Raseinių žurnalistas Arūnas Dambrauskas paaiškino: Kodėl?..

Laikraštis ,,Naujas rytas”

Dambrauskas_A._2018_didele.jpg

2018-ųjų sausio 30-ąją mūsų svetainė www.kaunozurnalistai.lt pranešė, kad  savaitraščio ,,Alio, Raseiniai”  redaktoriaus pavaduotojas Arūnas Dambrauskas tapo redakcijai nereikalingas ir tęs savo kūrybinį kelią kitame Raseinių laikraštyje ,,Naujas rytas”.

Šiandien, vasario 2-ąją ,,Naujo ryto” numeryje išspausdintas žurnalisto  Arūno Dambrausko paaiškinimas, kodėl, jo nuomone,  buvo atleistas  iš ,,Alio, Raseiniai” ir pradėjo dirbti kitame Raseinių laikraštyje.
***

7 metus dirbau pagrindiniu žurnalistu (ir redaktoriaus pavaduotoju) laikraštyje „Alio, Raseiniai“. Nuo vasario pradėjau dirbti savaitraštyje „Naujas rytas“. Besidominčius Raseinių krašto žiniasklaida ir politinėmis peripetijomis ši naujiena turbūt nustebins. Ir kils daug klausimų. Nesunku į juos atsakyti.
Atviras priešiškumas


Iš pradžių tenka papasakoti idiotišką istoriją, kurios režisierius – „Alio Raseinių“ redaktoriumi vadinamas Paulius Sendrauskas. Sausio 15 dieną atėjęs į savo kabinetą „Alio Raseinių“ redakcijoje nustebau pamatęs, kad ant stalo nebėra mano darbo kompiuterio. „Kur mano kompas?“ „Tuojau ateis Pauliukas ir paaiškins“, – į mano klausimą atsakė už pertvaros sėdinti bendrovės savininkė Rasa Sendrauskienė.

Po kelių minučių kabinete pasirodė P.Sendrauskas ir pasakė, kad esu atleidžiamas iš darbo. Kaip visada, kalbėjo beveik nežiūrėdamas į akis. Kaip suprasti? Kas atsitiko? Kodėl taip staiga? Be jokių perspėjimų. Iš kur tas priešiškumas? Tokie klausimai man kilo ir iki šiol neturiu į juos atsakymų, nes P.Sendrauskas racionaliai taip nieko ir nepaaiškino.


Supažindino žinomas žmogus


7 metus su P.Sendrausku buvome darbo partneriai. Dirbau be atostogų (jas turėjau vienas – dviejų savaičių). Mano publikacijos sudarė mažiausiai 90 procentų laikraštyje spausdinamų aktualijų. Per tuos metus išleidome apie 350 savaitraščio numerių ir beveik nebuvo nė vieno laikraščio be mano publikacijų (išskyrus laikotarpį, kai rengiau publikacijas P.Sendrausko įsteigtam, bet dėl finansinio chaoso greitai žlugusiam laikraščiui „Savaitraštis Kaunui“).


Kad neatrodytų, jog esu tik vienas nuolat ir nuosekliai dirbantis „Alio Raseinių“ žurnalistas, nemažos dalies smulkesnių publikacijų net nepasirašydavau. Tegul skaitytojai įsivaizduoja, kad savaitraštyje „Alio, Raseiniai“ darbuojasi žurnalistų komanda. Kitų žurnalistų pavardes galima rasti laikraščio 40 puslapio apačioje esančioje metrikoje. Komiška, bet tie žurnalistai nerodė noro bendradarbiauti su P.Sendrausku – per metus parašydavo vos vieną kitą publikaciją.


Skaitytojams kils klausimas – kodėl taip aktyviai dirbau aš? Su P.Sendrausku mane supažindino Lietuvoje gerai žinomas ir gerbiamas žurnalistas (tuo metu jis P.Sendrauską pažinojo vos kelias savaites).


