2018 m. gruodžio 13 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Laimonas INIS. MIESTAS ANT DIEVO DELNO




PAUKSCIAI_VEJYJE_II.jpgIštrauka iš naujos autoriaus knygos ,,Paukščiai vėjyje".

Istorija mus kalbina simboliais ir ženklais, paslaptingai atsklindančiais iš žilos praeities ir prabylančiais randuotu Senamiesčio akmeniu.

Laikas pilkomis dulkėmis ir kvepiančiais žiedlapiais užpusto žmonių pėdas, įspaustas grindinio plytoje ir amžininkų atminties raukšlėje.

Bet kūrybos dvasia, išskridusi pro atlapotą sielos langą, spurda lyg baltasparnis paukštis.

Kai mėnulio pilnatis nušviečia Nemuno slėnius ir kalvas, iš pagoniškos praeities, sunkiai įžvelgiamų laiko tolių tarsi atžvengia Marvelės žirgai – atsklinda istorijos balsas bylojantis, kad čia, paupio žemėje prie dabartinio Kauno, I tūkstantmečio pradžioje įsikūrė pirmoji gyvenvietė. Tolimų protėvių rankų sušildyta puodo šukė, pakabutis, moters kaklą puošęs grubus vėrinys – kūrybos dvasios aidai.

Nuo tų laikų iki dabar – ilgas, krauju ir ašaromis laistytas, džiaugsmo spinduliais austas, skausmo ir sielvarto dūriais dygsniuotas gyvenimas. Žvelgi nuo Aleksoto kalvos, kur kažkada deivės gyveno ir vaidilutės ugnį kūreno, ar iš Vytauto kalno liepyno ir klevyno – prieš akis plyti miestas, bažnyčių ir vienuolynų smailėmis dangų parėmęs, mėlynais upių kaspinais padabintas – miestas ant Dievo delno, kuriam lemta gyventi, gausti, ūžti – būti.

Eini jo gatvėmis, žvelgi į didingus rūmus ir laiko naštos prislėgtus priemiesčių namelius, parkus ir skverus, ir visur jauti čia gyvenusių, dirbusių, kūrusių žmonių dvasią.
Istorija ir dabartis susilieja į viena – kartais tarp jų nebeįmanoma nubrėžti griežtesnės linijos.
O vis dėlto... vis dėlto be galo smalsu praskleisti bent menką gyvenimo ir kūrybos paslapties skraistės kertelę ir pažvelgti, kas po ja slypi. 

Žmogaus gyvenimą galima palyginti su paukščio skrydžiu. Atrodo, nuskrido paukštis, ir danguje nė pėdsako! Netiesa! Pėdsakas liko. Liko ir sparnų šnaresys, ir klyksmas, ir viltis. Ir šauksmas – į nepažįstamus tolius, neatrastas žemes. Tai ne tik metafora.

Taip per dešimtmetį atsirado trys knygos1 apie Kauno menininkus, mokslininkus, verslininkus, įdomius žmones. Savo bloknote jų buvau surašęs kelis šimtus – vienus pažinau, bendravau, su kitais norėjau susipažinti. Išleidęs pirmąją knygą, pristatydamas ją skaitytojams, kažkaip netyčia prasitariau: parašysiu apie 100 kauniečių! Per drąsus pažadas – netrukus susigriebiau, bet žodis – ne žvirblis, išskrido – nebesugausi. O juk žodžio reikia laikytis!
Rodos, išlaikiau.

Mano apybraižos, esė, novelės, surasti dokumentai, iki šiol mažai kam regėtos nuotraukos ect. – tarsi istorijos ir kūrybos pjūvis nuo seniausių laikų iki XXI amžiaus slenksčio. Kalbinamųjų lūpos bylojo apie istoriją, laiką ir save. Aš mokiausi klausytis, suprasti, kas ir kodėl jiems labiausiai rūpėjo, pajusti jų požiūrį ir užfiksuoti ateičiai tai, kas ne tik jiems brangiausia. Vienas atlapodavo širdį, negindamas visiems pažvelgti į jos gelmes, kitas vos vos leisdavo prisiliesti. Jie – realistai ir romantikai, kūrybos dvasios puoselėtojai ir saugotojai, o jų kūrybos pasaulis – platus, neaprėpiamas, kartais nepaaiškinamas, net nesuprantamas. Simbolis, ženklas – ir idėja, ir susikalbėjimo būdas. Kūrybos stebuklas kartais nublanksta ir subanalėja, palytėtas žodžio ar komentaro.

Visko yra ir mano rašiniuose. Stengiausi neiškreipti pasakotojo minčių, išsaugoti mąstymo, kalbos stilių, to laiko nuotaiką ir jausmus (po dienos kitos būtų kita kalba, gal ir kitos mintys, būsena ir t.t.).
Kai pasirodė šios knygos (kai kas jas vadino enciklopediniais žinynais, turinčiais išliekamąją vertę), mane ėmė vadinti „Kauno metraštininku“. Šis įvertinimas maloniai kuteno širdį. Čia, žinoma, perdėta. Bet tie, kas šitaip manė, nepamiršo ir dar kelių knygų apie Kauną.
Ir šį skyrių gal reikėjo pradėti nuo padavimo apie Aleksoto deivę ir jos sūnų?


