2019 m. rugpjūčio 20 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Laimonas INIS. ISTORIJOS IR KULTŪROS SANKIRTOS

Laimonas INIS, LRS ir LŽS narys, leidinio ,,XXVII knygos mėgėjų metraštis VI" redaktorius

INIS_L__2018___didele.jpg



XXVII knygos mėgėjų draugijos atkūrimo 25-mečio minėjimas ir Knygos mėgėjų metraščio VI t. sutiktuvės Kauno įgulos karininkų ramovėje tapo iškilia visos respublikos knygos mylėtojų, bibliofilų , kultūros darbininkų švente. Joje dalyvavo knygos autoriai, parengėjai, leidėjai, Kauno, Vilniaus, Raseinių, Šiaulių, Marijampolės žmonės. Programą praturtino „Žemynos“ kanklininkių ansamblis, vadovaujamas Rimanto Vaičikonio, smuikininkė Aldona Baltrūnienė, aktorė Kristina Kazakevičiūtė.

Prieškaryje dešimtį metų veikusi XXVII knygos mėgėjų draugija 1940 m., kaip ir kitos draugijos, visuomeninės organizacijos, partijos, buvo uždraustos. Entuziastų grupelė, bibliofilo ir knygininko Vidmanto Staniulio paskatinta, ne tik Draugiją atkūrė, bet atkakliai rūpinosi atgaivinti senąsias tradicijas ir puoselėti naujas. 

Parodos, knygų leidyba, konferencijos – Draugijos kasdienybė. Ji rengia ir tarptautines konferencijas, tarptautinius ekslibrisų konkursus, Poezijos pavasario festivalius – Vaikų knygos šventes, Knygos šventes, skirtas Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai, talkina įamžinant rašytojų ir knygnešių atminimą, bendradarbiauja su Šveicarijos, Karaliaučiaus (Kaliningrado), Sankt Peterburgo Lietuvių bendruomenėmis ir knygų mylėtojais. 

Draugija – neatskiriama Lietuvos kultūros gyvenimo dalis. Jai sumaniai vadovauja visuomet originalių idėjų ir neišsenkančios energijos kupina Dalia Poškienė, kuri yra ir Metraščio IV, V VI tomų sudarytoja. 

Šiame straipsnyje noriu apžvelgti XXVII knygos mėgėjų metraščio naująjį tomą, turintį išskirtinės reikšmės Lietuvos kultūrai, istorijai. Šios sąvokos – istorija ir kultūra - susijusios kaip sesės dvynės, neatskiriamos ir neišskiriamos ir yra XXVII knygos mėgėjų draugijos veiklos kertiniai stulpai.


Pradėkime nuo istorijos. 

„Man svarbu savyje turėti dar vieną įrodymą, jog žmonija ima grįžti į romantizmą, į tą skaistųjį, idealizuotąjį tautiškumą, antitezę klasikizmui, kurs visus mus išauklėjo ir patriotus padarė“, - tai vienas sakinys iš 399 Juozo Tumo-Vaižganto laiškų Petrui Klimui, teigiantis ištikimybę atgimusiai laisvai Lietuvai, pasišventimą aukštiems idealams.

Laišką pacitavau ne tik todėl, kad tai bylojimas apie dviejų iškilių Lietuvos kultūros ir politikos žmonių draugystę, bet ir dėl to, kad jie abu buvo 1930 m. įkurtos XXVII knygos mėgėjų draugijos aktyvūs nariai, tikri knygos ir lietuviško žodžio riteriai ir tautiškumo idėjų žadintojai. Belieka pridurti, kad Juozas Tumas-Vaižgantas - iškilus dvasininkas, rašytojas, publicistas, visuomenės veikėjas, o Petras Klimas – Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataras, gabus teisininkas ir spaudos bendradarbis, galėjęs būti rašytoju (apie tai jaunystėje svajojo), bet pasukęs kitu, valstybininko, diplomato keliu.

Kuo šiuos žmones patraukė, regis, kukli, kultūriniame visuomeniniame gyvenime ne tokį jau garsų balsą turėjusi Knygos mėgėjų draugija? Savo nuosaikumu, išmintingumu, pagarba knygai, spausdintam žodžiui, pažangios tautiškos kultūros ir aktualizuotos istorijos kelio grindimu, Lietuvos kultūros atvėrimu pasauliui. Tai nebuvo vien išskirtinė bibliofilinė organizacija, bet kur kas gilesnę vagą vertusi, kultūrai ir savo tautos švietimui atsidavusių žmonių bendrija.