Taigi prieš 7 metus tas žurnalistas man pasakė, kad Raseiniuose leidžiamas laikraštis ieško patirties turinčio žurnalisto ir nori reikšmingai pakeisti laikraščio kokybę – padaryti jį aktualų, įdomų, kuo išsamiau atspindintį Raseinių karšto žmonių kasdienybę.


Tokie tikslai man patiko. Ėmiausi darbo. Ir nuosekliai tai dariau 7 metus. Be kokių nors nesąmonių: be užgėrimų (vartoju retai ir sakingai), be pradingimų, be pasiteisinimų dėl blogos nuotaikos ir panašiai. Stengiausi nekreipti dėmesio į P.Sendrausko nuotaikų kaitas.


Klausdavo, ar nespruksiu


Neramių minčių kėlė tai, kad bėgant metams nesutikau nė vieno su P.Sendrausku reikalų turėjusio žmogaus, galinčio apie jį pasakyti ką nors gero, teigiamo. Iki manęs „Alio Raseiniuose“ dirbę žurnalistai apie buvusį darbdavį kalbėjo (švelniausiu atveju) su ironija, kai kurie – su neslepiau apmaudu. Ir klausdavo – ar dar nesiruošiu sprukti.


Po kelerių metu savo nuomonę apie P.Sendrauską pakeitė ir mus supažindinęs žinomas žurnalistas. Buvo nuviltas jo elgesio ir net supykęs. Beje, neseniai sužinojęs, kad aš lyg niekur nieko atleistas iš darbo, jis siūlė pats atvažiuoti į Raseinius, visiems trims susitikti ir rasti išeitį. Padėkojau geradariui, bet paprašiau negaišti laiko – bandymai atstatyti ankstesnę situaciją būtų ne problemos sprendimas, bet tik jos atidėjimas vėlesniam laikui.


Kodėl visa tai pasakoju skaitytojams? Manau, tai padės geriau suprasti (kam tai įdomu), kodėl perėjau dirbti į „Naują rytą“, apie kurį anksčiau esu rašęs ne vieną kritinį pastebėjimą.


Neprognozuojamas elgesys


Šioje vietoje vėl reikėtų grįžti į sausio 15 dieną, kai atėjęs į redakciją neberadau savo darbo kompiuterio. Situacija buvo idiotiška. Dar neteko girdėti, kad žmogus apie atleidimą iš darbo sužinotų pamatęs, kad darbo vietoje nebėra darbo priemonės. Galbūt taip elgiamasi su kokiais nors neprognozuojamais narkomanais, girtuokliais, maniakais ir bepročiais. Netrukus net pakeitė redakcijos spyną – kad negalėčiau įeiti…


Pernelyg daug įsijaučiau į darbą ir nekreipiau dėmesio į pažįstamų užuominas – kiek tu ten tempsi?..
Turbūt nerašyčiau apie tai, jei P.Sendrauskas nebūtų Raseinių krašte svarbios žiniasklaidos priemonės redaktorius ir jei su jo haliucinacijomis, machinacijomis bei kitais reikalais būčiau susidūręs tik aš vienas. Glumina jo veiksmų absurdiškumas, ir tai yra svarbi medžiaga kiekvienam žurnalistui.


Absurdiški kaltinimai


Sausio 15 dieną išgirdęs, kad esu atleidžiamas, natūraliai paklausiau: paaiškink bent trumpai, kas atsitiko. Pasakė, kad žaidžiu dvigubus žaidimus: susitikinėju su Raseinių rajono savivaldybės administracijos vadovo Remigijaus Ačo pavaduotoju Dariumi Ulicku, Tarybos nariais Valdemaru Jaciku, Vaidu Kuzmarskiu ir dalyvauju kažkokiuose pasitarimuose.


