2018 m. gruodžio 13 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Gediminas Jankus. Pamatyti pasaulį esamą, pamatyti pasaulį, kurio nebėra

www.kaunorasytojai.lt

Jankus__menine__didele.jpg


Neseniai dar kartą įdėmiai ir neskubriai perskaičiau kolegės Daivos Čepauskaitės pjesių rinkinį „Aš tave užmiršau“* (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016), išleistą prieš kurį laiką, lyg pasitikrindamas kiek pablėsusius pirmuosius įspūdžius. Ir vėl apėmė šviesus pilnatvės jausmas, prisilietus prie tikros sceninės kūrybos, prie įtaigaus draminio vyksmo ir netikėtai drąsių sprendimų.

Nuotraukoje: Recenzijos autorius, Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungų narys Gediminas Jankus

Fotografės Mildos Kiaušaitės nuotr.


Daiva Čepauskaitė – tikrai retas įvairiapusis literatūrinis talentas, tačiau visų pirma ji – teatro žmogus, aktorė, gerai pažinusi sceninę specifiką, žinanti žodžio, dialogo, konflikto esmę, gebanti šiuos niuansus jausti, perteikti ir savo dramine kūryba įtaigiai ir jautriai kalbėti apie mus supantį pasaulį, apie kasdienybę, apie eilinius žmones. Tačiau toje kasdienybėje ji pamato ir atskleidžia užslėptą dramatizmą, tarpusavio kolizijas ir, sumaniai ausdama siužeto liniją, pasiekia įtaigią kulminaciją.

Šiaip mūsuose vos virpčioja tradicija leisti pjeses ar jas spausdinti periodikoje. Kaip žanras nacionalinė dramaturgija šiaip ne taip gyva tik scenoje, kur dažnai pasikeičia neatpažįstamai, pagal kokio nors visažinio režisieriaus vizijas ar sapnus. Dar gerai, kad apskritai pasiekia, kad scenoje bent šioks toks pirminis autoriaus / -ės sumanymas išlieka. Juk visuose pašaliuose tik ir girdime, kad nūdienos teatrui apskritai jokios literatūros ar dramaturgijos nereikia, kad dabartinė nepakaltinama režisūra gali taškytis scenoje kad ir seilėmis ar drabstyti perdirbtą ir nuplagijuotą „putelę ir grietinėlę“ nuo klasikų stalo.

Todėl D. Čepauskaitės pjesių išleidimas yra ir lieka ypatingu literatūriniu įvykiu, atgaivinančiu užspeistą žanrą. Ir simptomiška, kad per tuos keletą metų nuo rinkinio pasirodymo daugiau jokių pjesių išleista nebuvo. Gal ne tik dėl to, kad jų meninis lygis menkas ar jų apskritai nėra. Teatrų diktatas ir tos režisūrinės „improvizacinės sceninės adaptacijos“ taip suluošina literatūros kūrinį, kad tai tampa norma ir net pasigirsta „pamąstymai“ apie būtinybę dramaturgams pagal režisūros pavyzdį (kai viešai falus braižantys demiurgai scenoje spaudinėja savo niekaip net su amžiumi nepranykstančius poliucinius spuogus) ieškoti naujų išraiškos priemonių, žodžiu, kūrinyje atlikinėti dvigubus salto mortale.


Daiva Čepauskaitė. „Aš tave užmiršau“ /pjesės/

Tokių salto mortale D. Čepauskaitės pjesėse nėra nė užuominos. Nėra priverstinų reveransų režisūrai, nėra pigaus pataikavimo ir masiniam žiūrovui. Svarbiausia, kad kūriniai nei turiniu, nei fabula, nei personažų charakteriais nesiskiria nuo matytų ar girdėtų jų sceninių adaptacijų. Knygoje skelbiamos trys pjesės – „Pupos“, „Musė“ ir „Aš tave užmiršau“. Dvi iš jų yra girdėtos / matytos. Įsiminė šviesios atminties Aktorių Danutės Juronytės ir Leonardo Zelčiaus sukurtos ir nuskambėjusios „Pupos“ – radijo spektaklis**, o „Aš tave užmiršau“*** buvo pastatyta Kauno kameriniame teatre kitu pavadinimu – „Diena ir naktis“ (režisierius a. a. Stanislovas Rubinovas). 