Ten, kur dieną naktį nepavargdamos, lapų nesuglausdamos ošia liepos, kažkada, seniai seniai, gyveno meilės ir grožio deivė Aleksota. Tarp šimtamečių žalių medžių iš tolybių baltavo ir akį traukė jos šventovė, prie kurios šviesiausią dieną ir tamsiausią naktį degė, liepsnojo šventasis aukuras. Aleksota šilko siūlus saulės rateliu verpė, aukso skiedrelėmis aukuro ugnelę kūreno, iš voratinklio gijų ploniausias skaras audė.
Gal iš mėlynos, iš tolybių atšlamėjusios Nemuno bangos, o gal iš padūkėlio saulės spindulio, pašlaičių žibučių ar nerimastingo lakštingalų čiulbesio ėmė ir gimė Aleksotai vaikelis, jau toks dailutis, jau toks meilutis ir gražutis – tikras meilės dievaitis. Ir pavadino Aleksota jį Kaunu...


Berniukas augo ne dienom, bet valandom, o kai tiek paūgėjo, kad nei motinos rankos, nei širdis nebegalėjo prie savęs išturėti, išleido Aleksota sūnelį į žygį ir kelionei tris daiktus davė: pačios išžiestą švilpynę, sidabrinį kirvuką ir rugio grūdą.

Priėjo Kaunas Nemuną ir pamatė aukštam medyje audros blaškomus paukštyčius. Nedelsdamas juos švarkeliu apglėbė ir nuo pikto vėjo apgynė. Tada atliko ir antrą darbą: pagautą žuvį atgal vandenin paleido. Ir trečią: seną seneliuką pamaitino, pagirdė.

Už tuos gerus darbus visi jam atsilygino. O kai su talkininkais Kaunas įveikė upę ir įkopė į skardį, ėmėsi darbų: iškasė šulinį, išrovė penkis varstus miško, įdirbo žemę, pasėjo rugį, rito medžius, genėjo, tiesė gatves, statė namus. O kai Kaunas išsitraukė stebuklingąją švilpynę ir sušvilpė, pilni medžiai prilėkė paukščių – jie giedojo, ulbavo, o miestas pradėjo savo gyvenimą. Ir tą miestą Kauno vardu pavadino.

Kai po darbų Kaunas pakelia akis ir pažvelgia į Aleksoto kalvą, po senovei regi i savo motušėlę šilko siūlus aukso rateliu verpiančią, iš voratinklio gijų ploniausiais skaras audžiančią, aukso skiedrelėmis ugnį kūrenančią ir į jį žvelgiančią...

Knyga „Milžinai ir Nykštukėlis“ (2007) skirta sakmėms ir legendoms apie Kauną ir jo apylinkes. 
Beje, Kauno motyvų gausu ir kitose mano knygose. Bet, atrodo, viena svarbiausių – „Hamletas baltomis pirštinėmis“ (2002). Tai novelės, esė apie prieškario Kauną. Jose pavaizdavau rašytojų, dailininkų, teatralų, kompozitorių gyvenimą, stengiausi perteikti prieškario Kauno atmosferą, nevengiau komiškų situacijų, bandžiau prasiskverbti į kūrėjų psichologijos pasaulį. Visa tai įvardijau kaip linksmus ir graudingus nutikimus (paantraštė „Girdėta – negirdėta, žinoma – pamiršta, bet kas buvo – nepražuvo).


– Yra tik dvi spalvos. Tik dvi – juoda ir balta.
– O mėlyna, raudona, geltona, žalia, purpurinė, žydra, rožinė, oranžinė, gelsva?..
– Tai tik atspalviai. Tik niekingi atspalviai. Kaip saulės atšvaitai. Ar mėnulio blyksniai. O tikros spalvos – tik dvi: juoda ir balta. Kaip diena – naktis, tamsa – šviesa, meilė – neapykanta, džiaugsmas – liūdesys, pergalė – pralaimėjimas, sotis – alkis, dangus – pragaras, ištikimybė – išdavystė, gyvenimas – mirtis...
– O, koks nykus būtų pasaulis be purpurinės ryt­mečio žaros, smėlyje įspaustos balkšvos paukščio pėdos, pašnibždom ištarto žodžio aido, nakties svaiguly miesto bokšte užsnūdusio balandžio ulbtelėjimo, pageltusio lapo plevenimo žalsvose Nemuno bangose, brūkšnio, likusio ore tarp dailininko teptuko ir drobės...
– Aš pripažįstu istoriją, o tu nori pasakos.
– O ar istorija – ne toji pati pasaka, tik ne šaltu ledokšniu įstrigusi atminty, o karšta žiežirba deganti širdyje?..


Prieškario Kaunas – fenomenas, kuo toliau, tuo labiau savo paslaptim viliojantis ir intriguojantis, per trumpą laiką prieškaryje veržliai sueuropėjęs miestas. Laikinoji sostinė iki šiol slepia daug neįmintų ar neįvardintų, neapmąstytų, neiššifruotų dalykų.