Kadangi su minėtais asmenimis nesusitikinėjau (su V.Kuzmarskiu buvau trumpai susitikęs praėjusią vasarą asmeniniais reikalais) ir jokiuose pasitarimuose su jais nedalyvavau, paprašiau bent kaip nors pagrįsti tokius teiginius. P.Sendrauskas jam būdinga maniera tik kažką numykė, tarstelėjo, kad atsiskaitys vėliau ir išėjo iš kabineto.


Tada iš karto atskubėjo R.Sendrauskienė ir paklojo ant stalo dokumentus, kad pasirašyčiau, jog išeinu iš darbo savo noru. Žinoma, nesirašiau, nes buvo akivaizdu, kad vyksta kažkas absurdiška ir nesuprantama.


Bjaurūs gudravimai


Teisininkai patarė pasidomėti „Sodroje“, ar aš tebesu „Alio Raseinių“ darbuotojų sąrašuose. Paaiškėjo, kad nuo sausio 15 dienos esu atleistas pagal Darbo kodekso 57 straipsnį – darbdavio iniciatyva.
Šiame straipsnyje numatyta, kad apie planuojamą atleidimą reikia prieš mėnesį raštu įspėti darbuotoją, išdėstyti, kaip su juo bus atsiskaityta už nepanaudotas atostogas, už neišmokėtą atlyginimą ir kt. Ir, galiausiai, atsiskaityti.


Visa tai nepadaryta. Išnešė kompiuterį ir – viso gero. Kaip laukinio kapitalizmo laikais, kai gyvenome teisinėje tundroje. Ir tikrai gana keista, kad iki šiol dar liko toje „tundroje“ užstrigusių kontorų. Tai, beje, priekaištas ir man pačiam, per daug įnikusiam į publikacijų rengimą (tai buvo tiesioginis mano darbas ir pareiga) ir dėl to nepastebėjusiam, kad beveik viskas toje redakcijoje pakabinta „ant seilių“.
Pastaruosius keletą metų mane vis dažniau glumino P.Sendrausko nesiskaitymas su žmonėmis. Ir gudravimai. Pateiksiu tik vieną iš paskutinių pavyzdžių.


Prašė padėti


Praėjusio lapkričio pabaigoje redakcijoje prasidėjo ypač atsakingos dienos. Laikraščio kokybė turėjo būti išskirtinė, nes prasidėjo prenumeratos laikotarpis. Jam sėkmingai pasibaigus, redakcijos sąskaitoje atsiduria nemaža suma prenumeratorių pinigų.

Maždaug lapkričio viduryje P.Sendrauskas manęs paprašė – Arūnai, pakalbėk su Diana (Diana Dambrauskienė – mano sutuoktinė), kad pasirūpintų prenumeratoros akcija. Iki to laiko su D.Dambrauskiene jis dar nebuvo atsiskaitęs už kelias dešimtis publikacijų. „Baigsis prenumeratos akcija, gausime pinigų ir su ja atsiskaitysiu“, – žadėjo redaktorius.


Nors žinome, kad jis dažnai meluoja, pasvarstę nusprendėme padėti – juk prenumeratos laikotarpis svarbus laikraščiui ir jo ateičiai. D.Dambrauskienė kalbino verslininkus steigti įvairius prenumeratos žaidimo prizus, rengė publikacijas apie prizus įsteigusias bendroves ir žmones. Pasibaigus prenumeratos akcijai, kai laikraščio kokybė kurį laiką neturi ypatingos reikšmės, buvo paimtas mano kompiuteris ir pasakyta, kad manęs jau nebereikia…


Apgauti kauniečiai


Svarstote, ar atsiskaitė su D.Dambrauskiene? Neatsiskaitė. Ir vėl apsimelavo. Eilinį kartą. Niekas tuo redakcijoje nesistebi, nes šimtus kartų susidūrė su netesėtais pažadais. Atrodo, tas žmogus apsikritai nebesuvokia skirtumo tarp melo ir nemelo bei gyvena stipriai iškreiptoje realybėje. Dar įdomiau – jis save bando pateikti kaip kovotoją su korupcija.


