie, juk valstybei atlieka naudingą veiklą.
Savo jaunystės laikus prisiminęs žurnalistikos senjoras, LŽS narys Benjaminas ŽULYS, kurio pavardės nėra įtariamųjų KGB bendradarbių sąraše, skatindamas kitus papasakoti apie patirtus spaudimus sovietiniais laikais, internetinei svetainei www.kaunozurnalistai.lt atsiuntė savo rašinį, kaip jis buvo verčiamas … šnipinėti !
Nuotraukoje: Žurnalistas, LŽS narys Benjaminas Žulys
Beno Rupeikos nuotr.
***
Tai buvo beveik prieš keturias dešimtis metų. Tuo metu aš dirbau Kauno rajono partijos ir vykdomojo komiteto ,,organo“ – laikraščio ,,Komunizmo vėliava“ redakcijoje. Vieną kartą į savo kabinetą, kuriame dar buvo keli nepažįstami žmonės, mane iškvietė partijos rajono komiteto sekretorius. Jo kalba – nurodymas buvo trumpas: turime važiuoti į kai kurias bažnyčias ir įsidėmėti, ką per pamokslą kalba kunigai. Ar nenusiteikia antitarybiškai, neburnoja prieš partiją ir valdžią.
Man pavedė ,,pasirūpinti“ Vandžiogalos bažnyčia. Šnipinėti, o juo labiau kunigus , aš net neketinau, tačiau kaip išsisukti nuo tokios prievolės? Į Vandžiogalą nuvažiavau ir su visais tikinčiaisiais dalyvavau šv. Mišiose.
Vandžiogalos parapija buvo didelė ir įvairiatautė. Kadangi dalis gyventojų buvo lenkai, klebonas dalį pamokslo sakė ir šia kalba, ne tik lietuviškai. Dėl to man ir kilo išganinga mintis, kokią aš turiu pateikti šnipinėjimo ataskaitą.
Grįžęs į Kauną, kitą rytą redakcijos vadovui, kuris buvo išrinktas partijos rajono komiteto biuro nariu, pasakiau, kad kunigas pamokslavo lenkiškai, todėl nieko nesupratau ir jokių žinių nei raštu, nei žodžiu pateikti negaliu . Redaktorius, beje, žydų tautybės, nei manęs barė, nei gyrė, kad iš Vandžiogalos grįžau nieko nepešęs.
Galvojau, kad tuo viskas ir baigsis, bet ne… Po kurio laiko redaktorius, partijos rajono komiteto pavedimu, išsikviečia į kabinetą ir paslapčiom sako: ,,Tavo žmona, kiek žinau, gydosi Kulautuvos TUB sanatorijoje, tad sekmadienį aplankyk ją ir nueik į bažnyčią ir įdėmiai klausyk, ką kunigas per pamokslą kalbės“.
Vėl suku galvą, kaip man išsisukti nuo to šnipinėjimo. Tą kartą į Kulautuvos bažnyčią net neužėjau. Grįžęs parašiau, kad kunigas tikinčiuosius ragino dorai gyventi, rūpintis savo šeimomis, rodyti gerą pavyzdį vaikams, negirtauti, kiekvieną sekmadienį dalyvauti šv. Mišiose.
Perskaitęs mano šnipinėjimo ataskaitą, redaktorius labai supyko, sakydamas, kad aš neatlikau užduoties, nes apie Kulautuvos kleboną reikėjo rašyti neigiamai. Šefas nurodė viską perrašyti taip, kaip reikia. Kitą dieną ,,susirgau“ ir į redakciją nenuėjau. Kai vėl pasirodžiau, redaktorius, nieko nesakė. Tikriausiai, jau buvo pamiršęs savo reikalavimą arba rajono komiteto biuro posėdyje jo niekas nebarė už nevykusius redakcijos darbuotoju – vietinius šnipus.
Ar dėl tokio mano ,,nepareigingumo“, o gal supratęs, kad aš esu nevykęs seklys, daugiau man jau nesiūlė tapti šnipu. Niekas nekvietė ir į žinomą KGB pastatą Laisvės alėjos pradžioje, tikriausiai, ir jie sužinojo, koks aš nevykėlis.
Kai prasidėjo tautinis atgimimas, Sąjūdžio judėjimas, saugumiečiai turėjo svarbesnių už bažnyčias reikalų, gal ir protingesnių informatorių sulaukė, todėl mano kukli persona KGB visiškai nedomino. Esu laimingas, kad likau švarus, kad nėra manęs įtariamųjų KGB bendradarbių sąraše, o galėjo dėl tų dviejų bažnyčių kunigų šnipinėjimo ir mane įrašyti.
P.S. Tik dabar sužinojau, kad dar du redakcijos darbuotojai taip pat turėjo į pakaunės bažnyčias važiuoti ir parašyti, ką kunigai kalbėjo. Tačiau jų pavardžių nėra ,,Respublikoje” paskelbtame sąraše. Garbė jiems.
Su šventom Velykom, kolegos, tegul visus aplanko prisipažinimo ir atgimimo dvasia!..
ŽULYS BENJAMINAS (g.1940 10 31, Kaunas),
Lietuvos žurnalistų sąjungos narys.
Lietuvos žurnalistų sąjungos narys.
P: 1965-1987 -“Komunizmo vėliava” (“Tėviškės žinios”) laikr. lit. darb., Ž. ū. sk. ved.,
1989-1994 – “Studijų aidai” laikr. red.,
1994- “Vakarinis Kaunas” laikr. koresp.
1994 – 1995 – “Kauno kraštas” laikr. vyr. redaktoriaus pavd.
1995-1997 – “Laikinoji sostinė” laikr. koresp.
1997 – 2005 – ,,Valstiečių laikraštis” laikr. koresp.
2006 – 2012 – ,,XXI amžius” laikr. koresp.
Nuotraukoje: Žurnalistas Benjaminas Žulys (apie
1972 m.) – talkoje kolūkyje, ,,pasipuošęs” nuimtų runkelių lapais
Algio Urbiečio nuotr.
