Totorius žurnalistas Galim Sitdykov: ,,Atėjo laikas nekartoti klaidų…“

Galim SITDYKOV, žurnalistas

Galim_Satdykov_II.jpg
Šiandien, kaip ir kiekvieno 16-tą dieną į savo sueigą renkasi Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus senjorų klubo MES nariai.

Karu su kitais bus ir laikraščio ,,Lietuvos totoriai“ vyr. redaktorius, almanacho rusų kalba ,,Literatūrinis Kaunas“ sudarytojas, Kauno Gavrilos Deržavino rusų literatūros klubo pirmininkas, LŽS narys GALIM SITDYKOV. 

Kolega G.Sitdykov, 2015 metais apdovanotas Burmistro Jono Vileišio medaliu, Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio proga mūsų internetinei svetainei atsiuntė savo pamąstymus…

Nuotraukoje: LŽS ir žurnalistikos senjorų klubo MES narys Galim Sitdykov.

LŽS nario Ričardo Šaknio nuotr.




Po Lietuvos prijungimo prie TSRS, 1940 metais Salomėja Neris parašė: „Lietuva grobikų jau 
nebijo…“ 2018 metais profesorius Vytautas Landsbergis pasakė: „Niekada Lietuva nebuvo tokia nesaugi, kaip dabar“. 

Politikas Vytautas Landsbergis yra geras oratorius ir strategas. Prieš tris dešimtmečius jis atmetė ,,atsargos veiksmų šalininko“ Algirdo Brazausko siekį nepriklausomybės – „žingsnis po žingsnio“. Įžvalgus V.Landsbergis ateitį matė geriau už kitus, jautė, kad tarptautinė politika, santykiai tarp šalių gali ir turi keistis.

Aš atvykau į Lietuvą 1971-ųjų rugsėjo mėnesį, dar būdamas jaunas karininkas – TSRS gynybos ministro įsakymu. Kai sužinojau, kad turėsiu tarnauti Lietuvoje, pasidomėjau šios šalies istorija ir jos tuometiniu gyvenimu. Tarnybos metais  daug sužinojau apie Lietuvos kultūrą, šalies ypatumus. Kai išėjau į atsargą, likau gyventi Lietuvoje, dar labiau pradėjau bendrauti su žmonėmis. Aiškiai pajutau, kad dalis lietuvių nostalgiškai prisimena Smetonos valdymo laikus ir kritiškai vertina 1940- ųjų bei pokario įvykius, kritiškai atsiliepia apie partijos politiką. 

Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio proga prisiminiau vieną faktą iš savo gyvenimo. 1988 metų rugpjūčio mėnesį, prasidėjusios „perestroikos“ metu, kai Lietuvoje vis stiprėjo Sąjūdis, man teko dalyvauti pokalbyje su Vilniaus aukštosios partinės mokyklos rektoriumi Sigizmundu Šimkumi. Susitikime dalyvavo 18-20 naujų dėstytojų, priimtų darbti partinėje mokykloje. Su mumis buvo ir su ekonomikos mokslų kandidato diplomu iš Maskvos grįžusi dabartinė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. 

Savo kalboje rektorius aiškino busimo darbo partinės mokykloje ypatumus, kėlė reikalavimus „perestroikos“ kontekste. Daugumą standartinių frazių, tinkančių tokiu atveju, pamiršau. Tačiau vienas rektoriaus pasakytas faktas iš jo jaunystės laikų, mano atmintyje užstrigo ilgam. S.Šimkus papasakojo apie savo susitikimą su tuometiniu Lietuvos kompartijos vadovu Antanu Sniečkumi, kai jis dalinosi mintimis su jaunais darbuotojais apie šalies ateities viziją: 

„Jus, dar jauni mūsų partijos darbuotojai, todėl ateityje Lietuvos TSR gali tapti nepriklausoma valstybe, kuriai reikės Jūsų patirties. Laisvos valstybės atkūrimo procese prireiks diplomatų, ambasadorių, užsienio reikalų ministerijos darbuotojų, todėl patariu Jums būtinai mokytis užsienio kalbų. Įvairių kalbų žinojimas labai pasitarnaus geriems santykiams su kaimynais ir pasaulio valstybėmis“. 

Tuomet pagalvojau, ar nefantazuoja rektorius Sigizmundas Šimku apie praeitį – pagal dabartį? Kaip sakoma, „istorija – tai yra dabartinės politikos požiūris į praeitį“. Bet iš kitos pusės – tikėjau, nes pats žinau nemažai žmonių, svajojančių apie Lietuvos laisvę. Gal toks buvo ir pats partijos vadas A.Sniečkus? Bet jis buvo žinomas, kaip slopinęs pokarinio rezistenciją. 

Mąstant apie praeitį, manau, kad neverta dalinti Lietuvos žmones pagal skirtingus vertinimo kriterijus: ,,Mūsų ir ne mūsų“… Istorikai, o kartu ir politikai privalo vertinti anuos veikėjus pagal to meto aplinkybės, o ne pagal dabartinius ideologinius kriterijus, šiandieninę situaciją. Žinoma, tai neliečia per teismo pripažintus nusikaltėlius. 

Buvusi Juliaus Janonio aikštė Kauno centre – pavadinta Vienybės aikšte. Tautos vienybė iš tikrųjų yra svarbiausias Lietuvos nepriklausomybės ir saugumo garantas. 1988 metų Sąjūdis laimėjo kovoje už Lietuvos nepriklausomybės dar būdamas kartu su Lietuvos kompartija, vadovaujama Algirdo Brazausko. Priešinosi tik labai maža partijos dalis, nesupratusi politinės situacijos, apgautos Maskvos pažadais. Panašu, kaip buvo apgauti pokarinės rezistencijos dalyviai JAV pažadais: „kovokite, parodykite save, mes padėsim“. Nepadėjo. 

Istorija – gera mokytoja, bet žmonės kažkodėl nemėgsta mokytis, kiekviena karta viską pradeda nuo ,,pirmos klasės“ iki.., kol nesupranta, kad ėjo ne tuo keliu, kad vietoj plataus vieškelio – pasirinko takelį. 

Atėjo laikas nekartoti klaidų dėl to, kad antras Lietuvos valstybės šimtmetis nebūtu toks kontraversiškas, kaip pirmas. Praeityje turime palikti visas blogybes, o į antrą šimtmetį privalome paimti iš praeities tik gerus darbus. Svarbiausia -tautos vienybės patirtį! 

Panašūs straipsniai