Mano sename albume yra viena nedidukė nuotraukėlė: būrelis žemaičių bibliotekininkų prie buvusios Respublikinės (dabar Kauno apskrities viešosios) bibliotekos akmens rutulio. Juk pokario laikais visi, kas atvykdavo į Kauną, fotografuodavosi prie jo arba prie Karo muziejaus liūtų... Tokia buvo ir mano pirmoji pažintis su šiuo miestu.

O antroji – kelionė mokslan per Kauną į Vilnių. Palikęs žaliai dažytą, iš faneros sukaltą lagaminą geležinkelio stoties saugojimo kameroje, išėjau pasižvalgyti į miestą. Bijojau pasiklysti, taigi išvyka baigėsi prie senųjų kapinių (dabar Ramybės parkas). Vaizdas sukrėtė: atviros kapų duobės, išvartyti kryžiai ir antkapiai, išmėtyti žmonių kaulai... Tada kapinės kaip tik buvo naikinamos. Skubinausi atgal į stotį. Žinoma, akis patraukė spaudos kioskas. Laikraščiai, knygos.... Žalsvu viršeliu Petro Cvirkos raštų IX tomas. Jau turėjau kelias rašytojo knygas, tai nedvejodamas (iš kuklių pinigėlių) atskaičiavau keturis rublius 90 kapeikų (knyga, išleista 1949 m. ir kainavusi 7 rublius, jau buvo nukainuota) ir nusipirkau.

Vėliau ne kartą buvau Kaune, o 1972 metais čia persikėliau, rodos, visam gyvenimui. Paradoksas, apsigyvenau prie Ramybės parko... Taigi tada, kai įsikūriau ir pradėjau dirbti „Nemuno“ redakcijoje, dar buvo gana ryškūs Laikinosios sostinės ženklai. Ne tik namai, gatvės – gyva istorija, kurią bylojo garbūs ir garsūs prieškario žmonės. Vieni gyvenimo negandų įbauginti, baukščiai žvelgė į nepažįstamą žmogų, kiti nenorėjo nieko prisiminti. Vis dėlto varsčiau jų duris, užsispyręs šnekinau ir daug ką sužinojau. Pirmiausia domėjausi senojo Kauno kultūra ir kultūros žmonėmis. Epizodas po epizodo, įvykis po įvykio... Juk dažnai pakanka vieno epizodo novelei parašyti. Tikrai daug linksmų – ir graudingų! – nutikimų buvo Konrado kavinėje, „Metropolyje”, teatre, Laisvės alėjoje ir prie Nemuno… Kazys Binkis, Juozapas Albinas Herbačiauskas, Balys Sruoga, Vincas Krėvė-Mickevičius, Kazys Boruta, Juozas Mikuckis, Vaižgantas, Pulgis Andriušis, Justinas Vienožinskis, Borisas Dauguvietis… dešimtys kitų. Ieškojau žodžio, vaizdo, metaforos… kartais radau, kartais – ne. 

Štai kokia Kauno metraščio priešistorijė. 


Vladimiras BERESNIOVAS:
EPIGRAMOS


Aleksui DABULSKIUI
Skundžias Alekso žmona, –
Vien satyros negana...

Jurgiui GIMBERIUI
Rašo, paišo ir kitaip kuria
Jurgis ne pagal kepurę.

Vidmantui KIAUŠUI
Lyrikos „biškis“, satyros „biškis“, –
Ir še tau Elmiškis.

Eimantui KLUSUI
Susigaudo ne kiekvienas glušas
Iš ko šaiposi Rimantas Klusas.

Vyteniui NEVERDAUSKUI
Lengviau ūkininkui, šeimininkei, meistrui
Patarti nei pačiam žemę arti.

Gintarui PATACKUI
Kalta ne lyrika, o kavinė,
Kad paaky mėlynė.

Laimonui INIUI
Kai Lietuvoj
Slapta veikė
Knygnešys
Jurgis Bielinis
Buvo aišku,
Kad greitai gims
Rašytojas
Laimonas Inis
- - -
Su „Nemuno“
Vardu
Prabėgo
Metai...
Net graudu.

Kas yra kas
Truputį aukštaitis,
Truputį žemaitis,
Truputį dzūkas,
Truputį suvalkietis.
Kartu sudėjus –
Esu kaunietis.

Būsiu teisingas ir doras
Keisčiau lytį į Vytį,
Tėvynę į kavinę,
Bet... kad toks geras oras –
Būsiu teisingas ir doras...

Pasirinkimas
Kam – kairieji,
Kam – dešinieji,
Kam – centristai,
O kam – aferistai.

Buvo rimta priežastis
Kai mūsų krepšininkai pralaimėdavo,
gerdavom iš nevilties.
Kai laimėdavo – iš džiaugsmo...

Katinas – „Miau“,
Šuo – „Au, au“.
Jis – „Aū- ū !
Ji – “ I love You!“







KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)