2018 m. birželio 21 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Nesibaigianti kolegos Laimono Inio kūrybinė kelionė!..




Inis didele_1.jpg


2018-ųjų balandžio 1-ąją Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungų narys Laimonas Inis sutiks garbingą, prasmingą ir kūrybingą savo gyvenimo jubiliejų.

Ta proga kaunietis rašytojas ir žurnalistas Laimonas Inis mums padovanos naują novelių ir esė knygą "Paukščiai vėjyje". Įtaigiu žodžiu ir vaizdu autorius pasakoja apie sudėtingą garsių lietuvių rašytojų, dailininkų, muzikų gyvenimą, taip pat atskleidžia savo parašytų knygų nežinomus puslapius. Knygos dailininkas Vladimiras Beresniovas.

Mūsų svetainė pirmoji pateikia fragmentą iš "Paukščių vėjyje". 

TERRA INCOGNITA, arba NEPABAIGIAMA KELIONĖ

Sodinu žodį kaip medį ir viliuosi, kad, vieną rytą pabudęs, žaliose jo šakose išvysiu nerimuolius paukščius, susisukusius šiltas gūžtas. Jie sveikins su ateinančia saule, purtys nuo lapų žvilgančius rasos lašus ir skardžiu čiulbesiu gaivins visada alkaną sielą.
Labai jau patetiškos svajotojo eilutės, pasakys tūlas skaitytojas. Galbūt...
Tarsi paneigdamas (ar patvirtindamas) tai, ką parašiau, pridursiu: labai gerai, kad neturiu sparnų – jei turėčiau, norėčiau skraidyti. Bet... angelams būčiau svetimas, paukščiams – per didelis ir nerangus, vėjui – per sunkus... Mano vieta buvo ir lieka Žemėje. Nuo jos negaliu ir nenoriu atitolti. Čia mano namai, svajonės, kančia, viltys ir likimas.
Ir knygose, kurias parašiau (ir rašau) – gaivus Žemės alsavimas... Kartais lengvas kaip rytmečio rūkas, nuskaidrinantis mintis ir dvasią, kartais sunkus, nepakeliamas kaip giliai nuo ledynmečio dirvoj įstrigęs akmuo.
Ir žmonių likimai – saulėti, laime ir džiaugsmu spindintys, ir liūdni, samanom apėję, pasmerkti amžinam sopuliui, kančioms ir ašaroms.
Visko būna.
Bet būna – ir tai be galo svarbu ir reikšminga! – dar būna tokių laimingų valandėlių, kai laikas tarsi sustoja, saulė įsminga viename taške, nebejuda medžių lapai, nebekrebžda vabaliukai aukštoje žolėje, nebeulba upokšnis per nugludintus akmenėlius ir debesys susibūriuoja kalvos viršūnėje, – dar būna tokių laimingų valandėlių, kai, atrodo, laikas tapo be galo maloningas ir, tavęs pasigailėjęs, leidžia bent valandėlę pamąstyti, kas tai yra gyvenimas.
Bet ir vėl savęs klausiu: kam šitie abstraktūs samprotavimai ir lyg iš piršto laužtos mintys? 
A, tu nori šiek tiek atverti savo kūrybos palėpės duris, kitaip sakant, atversti vienos kitos parašytos knygos viršelį ir pasklaidyti jos puslapius, papasakoti tai, ko skaitytojas neužtiko arba praleido pro akis, o tau svarbu ir nepamirštama?
Taip, ko gero, taip, atsakau tam priešpriešai (aš jau rašiau apie savotišką „susidvejinimą” ir nepabaigiamus ginčus su savimi, arba savo priešgina antrininku) ir pasiryžtu daugiau jau nebesileisti su juo į bereikšmius (kažin ar pavyks?) ginčus.
Pamažu atitrūkstu nuo to „Žiburėlio nakty…” teksto, nors jeigu tęsčiau, galėčiau išvardinti dar dešimtis knygų, įsirėžusių į atmintį ir dariusių įtaką mano gyvenimui bei kūrybai, tačiau palikime tai… 
Taigi žvilgteliu į savo parašytų knygų eilutę ir pats nustembu: argi tiek daug?.. Gal per daug?.. Mažiau, bet geriau! – ne kartą girdėta frazė.
Bet juk kai rašai, nežinai, ar tai „geriau”, ar „blogiau”, tik vėliau puikiai supranti (visuomet buvau savikritiškas) ir kitiems pirštu nereikia rodyti.
Apie kai kurias savo knygas jau rašiau (249, 2456, 260–278, 313–319 psl.). Dar kelias man pačiam brangiausias, noriu prisiminti, nes jos išsūpuotos, išaugintos kaip kūdikiai.
Gal galėtumėte atskleisti savo kūrybinės laboratorijos paslaptį? – susitikimuose su skaitytojais išgirstu ir tokį klausimą. Laboratorijos neturiu, tik darbo kambarį su dviem langais, vešliai bujojančiais kaktusais ant palangės (vienas nenaudėlis spygliuotą kaklą vis tiesia į mano pusę ir jau per gerą sprindį užgulė rašomąjį stalą!), tušinukų krūvelė (su jais, kaip pratęs, tik ir rašau), knygų lentynos palei sienas (tos knygos kiekvieną rytą tarsi pasveikina įėjusį, primindamos apie save ir prie jų praleistas valandas), krūvelės užrašų lapelių (dažnai visai bereikšmių), vis auganti rankraščių kupeta, dar žodynai po ranka ant kėdutės, nuotraukos ir įvairiais keliais ir įvairiom progom atkeliavę suvenyrai...



