Belaukiant 2018-ųjų balandžio pirmosios – „kalėdiškų“ Velykų, kažkaip į atmintį atklydo prieš keliasdešimt metų buvusi netikėta kūrybinė komandiruotė į Sibirą. „Vakarinėms naujienoms“, kuriose tada dirbau, pasiūlė viena ministerija iš tų vietų parengti reportažų apie tai, kaip Lietuvos (tuomet, ne nepriklausomos) kelininkai Tiumenės srityje tiesia kelius, o statybininkai Kogalyme stato naftininkams daugiabučius namus.Beskrendant iš Surguto į Kogalymą, ne taip aukštai virš išlakių medžių viršūnių, puikiai matėsi apačioje sniegu padengta žemė. O joje kažkas vis blyksėjo dienos šviesoje. Iš pradžių galvojau, kad tai – kažkokie sutartiniai ženklai, signalai, kad lakūnai galėtų geriau orientuotis. Bet pilotas, beje, man pasiūlęs…pasimokyti vairuoti malūnsparnį, paaiškino: čia nuo butelių stiklo tas blyksėjimas. Tara „signalizuoja“, nes neapsimoka jos nei rinkti, nei išvežti, tai paprasčiausiai išmėtoma kur papuola pelkėse.
Tuo pačiu keleiviai – ministerijos, Kauno namų statybos kombinato vadovai ir žurnalistė – informuoti apie vietinės „rinkos“ subtilybes: degtinės butelis – 25 rubliai (Lietuvoje, berods, ji kainavo 5 kart mažiau, tiksliai kiek, nežinau, nevartojau), moteris „betarpiškam pabendravimui“ – 100 rublių. Ir tuoj pat buvo paviešinta vietinė demografinė situacija. Dauguma darbo vietų tose atšiauriose platumose tinkamos tik vyrams. Tarp kelių tiesėjų moterų nepasitaikė. Mažokai jų buvo ir tarp namų statytojų. Gal tik apdailos darbams ir teritorijų apželdinimui laikinai buvo pasitelkiamos moterys.
Bet, kaip lakūnas pasakojo, atvažiavo nemažai ukrainiečių, kurios ir be „dažymo“ rado kuo užsiimti. Tiesa, niekas jų oficialiai neapgyvendino, tai įsivaizduokit, paslaugūs klientai vyrai tas „linksmo priekio moteriškes“( čia iš Kazio Sajos lūpų esu vėliau girdėjusi tokį žemaitišką pasakymą) apgyvendino, lyg kokius partizanus, išraustose žeminėse. Ir net krosnelių joms suveikė. Bet paskui patys mokėjo „už paslaugas“.
Sibire dirbantys Lietuvos pasiuntiniai dirbo „vachtomis“ (pamainomis), kas du mėnesius vykdavo namo, į gimtinę, ilsėtis. Paskui vėl sugrįždavo. Už darbą Sibire galėdavo Lietuvoje gauti be eilės valdišką butą, o už sutaupytus pinigus nusipirkdavo, gavę paskyrą, automobilį – daugelio šeimų tais laikais svajonių svajonę…
…Žodžiu, surizikavau, prižiūrima lakūno, vairuoju malūnsparnį, kol per priekinį jo stiklą nepamatau iš tolo ryškėjančią oranžinę dėmę žemėje. Klausiu lakūno, kas ten? Jis sako: „ai, tai nukritęs malūnsparnis. Gal skrendant sugedo, niekas nesiaiškino. Jau seniai taip guli, nes nėra kaip technikai privažiuoti ir iš pelkės išvilkti…“ Dėl viso pikto pasitraukiau nuo lėktuvo šturvalo, perleisdama vairavimą profesionalui.