Dvi pirmosios pjesės kalba apie „pasaulį esamą“, apie realybę, apie mus, susvetimėjusius, buityje ir kasdienybės draiskanose besikapanojančius. Atrodytų, kad autorė pasirinko tradicinę „situacijų komedijų“ ar šiaip kiek ironiškų gyvenimiškų vaizdelių tematiką, tačiau tai apgaulingas įspūdis. D. Čepauskaitei anekdotiškas siužetas – tik priedanga, palaipsniui meistriškai vystydama įvykius, ji sugeba atskleisti besikeičiančius personažų požiūrius, tą netikėtą dvasios nušvitimą, praregėjimą. Kad ir trumpą, tačiau tokį svarbų jų vienodame, sustabarėjusiame gyvenime.

Kalbėti apie žmogų, paprastą, eilinį, jo rūpesčius ir kasdienę rutiną, kalbėti su nebrukama atjauta, be veidmainingos „ašaros balse“, pamatyti tame gyvenime šviesos ir vilties žiburėlius sugeba ne kiekvienas. Ypač dramose, kuomet dažnai knieti savo herojus kelti ant koturnų, nepaisant jokios charakterių kaitos, elementarios logikos ir psichologinės motyvacijos. Autorė kalba apie žmogų su meile, be didaktikos ir moralizavimo. Be pamokslavimų.

Kamerinės pjesės „Pupos“ personažai – dviejų solidaus amžiaus senukų pora, Brigita ir Alfonsas, atsidūrę keblioje, gan komiškoje situacijoje – savo namuose įstringa savadarbiame lifte, gabendami į rūsį pačių išaugintų pupų derlių, įsileidžia į pasiginčijimus ir priekaištavimus vienas kitam. Dialogai šmaikštūs, taupūs, savyje slepiantys aibę įvairiausių niuansų ir charakteristikų. Priverstinai susodinti mažytėje erdvėje personažai palaipsniui atsiveria, prisimena įvairiausius jaunystės ir viso bendro gyvenimo epizodus, tas dienas, kuomet buvo laimingi, mylėjo viena kitą, sielojosi ir pavyduliavo. Autorė subtiliai atskleidžia jų jausmus, per praeitį atgaivindama juos, primindama, kad ne tik kasdienė buitis ir rūpesčiai rūpestėliai yra svarbiausi gyvenime.

Brigitos ir Alfonso duetas – itin vykęs dramaturginiu požiūriu, kuomet pasikalbėjimai, prisiminimai, meistriškai sudėlioti dialogai padeda pasiekti minėtą personažų vidinį nušvitimą. Nesvarbu, kad jis blėsta (po kulminacijos, finale, jau pradėjus liftui veikti, senukai vėl pasineria kasdienybėn), tačiau svarbiausias tikslas – sujudinti, pažadinti snūdo apimtą dvasią, pasiektas.

Antroji pjesė „Musė“ sudėtingesnė, čia daugiau veikėjų, kolizija labiau užaštrinta, netikėti įvykių vingiai intriguojantys, tačiau labiausiai mane sudomino ir sujaudino autorės atjauta ir aiški pozicija, kalbant apie atskirtį, vienišumą ir socialinius skaudulius. Čia labai ryški takoskyra tarp jaunos mergaitės Musės (iš problemiškos šeimos, nepriteklių, skurdo ir vargo vaiko) ir solidžios, sočios ir savimi patenkintos miesčionių šeimynėlės. Jeigu Robertas (autorės įvardintas geru žmogumi) dar nepraradęs žmogiškumo ir gailestingumo artimui, tai jo sužadėtinė Monika akivaizdi plėšrūnė, egoistė ir tik savo gerbūviu besirūpinanti buržuika. Tasai miesčionio sotumas ir dvasios tingulys pjesėje tampa apibendrinančiu simboliu, ir vargšės klajūnėlės mergaitės drama dar labiau išryškėja.

