2019 m. rugpjūčio 20 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Edita Mildažytė: „Jokia liga neturi atimti kokybiško gyvenimo geismo...“

Virginija Grigaliūnienė, žurnalo ,,Farmacija ir laikas" redaktorė


Mildazyte_Edita_didele.jpg


Garsi Lietuvos moteris, TV laidų vedėja, prodiuserė, visuomenės veikėja Edita Mildažytė kaip niekas kitas iš mūsų žino, ką reiškia prasta savijauta, užklupusi netikėta liga, sunkaus ligonio slaugymas... Pati ji irgi negali pasigirti geležine sveikata, vis dėlto niekada nepuolė į paniką net sunkiausiomis akimirkomis... Stipri moteris pasiruošusi įveikti visas negandas ir toliau išlikti puikia nuotaikos nestokojančia optimiste. O juk pozityvus nusiteikimas žmogui – lyg efektyviai veikiantys vaistai!

-Gerbiama Edita, tradicinis mūsų klausimas – kaip vertinate savo sveikatą? Kokia ji buvo vaikystėje, paauglystėje, kokia yra dabar?

-Šiandien savo sveikata, savijauta esu patenkinta, vertinu ją pakankamai gerai. Gal net, sakyčiau, esu stiprios sveikatos. Ir gana ištverminga. Ir turinti daug fizinių jėgų! Tokia nepriekaištinga mano sveikata buvo ir yra nuo vaikystės. Kaip dabar pagalvoju, išties buvau nesargi... Sirgusi esu gal tik porą kartų. Mano firminė liga – sinusitas – nepamiršta manęs ir šiais laikais, ir tai yra blogiausia, kas gali atsitikti. O dar vienas sveikatos sutrikimas, kurį teko iškęsti, kai man buvo 16 metų – vėjaraupiai. Pamenu, tada vos nenumiriau. Regis, nerimta liga, bet savijauta buvo košmariška: vargino labai aukšta temperatūra, reikėjo dažnai pervilkinėti šlapius naktinius marškinius, o kartu su jais ir kūną nusėję šašai lupdavosi... Tikrai labai sunkiai sirgau... 

-Todėl nuo jaunų dienų ėmėtės organizmą grūdinti?

-Aš visą gyvenimą sportavau ir niekada nebijojau jokių nepatogumų. Prausdavausi ir iki šiol prausiuosi šaltu vandeniu, vaikus pasigimdžiau ir auginau blokados laikais, kai net butuose nebuvo karšto vandens... Nuolat eidavau maudytis į atvirą Žalgirio baseiną, nesvarbu, žiema ar vasara... 

-Ar jus tėvai paskiepijo? Juk ne paslaptis, kai kurie medikai (Editos tėtis ir mama – gydytojai. – V.G.) skiepų atžvilgiu nusiteikę skeptiškai. Dar daugiau priešiškumo skiepams juntama šiais laikais...

-Visus vaikus tais laikais skiepijo, nes skiepai buvo privalomi. Ir jei šiandien manęs kas klaustų, visada pabrėžčiau, kad skiepytis būtina. Jei man kas leistų, kiekvienam, kas kandidatuoja į prezidentus, Seimą ar kitas aukštas ir atsakingas valstybines pareigas, užduočiau klausimą – ką darysite su skiepais? Nes šiandien situacija Lietuvoje jau pradeda gąsdinti... Vis dažniau diagnozuojami tymai, tuoj turbūt ir raupų turėsim... Aš – tik už vaikų skiepijimą! Na, gal išimtį būtų galima padaryti gripui, kadangi nebūna tiksliai žinoma, kokia viruso atmaina pasireikš. Kitais atvejais skiepai turėtų būti privalomi. 

-Minėjote, kad nuo vaikystės jūsų „nepaleidžia“ sinusitas. Gal per tiek metų išmokote jį, pajutusi simptomus, labai greitai „nukenksminti“?

