2019 m. lapkričio 22 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Antanas Marčiulionis. Valstybės veide – sunkiai nykstantys randai

Antanas MARČIULIONIS, LŽS ir žurnalistikos senjorų klubo MES narys



Marciulionis_Antanas_II.jpgSugrįžti prie šios gerokai senstelėjusios problemos norėjosi vien todėl, kad ir atgautos Nepriklausomybės laikmetyje augusieji turi teisę žinoti, kokius išbandymus teko išgyventi savarankiškumo keliu pasukusiai Valstybei, jos žmonėms. Net nemalonu prisiminti, kaip visa tai buvo panašu į tuos laikus, kai skambėjo: „Pasaulį seną išardysim...“ Nesąžiningų žmonių rankomis su Lietuvos pramone taip ir padaryta. Tai argi apie buvusių įmonių klestėjimo laikus galima kalbėti be nostalgijos? 

Ne sentimentais tarybų valdžiai svaigstama, o stebimasi tais, kurie sudarė galimybes didžiules gamyklas atiduoti į neaiškių tikslų turėjusių „prichvatizuotojų“ rankas. Sunku patikėti, kad pramonės objektų privatizavimui sumasčiusieji čekių sistemą nesuvokė, kas laukia gausybės jų darbuotojų. Niekas iš žemesnių ar aukštesnių valdžių net nesureagavo į tūkstančių iš darbo atleidžiamų žmonių pasimetimą, pastangas streikais, pačių organizuota sargyba neleisti išparceliuoti bankrutuojančių įmonių turtą.

Kaip į bankrotą buvo įvarytas „Kauno maistas“, esu narpliojęs ne vieną mėnesį. Ši įmonė, garsėjusi prieškario Lietuvoje, tada mėsos ir mėsos gaminių kasmet eksportavo daugiau kaip už 40 ml. Lt, tarybų valdžios metais Kauno mėsos kombinatas „maitino“ daugelį respublikų, o atgavus Nepriklausomybę, buvo sužlugdytas per keletą metų. Darbo neteko du tūkstančiai darbuotojų, bankrutuojantis mėsos perdirbimo kompleksas paskui save nusitempė ir daugelį čia gyvulius pristatinėjusių kaimo žmonių, su kuriais taip ir liko neatsiskaityta.

Žemdirbiai mąstė ūkiškai: tokia ten ir valdžia, jeigu nesugeba išsaugoti net savo įmonių. O paskutinis „Kauno maisto“ vadovas Aleksas Prokopavičius samprotavo taip: „Nesugebėjo ar nenorėjo – kas dabar pasakys. Kai uždarinėjome cechus, iš darbo atleidžiami žmonės, pinigų už gyvulius neatgaunantys kaimo gyventojai reikalavo teisybės, ir niekam nerūpėjo, kad tokios situacijos priežastis – absurdiška valdžios politika atsiriboti nuo Rusijos rinkos. Bet mes jiems aiškinomės, kad sveiku protu nesuvokiama, kaip buvo galima atsisakyti rinkos, kuriai atiduodame 80 proc. įmonės produkcijos“. Vienos komisijos įžvelgė tyčinį bankrotą, kitos vertė kaltę aferoms. Buvo siūlyta iškelti baudžiamąją bylą, tačiau ilgai trukusių tikrinimų dokumentai teismo nepasiekė.

Jie, šimtai tos laukinės privatizacijos, kur niekas už nieką nesijautė atsakingi, bedarbių pramynė kelius šiandien vis sunkiau sustabdomai emigracijai. Sunaikinti įmones žinių nereikėjo – užteko aklo veržimosi į rinkos ekonomiką, beprasmio pykčio tam, kas buvo sukurta tarybų valdžios metais. Sukurta pačių Lietuvos žmonių, jų tarpe ir aktyviausiai Nepriklausomybės siekusių. Sunku suvokti, kaip toks brandus ryžtingų protų būrys galėjo leisti naikinti daug naudos galėjusius atnešti pramonės objektus. Gerai nors tiek, kad prie dalelės jų galėjo prisibrauti dori verslininkai. Todėl ir išliko „Baltija“, „Audimas“, „Pakaita“, „Atrama“, „Nemunas“, dar viena kita Kauno įmonė – šiandien sėkmingai dirbančios akcinės, uždarosios akcinės bendrovės.

* * *

Vyresnieji Kauno gyventojai tikriausiai neužmiršo 1984-ųjų pavasario, kai miesto Rotušėje buvo surengtos iškilmingos vardynos gimusiam 400 tūkstantajam kauniečiui. Įdomu ir tai, jog 1958 metais užregistruotas 200 tūkstantasis, o dar po vienuolikos metų (1969-aisiais) – 300 tūkstantasis miesto gyventojas. 

Taigi dar vienu šimtu tūkstančių žmonių praturtėjome per penkiolika metų. Jeigu tokiais tempais Kaune žmonių būtų daugėję nuo 1984-ųjų metų iki dabar, galėtume didžiuotis, jog jame jau yra gerokai daugiau kaip 600 tūkstančių gyventojų. Žiūrim, ką turim. Statistikos duomenimis šiuo metu Kaune mūsų mažiau, negu buvo 1969-aisiais – 289 tūkstančiai. Argi tai ne emigracijos pasekmės?