„Mano vienas brolis labai bijo vėjo. Nes brolis mažas, o vėjas didelis. Jam atrodo, kad vėjas jį pakels nuo žemės ir nusineš. Todėl namie aš jam padarau mažą vėją. Va taip – pučiu pro šiaudelį jam į veidą. Ir tada jis atrodo didelis, o vėjas mažas ir nepavojingas…“ Ši Musės monologo ištrauka, mano manymu, labai charakteringa visai pjesei, poetiška, jautri, jaudinanti, taikliai atskleidžianti personažės vidinį pasaulį, kuriame tiek šviesių, viltingų daigų, kuriame yra vietos gėriui, gražaus gyvenimo troškimo. Koks tas natūralus užguito vaiko noras, kuriam vienintelė apsigynimo priemonė – išorinis grubumas ir atžagarumas. Tai jaučia ir suvokia Robertas, tačiau pasiduoda bendrai miesčioniškai tėkmei ir savo plėšriosios sužadėtinės įtaigai. Pasakojimas neturi laimingos pabaigos, mergaitė vėl atsiduria gatvėje, savo vienatvėje ir skurde.

O paskutinė rinkinio pjesė „Aš tave užmiršau“, be abejo, užima ypatingai svarią vietą šiuolaikinėje lietuvių dramaturgijoje. Autorė pirmoji dramine kalba drąsiai ir pilietiškai prabilo apie mūsų praeities skaudulius ir gėlą, prabilo tada, kai dar nė kvapo nebuvo nei mūsiškių, nei jūsiškių, bet prabilo su skausmu, su pagrįsta istorine tiesa, nesivaikydama pigių sensacijų ir skandalingų traktuočių. Holokausto tema yra skaudi mums visiems, ir Lietuvos piliečių judėjų naikinimas nacių okupacijos metais, kuriame dalyvavo ir gentainiai-atplaišos, rašytojos atskleidžiamas itin jautriai ir svarbiausia – atsakingai. Dramaturgė sako, kad šią pjesę parašyti jai padėjo labai daug žmonių, gyvų ir mirusių, čia susipynė ne vieno gyvenimo detalės ir epizodai. Ir kas, manau, svarbiausia, D. Čepauskaitė sugebėjo ne tik „pamatyti tą pasaulį, kurio nebėra“, bet ir įtaigiai jį perteikti draminėmis priemonėmis.

Ji verta padėkos už aiškią ir nedviprasmišką nuostatą, už poziciją. Ir toji autorės pozicija nei kiek nesumenkino veikalo reikšmingumo ir gilumo. Priešingai – būtent tai padėjo tiksliai sudėlioti daugelį itin svarbių akcentų, kalbėti apie žmoguje glūdintį žvėriškumą, bandos instinktą, apie būtinybę išlikti žmogumi.

Dramos konstrukcija gan sudėtinga, reikalaujanti netradicinių sprendinių. Dramaturgė, atskleisdama nūdienos personažų – žydaitės Mildos ir lietuvaičio Andriaus – jausmų istoriją, iškelia istorinės atminties, kaltės, aukos ir budelio temas, perteikti joms pasitelkdama Mildos senelės Goldos dramatiškos meilės Kostui pasakojimą, ir toji meilė paženklinta itin skaudžiais ir tragiškais karo metų įvykiais, kuomet bet koks žmogiškumas ir atjauta naikinimui pasmerktų žydų atžvilgiu reikalavo didžiulės narsos ir ryžto. Dabartinių įsimylėjėlių pora sugrįžta į tą tragišką laikotarpį, kartoja pergyventą siaubą, kančias, atskleidžia pasiaukojimą, išlikimo kainą. Senoji Golda, vienintelė likusi gyva iš visos gausios Taicų šeimynos, tampa svarbiu veikalo personažu, o nužudytieji jos artimieji, vis aplankantys gyvuosius – nekaltų aukų simboliais.

Tačiau pjesėje, mano manymu, liko tam tikro plakatiškumo ir deklaratyvumo, ypač scenose su Andriaus (Kosto) draugais. Gal ir menkiau išrašytas šis personažas (Kostas), bent man kiek dirbtinės, nenatūralios pasirodė jo pokalbių su bičiuliais scenos. Norėtųsi daugiau pagrįstumo jų antisemitinėse tiradose. Sutinku, 1922 metų „Trimito“ straipsnių ištraukos gali skambėti (beje, jos atskleidžia to meto kai kurių fašistuojančių, būsimų voldemarininkų, požiūrį), tačiau be konteksto jos niekaip negali paaiškinti (nors bandoma) dabartinio jaunimėlio dalies požiūrio, paneigiančio bet kokį žmogiškumą ir moralę.