Juk be jau minėto Petro Klimo, šios draugijos nariai buvo dar trys nepriklausomybės akto signatarai – Mykolas Biržiška, vienas iš Lietuvos valstybės atkūrimo ideologų, universitetų rektorius, literatūros tyrinėtojas, Jurgis šaulys, Berno universiteto doktorantas, diplomatas, savo ranka perrašęs Nepriklausomybės aktą, kurį pernai Vokietijos diplomatiniame archyve surado prof. Liudas Mažylis, taip pat Kazys Bizauskas, ėjęs įvairias atsakingas pareigas Lietuvos vyriausybėse, buvęs Lietuvos atstovu prie šv. Sosto, Anglijoje, Latvijoje, nuo pat jaunystės bendradarbiavęs spaudoje, vertęs grožinę literatūrą, parašęs originalių kūrinių. Nežinau kitos draugijos (organizacijos, asociacijos ect.), kurių veikloje aktyviai būtų dalyvavę tiek signatarų!

Dabar, ypač šiais jubiliejiniais metais, atkakliai ieškoma istorinių dokumentų ir jau pavyko jų aptikti ir pasiskolinti iš Vokietijos, Latvijos archyvų, eksponuoti Lietuvoje ir visiems parodyti. O kiek dar mažai žinomų ar visai nežinomų kultūros, mokslo ir istorijos reliktų mūsų muziejuose, bibliotekose, archyvuose! Knygos mėgėjai, bibliofilai ateina į pagalbą istorikams. Istorinė atmintis dažnai buvo pažeista,sufalsifikuota, sumenkinta ir ji turi atgimti, nes šiandien kaip niekad skaudžiai išgyvename ir dėl savo tapatybės tęstinumo.

Štai XXVII knygos mėgėjų metraščio VI tome, kuris tik ką išėjo, Sūduvos istorikas ir knygos mėgėjų draugijos narys Kęstutis Subačius nubraukė dulkes nuo pamirštų foliantų, aprašė Marijampolės atsiradimo istoriją, šio krašto žilą praeitį, skaudžius ir didvriškus įvykius, pateikė mažai žinomų Vytauto laiškų fragmentus. XV a. pradžioje vyko aršūs ginčai su kryžiuočių ordinu dėl Sūduvos ir Žemaitijos ribų nustatymo. 

K. Subačius cituoja1413 m. sausio 28 d. Sakyno pasitarime Kryžiuočių ordino maršalui M. Kuchmeisteriui von Sternbergui Vytauto pareiškimą: „Prūsai taip pat yra mano protėvių žemė, ir aš jų reikalausiu iki Osos, nes ji yra mano palikimas“. Įdomus 1420 m. kovo 11 d. Vytauto laiškas šv. Romos imperatoriui Zigmantui Liuksenburgiečiui: „Tvirtiname, kad [...] Sūduvos arba Jotvos žemė yra tikra mūsų tėvonija, mūsų senelių ir prosenelių žemė, kurioje medžiojame, gaudome žuvis, imame medų, ir ji duoda daug kitų gėrybių“.

Šie ir kiti dokumentai – apie Kimenavos pilies sunaikinimą, riterių savivaliavimą Sūduvos žemės ir jų siaubimą, Prūsijos gentis ir kt. – K. Subačiaus kruopščiai surinkti ir įvertinti.. Autorius atverčia naują istorijos puslapį ir užpildo mūsų žinių spragas. 

O štai poetė ir publicistė, taip pat Draugijos narė, Perpetua Dumšienė sutelkė dėmesį į XX a. pradžios lietuvišką spaudą. Peterburge leistą Lietuvių laikraščio komplektą ji perskaitė nuo pirmo iki paskutinio sakinio, ieškodama žinių apie lietuvių dalyvavimą Rusų-japonų kare ir Mandžiūrijos mūšiuose. Ypač ją domino žinios „Iš karės lauko“. Dešimtys kariavusių, sužeistų, mirusių žemiečių pavardžių ir likimų! Valstiečiai ir kunigai, tarnautojai ir amatininkai – šimtai praėję karo pragarą. Tarp jų – ir P. Dumšienės senelis Jurgis Mozūraitis-Mozūras. Žavi tyrinėtojos aistra ir atkaklumas. Ir vėl atverstas nežinomas istorijos puslapis.