Atskridom. Jau temo. Oficialūs asmenys susirinko pasitarti su vietinės valdžios atstovais. Aš turiu laiko pasivaikščioti po lietuvių gyvenvietę. Buvau perspėta nenužengti nuo lentinių takų, nes aplink – pelkės. Dar išgirdau sunkiai suvokiamą istoriją apie tai, kaip bulgarų pastatytas 5 aukštų namas, likus parai iki iškilmingo gyventojų įkeldinimo, susmego į žemę iki ketvirto aukšto. O keliai, kurie, pasirodo buvo tuose kraštuose tiesiami, po kiekvienos žiemos, plyšinėjo, ir asfalto gabalai stodavosi piestu, vėrėsi duobės. Paskui, orams atšilus, viskas vėl būdavo taisoma iš naujo.
Na, panašiai, kaip mūsų laikais atstatinėjamas uostas Šventojoje ar „smėliu maitinami“ paplūdimiai Palangoje…
Rašausi, mano supratimu, įdomybes, kurių, vėliau niekas „neįdės į laikraštį“, bet ir tai, kas tais laikais buvo būtina, pasižymiu – kaip planai vykdomi, kaip brigados tarpusavyje lenktyniauja. Važiuojam į taigą, vakarienė – prie laužo. Šalia jo sustatyti kibirai vyno su įmerktomis putpelėmis, kiauliena ir kitokiomis vietinėmis gėrybėmis. Daug daug alkoholio, – degtinės, konjako. Man pasiūlo šampano.
Laužą kursto rusas kareiviukas, kepa mėsytę. Prieinu pasmalsauti, ką jis iš tų kibirų traukia ir pašnibždom man sako: „Niekur nesitrauk nuo laužo. Matai, kaip tamsu, o vyrų čia kiek – pati paskaičiuok. Jei ką, – neapsiginsi, ir joks ministras neapgins…“ Na taip, paskaičiuoju: jų – 21, aš – viena. Vyrai mane kviečia prie taigoje improvizuoto stalo, aš sakau: man ten šalta, gerti nenoriu, tik valgyti. Aš geriau prie laužo liksiu. Ir nesitraukiu iš tos vietos, kol pagaliau tas pats kareiviukas parveža mus tris į gyvenvietę.
Važiavom į Sibirą savaitei, bet paskui paaiškėjo, jog tebūsim vieną dieną, kitos dvi – kelionėms į ten ir atgal. Tai tą maksimaliai (kaip žurnalistui) darbingą dieną lakstau po gyvenvietę, kalbinu žmones, rašau. Ką ir kaip jie dirba, kaip gyvena jų šeimos. Dauguma iš Lietuvos atvažiavę su antrosiomis pusėmis ir vaikais. Gyvenvietėje vaikams pastatytas darželis, veikia puiki valgykla (ir darbo vietos moterims).
Klausausi vienos mamos pasakojimo, kaip Sibire per mėnesį jos vaikai atsikratė Lietuvoje juos kelis metus varginusios astmos. Sunkiai patikima, prieš tai girdėjus kitą pasakojimą, kaip naujųjų naktį išėjus į lauką su šampano buteliu, jo kamštis prišalo per keletą minučių ir „neiššovė“, kaip priklauso tokiu momentu. Nes oro temperatūra tąnakt buvo 52 laipsniai šalčio.
Sutinku labai šnekų žemaitį, kelininką. Jis šeimą palikęs namie, Lietuvoje. Bet aprūpina ją netgi sibirietiškomis miško gėrybėmis. Klausia mane, ar bent įsivaizduoju, kiek kibirų per dieną galima čia pririnkti spanguolių? Gal du – tris? – spėlioju. „Neatspėjai, – sako tautietis, – aš prirenku 15 – 16 kibirų per dieną. Ir vežu namo. Ne tik spanguolių, kitų uogų, kartais verdu uogienes, dar ir grybų pridžiovinu. Bet užtat kai atšyla, čia būna košmaras. Tiek „maškaros“, kad apsiginti gali tik į vandenį paniręs. O vos iškiši galvą iš vandens, – aplips sluoksniu veidą, – lenda į nosį, akis. Išprotėti galima“.