-Taip, turiu ne vieną būdą, kaip sinusitą greitai įveikti, ir nebūtinai vaistais. Pavyzdžiui, išsiverdu du kiaušinius ir, kiek galiu iškentėti, karštus juos laikau priglaudusi prie sinusų. Kitas natūralus savipagalbos tokiu metu būdas – pasilenkti virš kriauklės ir pilti ant veido karštą vandenį tol, kol išgirsiu į trakštelėjimą panašų garsą. Vadinasi, sinusai nuo karščio atsidarė, užsikišusios ertmės buvo atkimštos... Aišku, tokios priemonės nėra ilgalaikio poveikio – jei būklė prastesnė, prireikia ir vaistų. 

-Kokiems vaistams teiktumėte pirmenybę? Gal homeopatiniams?

-Oi, mano santykis su homeopatija yra gana ribotas (juokiasi). Aš – tradicinio auklėjimo, užaugusi medikų šeimoje ir esu įsitikinusi, kad vaistai daro poveikį tada, kai jį daro. Na, jei žmogui homeopatiniai preparatai padeda, tegul juos vartoja. Bet šiais laikais, žinau, yra žmonių, kurie griežtai nusistatę prieš visus vaistinius preparatus, išskyrus homeopatinius. Esą tai natūralios priemonės. Bet juk ir natūralios priemonės nebūtinai visos yra nekaltos! Ir jos gali turėti šalutinį poveikį! Todėl aš itin rezervuotai vertinu homeopatines piliules, tinktūras, žirnelius ir pan. Man homeopatija – lyg terra incognita... Mano požiūris į minėtus preparatus yra toks: jei žmogui padeda – tegul jis jais „gydosi“. Bet su savo sveikata ar su savo vaiko sveikata aš taip niekada neeksperimentuosiu. Juk jei prasidėjo uždegimas, reikia duoti uždegimą slopinančių vaistų, o ne „gydyti“ ligonį placebu.

-Homeopatijos šalininkai taip nemano...

-Tegul jie mano, kaip nori, tačiau man niekaip nesueina logikos galai: jei tas pats produktas atskiestas tūkstantį kartų, kaip gali būti toks pats ar net stipresnis jo poveikis ląstelei? Tai kodėl tada su maistu taip nėra – įsidėjai tūkstantį kartų padalytos duonos riekės trupinėlį į burną ir turėtum jaustis sotus (juokiasi). Su vandeniu lygiai tas pats – lašo vandens turėtų pakakti visai dienai. Bet juk per amžių amžius buvo rašoma da tales doses – preciziškai paskaičiuojama vaisto dozė pagal ligonio amžių, kūno svorį ir kitus parametrus. Todėl man niekaip nesuprantama, kaip, atskiedus produktą, jo poveikis gali didėti. Man tai – alogiška. Panašiai skamba, kaip „valgau ir lieknėju“ arba „geriu ir blaivėju“.

-Supratau jūsų nusistatymą, tad keiskime pokalbio kryptį... Kaip sugebėjote ir slaugyti sunkius ligonius, ir neparodyti visuomenei, kaip jums sunku? Kad buvo itin sudėtingas gyvenimo laikotarpis, nekyla abejonių...