Ši tema nebūtų pilna be dr. Inos Dagytės-Mituzienės ir kraštovaizdžio architekto Alvydo Mituzo straipsnio apie piliakalnius, jų tyrinėtojus. Juk piliakalniai - savita archeologijos paminklų rūšis (legendomis apipintų piliakalnių baltų etninėse žemėse = apie 4000, o ketvirta dalis jų - Lietuvoje –ir vis dar nežinomų atrandama), bylojimas apie žmonių veiklą, buitį, prekybą, kovas, svajones, tikėjimus, apeigas. Šią temą gražiai papildo vienos žymiausios JAV lietuvių dailininkės Magdalenos Birutės Stankūnienės „Tautosakos deivių“ (Mitai“) susakralintos gamtos ir dievybių ciklo darbai. Reikia piliakalniams „atsiverti“, rašo straipsnio autoriai, išlaikant savastį, padėti išsiskleisti turiniui ir grožiui suartinti gamtą ir žmogų, į piliakalnius turėtume eiti, kopti, ant jų būti, suvokdami tai kaip dar vieną progą tvirtinti savąją bendrystę, pagarbą istorijai, baltų paveldui, ugdyti tautinį orumą. 

Tauta, kuri praranda objektyvesnį savo istorijos išmanymą, gilesnį jos suvokimą, praranda ir savo tęstinumo gilumines šaknis – teigia akademikas Romualdas Grigas. Jo „Mintys apie suklaidintą (ir suklaidinamą) istorinę atmintį ir sąmoningumą“ – giliaprasmės, polemiškos įžvalgos – netikėtos, verčiančios susimąstyti, vaduotis iš stereotipų, o kartais – išmintingesniu žvilgsniu pažvelgti į praeitį, dabartį ir ateitį.

Remdamiesi Metraščio autorių straipsniais ir tyrinėjimais, dar šiek tiek pavaikščiokime istorijos keliais. Šį kartą – kultūros istorijos. O šią kelionę galime pradėti drauge su dr. Inga Stepukoniene. Garliava – nedidelis miestelis, prisiglaudęs prie Kauno, lyg ir nelabai iškilus, o praeityje... Inga Stepukonienė apie Garliavą parašė solidžią monografiją. Šį kartą atkreipsiu dėmesį į jos rašinį, skirtą vaistininkui Kazimierui Aglinskui. Be galo įdomi asmenybė! Mokydamasis Maskvos universiteto Farmacijos skyriuje, susipažino su Jonu Basanavičiumi ir toji draugystė tęsėsi visą gyvenimą. Garliavos vaistininkas draugavo su daugeliu pažangių XX a. pradžios Lietuvos žmonių, jo namuose prieglobstį rasdavo aušrininkai, varpininkai, knygnešiai. Iš K. Aglinsko slaptojo sandėlio knygos pasklisdavo po plačias apylinkes. Jis ir sielos proveržio iš sukaustyto kaimo skatintojas, ir Nepriklausomos Lietuvos kūrėjas.

Išskirtinės reikšmės žurnalisto Antano Staškevičiaus rašinys apie Petrą Rusecką, jo pasiryžimą surinkti kuo daugiau žinių apie pasišventėlius knygnešius, jų likimus ir kovą už lietuvišką žodį. Tęsiant P. Rusecko darbus, leidžiami nauji Knygnešio tomai, atskleidžiami vis nauji knygos ir knygių likimai.

O nuo senųjų (ar iš tikrųjų senųjų?) knygnešių istorijų “peršokime” ir prie šiandienių. Tauragiškė mokytoja Algaudė Emilija Bukontienė kasryt keliasi 4 valandą, pakeleivingomis mašinomis merkiant lietui ir pučiant šiauriui apsikrovusi lietuviškomis knygomis skuba per karalienės Luizos tiltą, ištveria Rusijos pareigūnų patikrinimus ir pasiekia Uljanovo (Kraupiškio) miestelį, kur moko vaikučius protėvių kalbos, telkia tenykščius lietuvius bendruomeninei veiklai. Tokių pavyzdžių nėra daug, kaip nedaug Kaliningrado srityje (Karaliaučiuje) liko lietuviškų klasių ir apskritai lietuvių. Bet tiems, kurie liko, trošku be lietuviško žodžio ir knygos. Paradoksas: kažkada, spaudos draudimo laikais, lietuviška knyga per Nemuną “ėjo” Lietuvon, dabar – atvirkščiai - iš mūsų krašto į Mažąją Lietuvą! Apie tai Metraštyje pasakoja Kaliningrado lietuvių bendruomenės pirmininkas, Baltų kultūros ir mokslo paramos fondo vadovas Sigitas Šamborskis, pastaruoju metu daugiausia gyvenantis Kaune – nors ir turi rusišką pasą, bet „anoj pusėj“ nepageidaujamas.