Uogos, grybai, aišku gerai, bet ne dėl jų važiuota į Sibirą dirbti, tai dėl ko, dėl buto? – klausiu savo pašnekovą. Šis atsako, butą Lietuvoje turintis, ten šeima gyvena. Norėtų jis „už tą Sibirą“ mašiną įsigyti, bet „viską Marina pasiima“. Vyras vylėsi, kad atseit, tarp jų meilė užgimė, tačiau po kiekvieno judviejų susitikimo moteris pareikalauja šimto rublių…
Ir dar jis papasakojo, perspėdamas, kad to rašyti negalima, apie kilnojamą „moterų kliniką“ – autobusiuką, kurį malūnsparnis retsykiais gyvenvietėn „nuleidžia iš dangaus“. Autobusiukas „pasijungia prie vietinės kanalizacijos“, o moterys stoja į eilę prie jo. Užtrukusios viduj po kelioliką minučių, iš autobusiuko lėtai išeina pabalusiais veidais. Konvejeriu. Nesinori tikėti, bet vyras dievagojasi pats matęs ir žino, kokia pagalba tame autobusiuke teikiama…
Per pietus gyvenvietės valgykloje pranešama, kad „rytoj uždaroma malūnsparnių aikštelė“, nes inspektoriai nustatė, jog ja naudotis nesaugu. Remontas gali užtrukti mėnesį. Lietuvos atstovams pasiūloma: arba išskrendat ryt, arba sėdėsit čia mėnesį.
Žinoma, renkamės „ryt“. Vietinė valdžia žurnalistei dar rekomenduoja parašyti apie tai, kad gyvenvietė susilaukė pirmojo naujagimio. Veda į namelį, kur laiminga šeima gyvena. Matau, mama glaudžia kūdikį, o jo tėtis man pasakoja apie tą jų laimę. Mama neištaria nė žodžio, tik šypsosi.
Kitą dieną grįžtam į Lietuvą. Sėdu prie rašomosios mašinėlės ir kalu tekstus. Iš viso – aštuonis. Vienas jų – apie tą laimingą šeimą, Sibire susilaukusią vaikelio. Laikraštis išspausdina, ir po dienos redakcijos Kauno skyriaus kabinete griaudėja iš Jurbarko atvažiavusi moteriškė.Iš pradžių nesuprantame, kas ją taip įpykdė. Pasirodo, aprašiau apie „šeimą“, kuri visai ne šeima. Taip, vyras tai – lietuvis, o vaiko (ir tai dar neaišku, ar to lietuvio?) motina – „velniai žino iš kur“. Vyras šeimą turi Jurbarke, jo tikra žmona augina judviejų du vaikus. Kaip žurnalistė galėjo rašyti straipsnį nepasitikrinusi? – skundžia mane kolegoms redakcijos viešnia iš Jurbarko.
„Pala, – sakau, – tai įpykusiai „sibiriečio“ žmonai. – Aš nesiruošiau apie tą pirmąjį lietuvių gyvenvietės naujagimį nieko rašyti. Nes apie jį visai nieko nežinojau. Juk negyvenu aš toje gyvenvietėje. Ir jei jūsų vyro viršininkas nebūtų pasigyręs, straipsnio nebūtų. Netraukiau replėmis ir jūsų vyro žodžių apie šeimos laimę, kuriuos straipsnyje cituoju. Tad kur čia mano kaltė?“
Moteriškė, matau, kiek aprimo. Dar padiskutavom su ja apie tai, kad nuo namų toli būdami vyrai (moterys taip pat) neretai nuklysta, tad priėjom prie vieningos nuomonės: geriau iš akių jų nepaleisti, nors ir kaip kažkam norisi mašinos ar naujo buto.
Manyčiau, kad šiais laikais tokių istorijų kiekvienas žurnalistas dar daugiau užrašytų. Tik ne iš Sibiro, o gal iš Anglijos ar Norvegijos bei kitų kraštų, į kuriuos keliauja geresnio gyvenimo paieškų vedami lietuviai.
Nuotraukoje: Publikacijos autorė, ELTA korespondentė, LŽS Kauno apskrities skyriaus valdybos narė Birutė Mačienė
Fotografo, LŽS nario Teodoro Biliūno nuotr.