PAUKSCIAI_VEJYJE_II.jpgKažkada rašiau:
Aš ramiai gyvenu Trakų gatvėje, 45.
Džiaugiuosi žydinčiu kaštonu, kurį nupjovė prieš 
dešimtį metų. 
Kranksiu su varnomis virš senųjų kapinių, 
kurios dabar vadinamos Ramybės parku.
Riaumoju kaip autobusas, spjaudantis juodus dūmus
Ir prikeliantis 4.30 kas mielą rytą.
Ūžauju su vėjais, atskrendančiais nuo apmusijusio Nemuno.
Giedu su Žaliakalnio gaidžiais,
Tik per mažą žingsnelį atsiliekančiais nuo 
Europos Sąjungos laiko.
Keikiuos su turgaus prekijais ir prostitutėmis,
Susigūžusiomis po geležinkelio stoties liepomis.
Aš ramiai gyvenu...



Bet visa tai gal ne taip jau ir svarbu. Jeigu būtų galima pasverti (ar kažkaip kitaip išmatuoti) mintis, kurios gimė tame darbo kambaryje – vienos užrašytos, kitos taip ir išnykusios palubėje ar kur pakampėje... Bet tai, kas galvon ateina ir savaime išnyksta – nereikšminga, nei man, tuo labiau – kitiems. 

Dar viena ištrauka iš rašytojo ir žurnalisto Laimono Inio naujos knygos ,,Paukščiai vėjyje" - mūsų svetainės ,,Kūrybos artelėje". Būtinai perskaitykite!



ŽURNALISTAS
JONAS LAURINAVIČIUS: 

IŠ KNYGOS
 ,,BENDRAPLUNKSNIAI“


Laurinavicius_sarzai__I.jpg


KALBĖKIM

Kalbėkim tyla,
Kol yra kam klausyti,
Kalbėkim žvilgsniu,
Kol yra kam žiūrėti,
Kalbėkim šypsniu,
Kol yra kam gėrėtis,
Kalbėkim skausmu,
Kol yra kam atjausti,
Kalbėkim žodžiu,
Kol yra kam sakyti...
Kalbėkim!


LAIKRAŠČIUI ,,KAIŠIADORIŲ AIDAI" – 72

Mes jau pasenę
Pirmųjų skaitytojų vaikai.
Mes jau į praeitį einam
Su savo skurdžiom pensijėlėm...
Su tabletėm,
Kraujospūdžiais ar diabetais, 
Pakrikusiais nervais,
Bet nepalūžę,
Nenusikaltę Lietuvai –
Kaip mokėjome,
Taip rašėme, dirbome,
Kad būtų geriau -
Visiems...

Seni laikraščio komplektai
Dar labiau pasenę nei mes –
Pageltę, išdžiūvę,
Savo žodžių pabūgę,
Nes jie tokie nepatogūs,
Nejaukūs šiandieną,
Nors skradžiai į žemę lįski.
Tarsi švino antvožu
Jie dangstos nuo mūsų
Kietais dulkėtais viršeliais,
Kad nedegintų Mūsų širdies ir akių.

Ataidi, ataidi, ataidi...
Iš tolo, iš pokario siaubo
Per istorijos lauką Ataidi „Aidai“,
Kad pajustum, suprastum,
Kaip šiandien gerai –
Net prie konteinerių
Ar darbo biržoje,
Nei tada, po karo,
Gyvuliniuos vagonuos,
Ar enkavedistų areštinėj...




KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)