Plačiausią vagą puoselėjant ir saugant lietuvybę Lenkijos Punske išarė Aušros leidykla, organizuojanti Poezijos pavasarius, literatūrinius skaitymus ir lietuvių kalba leidžianti laikraštį, Prūsijos istorijos metraštį, grožinę literatūrą, vadovėlius. Šio didelio darbo organizatorius ir siela – poetas, Draugijos narys Sigitas Birgelis. Lietuviška knyga lenkuose, kultūrologinis plikimas. Etinės ir estetinės vertybės, istorija ir dabartis – svarbiausios jo tyrinėjimų temos. Aušros leidykla Punske, teigia S. Birgelis, gimė iš spausdinto žodžio ilgesio, iš knygnešių išvaikščiotų takų, iš slapto daraktorių mokymo, iš ilgai užsitęsusio knygų bado. 

Dr. Aloyzas Romas Dobrovolskis pasiryžo lietuviškų knygų pėdsakų paieškoti Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pasirodo, pirmoji lietuviška knyga čia išleista prieš 143 metus! Tai M. Turausko anglų – lietuvių, lietuvių-anglų kalbų žodynas. Mokslininkas sukaupė gausią JAV išleistų knygų lietuvių kalba biblioteką. Remdamasis savo rinkiniu, apibendrino, išanalizavo, suklasifikavo, aprašė tenykštes grožines, publicistines, istorines knygas, albumus, aptarė išeivijos lietuvių kultūros paveldo grįžimo į Lietuvą istoriją, VDU, prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos ir kituose fonduose esančius tūkstančius iš JAV sugrįžtančių knygų.

Galime didžiuotis mūsų išeivių atkaklumu, darbštumu, pasišventimu lietuviškai kultūrai ir knygai.
„Erškėčiuoti keliai“, „Istorijos atšvaitai“, „Kryžkelių vėjai“, „Žmogus ir laikas“, „Archyvai, kolekcijos“ – svarbiausios naujosios Metraščio skyrių temos. Dar viena -„Šviesuolių vardais pavadintos“. Biblioteka (kai kurios netrukus minės šimtmečio sukaktį) nuo seno buvo knygos meka, iš jos sklinda rašytojo žodis ir gaivūs kultūros vėjai. Keičiasi bibliotekų veiklos pobūdis ir metodai, tačiau kaip buvo, taip ir liks: svarbiausia – knyga.

Dauguma miestų ir rajonų savivaldybių, taip pat viena kita ir miestelių bibliotekų pavadintos žymių kraštiečių, daugiausia rašytojų, vardais. Tai ir garbė, ir įpareigojimas. Bibliotekininkai Metraštyje pasakoja ne tik apie darbą, bet ir apie tyrinėjimus, atradimus, žymiųjų kraštiečių įspaustas pėdas, subtiliai ir jautriai atskleidžia mažai žinomus jų gyvenimo epizodus, pateikia dokumentus, nuotraukas, rankraščių fragmentus, atsiminimus ir kt. Naujai prieš mus iškyla beveik nepažįstamos žemaičių poetės Karolinos Praniauskaitės, tragiško likimo ukmergiškio poeto svajotojo Vlado Šlaito, šilutiškio Fridricho Bajoraičio, rašytojų Mariaus Katiliškio, Ievos Simonaitytės, Marcelijaus Martinaičio, Romualdo Granausko, taip pat ilgai buvusio pamiršto tautinio atgimimo lyderio, kalbininko ir erudito Petro Kriaučiūno, švietėjo ir humanisto Mikalojaus Daukšos, knygnešio Jurgio Bielinio, kultūrininko, žurnalisto, rašytojo, vertėjo, kritiko Juozo Keliuočio ir kitų paveikslai.

Aptariamas XXVII knygos mėgėjų metraštis turi svarbios išliekamosios vertės. 42 autorių tyrinėjimų medžiaga, apibendrinimai, faktologija bus naudinga visiems, kas ateityje domėsis mūsų istorija ir kultūra. Tai pasakytina ir apie anksčiau išleistus Metraščio tomus, taip pat apie prieškaryje pasirodžiusius, pakartotinai išleistus, bibliografine retenybe tapusius I ir II tomus.


Nuotraukoje: Publikacijos autorius, Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungų narys Laimonas INIS



Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)