Be abejo, atsivėrus pasaulio šalių durims, buvo ir euforijos. Šitiek metų gyvenus už geležinės uždangos, noras pamatyti, kas ten, už jos, buvo suprantamas. Bet kai čia, gimtinėje, gyvenimas toli gražu neglostė ir neglosto, tie, kuriuos jau daugelį metų renkame savo vedliais, neturėjo ir neturi teisės emigracijos proceso palikti savieigai. Žmonės važiavo ir važiuos, laimingo jiems gyvenimo ten, kur apsistos, kur šaknis įleis, tik negrūskime jų svetur per prievartą. 

Dievaž kasmet tampa į tai vis panašiau. Kone visa mūsų rinkos ekonomika paskendo šalį užplūdusių prekybos centrų veiklos (neretai ir nesąžiningos) peripetijose. Kai tik sušnekame apie beprotišką kainų augimą, valdininkai mus ramina: gyvename rinkos sąlygomis. Vieni prieš ketvirtį amžiaus „laimino“ klestėjusios pramonės griūtį, kiti dabar „laimina“ modernius prekybos centrus ir juose ieškančius dar įperkamų prekių. Ir visi buvusieji ar esantys valdžios rogėse vieni kitus koneveikia už taip sunkiai valdoma tapusią emigraciją.

Kai kas nors iš kokios nors tribūnos įtikinamai sušneka apie šalyje, ypač Kaune, vykstančią ketvirtąją pramonės revoliuciją, bandai svarstyti: gal ji padės iš įvairių pasaulio kraštų parsikviesti nors dalį ten apsigyvenusių tautiečių; gal tas ekonominis proveržis, apie kurį vis garsiau girdi kauniečiai, pakeis mąstančių jau šiemet savojo uosto ieškoti svetur planus. Tik, kad tos verslininkų pastangos kurti darbo vietas šimtams darbuotojų dar per menkos. „Reikia mūsų ir politikų bendrų pastangų“, – teko girdėti ne iš vieno jų. Žinoma, kad to labiausia reikia. Ir dėka politikų tiek didesniuose, tiek mažesniuose Lietuvos miestuose šiandien dominuoja prekybos „banginiai“.


Tegul tie prekybos centrai dominuoja, tegul daugėja modernių daugiaaukščių biurų pastatų – nors jais galime pasipuikuoti, bet džiaugsmas nauja pramonės revoliucijos banga dar labai ankstyvas. Taip, jau ateina vienas kitas pajėgus užsienio investuotojas, jau tiriama rinka… Kuo baigsis šie tyrimai dar neaišku. O jeigu jų rezultatai tenkins tik pačių ateivių poreikius, jeigu į Lietuvą slegiančią bedarbystę bus neatsižvelgta?

Naujos technologijos, skaitmenizacija į mūsų kasdienybę braunasi tam, kad kuo labiau sumažintų darbuotojų poreikį, nors Lietuvoje apstu bedarbių. Reikės aukštos kvalifikacijos specialistų, bet ar juos tenkins pasiūlyti atlyginimai. Jeigu ne, išvažiuos ten, kur tenkins. Dar keliais šimtais ar tūkstančiais padaugės emigrantų. O mes toliau svarstysime, kaip juos susigrąžinti. Investuotojui nepasakysim, kad jis už darbą mokėtų gerokai daugiau, nepaprašysim, kad ir jam rūpėtų mūsų Valstybės problemos. Bet išdrįskime. Tarkimės, diskutuokime, ieškokime tokių investuotojų, kurių planuose vietos atsirastų ir mažiau kvalifikuotiems žmonėms – kolegijose, profesinio mokymo centruose mokslus baigusiems.

Matyt, dar ilgai tautiečių išsibėgiojimas po svetimas valstybes šalies valdžiai bus didelis galvos skausmas. Kol ir Europos Sąjungos viršiausius, ir investuotojus įtikinsime, jog Lietuvai taip pat reikia kur kas daugiau modernių įvairios paskirties įmonių, šalies gyventojams padedančių kuo toliau pasitraukti nuo skurdo ribos, kol įrodysime, kad tą lietuvišką, gerokai įvairiapusiškesnę negu šiandieną produkciją galime siūlyti ir saviems žmonėms, ir konkuruoti su bet kuria šalimi.

Pasitelkim į talką tuos, kurie padėjo sunaikinti didelę dalį šalies pramonės – gal jie jau suprato klydę? Manau, kad kiekvienas norime gyventi labiau save gerbiančioje, labiau save vertinančioje valstybėje, kurios žmonės nenorėtų palikti. Anuomet, kai dar buvome okupuoti, būtent tas ir leido išgyventi.

Nuotraukoje: Komentarų autorius, LŽS ir žurnalistikos senjorų klubo MES narys Antanas Marčiulionis

www.kaunozurnalistai.lt nuotr.



Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)