Tą kovotoją su korupcija kaip blogą sapną prisimena būrys žinomų Kauno žurnalistų, kuriuos sukviečiau dirbti į P.Sendrausko sumanytą laikraštį „Savaitraštis Kaunui“.


Žmonės nuoširdžiai kibo į darbus, bet netrukus paaiškėjo, kad P.Sendrausko sumanymo finansinė ir vadybinė dalis pakabinta „ant seilių“. Netrukus ėmė vėluoti atlyginimai, prasidėjo sveiku protu nesuvokiamas chaosas. Rezultatas buvo apgailėtinas ir darantis gėdą. Buvę „Savaitraščio Kaunui“ žurnalistai išplatino laišką, kuriame pasakojama, kaip jie buvo apgauti. „Vagių šutvė. Jau pusę metu nesugeba honoraro sumokėti ir slapstosi“, – piktinosi buvęs „Savaitraščio Kaunui“ žurnalistas Ramūnas Guiga.


Ir čia vėl jaučiu dalį savo kaltės, nes į P.Sendrausko reikalus žurnalistus įvėliau aš. Laimei, jie man nepriekaištauja ir mes likome draugais – supratingi ir geranoriški žmonės suvokia, kas verda košę ir kas iki ausų išsiterliojęs.


Savinasi svetimą darbą


Kovotojas su korupcija jau seniai įprato taip elgtis – pažada atlygį, paima svetimą produktą (šiuo atveju publikacijas), juo pasinaudoja, tada neria į krūmus ir nebeatsiliepia telefonu. Bendradarbių ir pažįstamų nulinį pasitikėjimą turinčio reikaliukų tvarkytojo stiliukas.


Tai, ką papasakojau, manau, paaiškina, kodėl nuėjau dirbti į vadinamąjį konkurentų laikraštį. Bet tai tik dalis P.Sendrausko veiksmų, apie kuriuos dar planuoju rašyti, kai baigsis kai kurie procesai.
Jei klausiate, už kiek „Naujas rytas“ mane nupirko, atsakau, kad už pažadą suteikti normalias darbo sąlygas ir savalaikį atlyginimą už jį. Ir už galimybę prisidėti prie atnaujinamo laikraščio kūrimo.

Tikslas išlieka tas pats – atspindėti ne tik politikos matomą pusę, bet ir jos užkulisius, intrigas, iš anksto neskirstant žmonių į juodus ir baltus, reikalingus ir ne, parankius ir nepageidaujamus. Dar vienas svarbus tikslas – įsiklausyti ir įsigilinti į paprastų žmonių gyvenimą ir pagal galimybes jiems padėti. Kaip man seksis, anksčiau ar vėliau pamatys patys skaitytojai.


P.S. Baigiant rengti šią publikaciją ir po to, kai sausio 29 dieną portale „Raseinių naujienos“ pasirodė pranešimas, kad aš, Arūnas Dambrauskas, pradėsiu dirbti „Naujame ryte“ ir paaiškinsiu, kokiomis aplinkybėmis palikau „Alio Raseinius“ bei rašysiu apie situaciją minėtame laikraštyje, atsitiko keletas dalykų. Kitą dieną po minėto pranešimo „Raseinių naujienose“ P.Sendrauskas pasikvietė į kabinetą kalbos tvarkytoja „Alio Raseinių“ redakcijoje dirbančią mano sutuoktinę Dianą Dambrauskienę ir pasakė, kad nori atsiskaityti už jos rengtas publikacijas. Atsiskaitė, o po to paklausė: „Ar Arūnas rašys apie viską, kas darosi mūsų redakcijoje?“ Žmonos atsakymas buvo: „Taip, rašys“.

Laikraščio „Naujas rytas“ publikacija ir  žurnalisto Arūno Dambrausko nuotr.

Panašūs straipsniai