Ypatingą įspūdį pjesei suteikia jautriai parodyta Berelio Taico gausi šeima. Kasdieniai, paprasti santykiai, siejantys šiuos žmones, tarpusavio supratimas, meilė, rūpestis vieni kitais – bene pagrindiniai bruožai. Ir visas šis ramus, darnus pasaulis pasmerktas sunaikinimui, pasmerktas kruvinai aukai…

Daivos Čepauskaitės pjesių rinkinys „Aš tave užmiršau“ – tikra atgaiva dramaturgijos mėgėjams, teatralams, jos nenuobodžios, kupinos ne tik veiksmo, bet ir vyksmo, intriguojančios, nešančios moralinį ir socialinį užtaisą, nuoširdžiai ir atsakingai kalbančios apie tikrojo dvasingumo paieškas, praregėjimą ir nušvitimą. O tai ypatingai svarbu.



* 2017-ųjų Metų knygos rinkimuose Daivos Čepauskaitės pjesių knygą „Aš tave užmiršau“ pateko į geriausių knygų suaugusiems penketuką.

** 2002 m. Lietuvos radijo pjesių konkurse „Pupos“ įvertintos I premija; 2009 m. – išrinktos geriausiu radijo spektakliu. Teatre „Laimingi žmonės“ režisierius Arvydas Lebeliūnas pagal šią pjesę pastatė spektaklį „Pažadėk, kad neišeisi pirmas“, kuriame vaidino Rimantė Krilavičiūtė ir Sigitas Jakubauskas.

*** Už šią pjesę apie Holokaustą Lietuvoje dramaturgei D. Čepauskaitei atiteko 2012 m. Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ Metų tolerancijos žmogaus titulas (rež. S. Rubinovo spektaklis „Diena ir naktis“).

Nuotraukoje: Rašytoja Daiva Čepauskaitė
Fotografės Mildos Kiaušaitės nuotr.

Cepauskait____didele_.jpg

Vladimiras BERESNIOVAS:
EPIGRAMOS


Aleksui DABULSKIUI
Skundžias Alekso žmona, –
Vien satyros negana...

Jurgiui GIMBERIUI
Rašo, paišo ir kitaip kuria
Jurgis ne pagal kepurę.

Vidmantui KIAUŠUI
Lyrikos „biškis“, satyros „biškis“, –
Ir še tau Elmiškis.

Eimantui KLUSUI
Susigaudo ne kiekvienas glušas
Iš ko šaiposi Rimantas Klusas.

Vyteniui NEVERDAUSKUI
Lengviau ūkininkui, šeimininkei, meistrui
Patarti nei pačiam žemę arti.

Gintarui PATACKUI
Kalta ne lyrika, o kavinė,
Kad paaky mėlynė.

Laimonui INIUI
Kai Lietuvoj
Slapta veikė
Knygnešys
Jurgis Bielinis
Buvo aišku,
Kad greitai gims
Rašytojas
Laimonas Inis
- - -
Su „Nemuno“
Vardu
Prabėgo
Metai...
Net graudu.

Kas yra kas
Truputį aukštaitis,
Truputį žemaitis,
Truputį dzūkas,
Truputį suvalkietis.
Kartu sudėjus –
Esu kaunietis.

Būsiu teisingas ir doras
Keisčiau lytį į Vytį,
Tėvynę į kavinę,
Bet... kad toks geras oras –
Būsiu teisingas ir doras...

Pasirinkimas
Kam – kairieji,
Kam – dešinieji,
Kam – centristai,
O kam – aferistai.

Buvo rimta priežastis
Kai mūsų krepšininkai pralaimėdavo,
gerdavom iš nevilties.
Kai laimėdavo – iš džiaugsmo...

Katinas – „Miau“,
Šuo – „Au, au“.
Jis – „Aū- ū !
Ji – “ I love You!“







KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)