-Pirmiausia dėl sūnaus Mykolo... Iš tiesų žinia apie vaiko ligą man vožė per galvą, kad net atsisėdau. Turbūt visoms mamoms taip būna, išgirdus panašią žinią... Bet, kaip žydai sako, s gorem nado perespat odnu noč (su bėda reikia permiegoti vieną naktį). Aš taip ir padariau. Kaip žinia, sunkiausios būklės vaikus guldo į reanimacijos skyrių, atskiria nuo tėvų (bent tada taip buvo). Sūnui Mykolui didesnis stresas buvo būtent dėl patekimo į reanimacijos skyrių, o ne dėl ligos. Pamenu, buvo savaitgalis, todėl skyriuje endokrinologai nedirbo. Atėjo kažkoks torakalščikas – ką jis gali pasakyti apie cukrinį diabetą ar kokios insulino dozės mano sūnui reikalingos... Tiesiog tai buvo beprasmis vaiko uždarymas į ligoninę. O aš nesėdėjau ir nelaukiau, kol kažkas ką nors paaiškins – per tą savaitgalį perskaičiau apie cukrinį diabetą viską visomis įmanomomis kalbomis. Tiesa, aš, kitaip nei kai kurios kitos mamos, niekada nelendu į jokias pokalbių svetaines ir neskaitau komentarų, o domiuosi tuo, ką rašo profesionalai. Taigi po to intensyvaus savaitgalio jau žinojau, kad mes nedelsiant įsigysime insulino pompą, ir akimirksniu išmokau skaičiuoti visus vienetus. Tiesa, tada man labai padėjo mano gera pažįstama Vaida Jauniškienė – jos vaikas irgi sirgo šia liga, tai ji atvažiavo į ligoninę su krepšiu produktų ir paaiškino, ką ir kiek vaikui galiu duoti, ko negaliu. Ji mane ir vienetus išmokė skaičiuoti: viena bulvė – vienas vienetas, duonos riekelė – vienas vienetas, toks ir toks kiekis jogurto – du vienetai... Ji man jau tada pasakė – Edita, neužauginsi vaiko neduodama picos, susitaikyk su tuo ir, svarbiausia, išmok skaičiuoti. Aš tą padariau žaibišku greičiu. Kai pirmadienį konsultuoti sūnų atėjo gydytoja endokrinologė, jau turėjau visus matuoklius ir žinojau, kaip ką skaičiuoti. Vėliau mums labai daug padėjo Kauno klinikų Endokrinologijos klinikos specialistai, jie išties yra puikūs! 

-O kaip sekėsi su sunkia liga padėti kariauti vyrui Gintautui?

-Gintautas, aišku, mane bandė apsaugoti – iš pradžių kalbėjo, neva nieko ypatingo jam nėra. Bet gydytojų išvados buvo labai aiškios – likę 5 mėnesiai. Nes metastazės jau buvo pasiekusios net kepenis... Aš pati sau prisiekiau – šiš, neatiduosiu jo! Dvejus su puse metų neatidaviau! Be abejo, buvo įdėta labai daug pastangų – vėl viską, kas įmanoma, perskaičiau, viską išbandėme. Gintui taikė patį moderniausią gydymą, nes mums tiesiog laimingai susiklostė, kad gavome eksperimentinius vaistus. Taigi gyvenome beveik normalų gyvenimą – aš juo labai rūpinausi ir jis pats nenuleido rankų… Manau, kad onkologiniams ligoniams užtenka krūvio sirgti – rūpintis liga ir ją administruoti turi kas nors iš artimųjų.

-Kad jūs tą sugebėjote, akivaizdu… Tuo pat metu ir dirbote. Iš kur tiek energijos?

-Taip, buvo ir darbas šalia, ir šeima, ir kelionės, ir džiaugsmas, ir meilė… Buvo viskas – spektakliai, draugai! Kaip minėjau, gyvenome beveik normalų gyvenimą. Lygiai taip, kaip anksčiau ir su sūnumi Mykolu, nusprendėme: gerai, mes nieko nepakeisime, yra kaip yra. Bet juk ne vardan ligos gyvenam! Liga – tik lydintysis veiksnys, ir mes tikrai nevaikščiosim nukabinę nosis. Kiti su podagra, su astma ar kitomis ligomis gyvena, o mes – su savo liga gyvensim. Juk jokia liga neturi atimti kokybiško gyvenimo geismo! 

-Meilė, supratingumas, vieni kitų palaikymas šeimoje turbūt irgi yra labai svarbūs dalykai, padedantys geriau jaustis tiek sergančiajam šeimos nariui, tiek jį slaugantiems? 

-Be abejo. Manau, partnerystė yra viena pačių didžiausių ir svarbiausių vertybių, tik to, žinoma, turi norėti abu sutuoktiniai. Gražiai gyventi šeimoje turi norėti ir žmona, ir vyras. O kad to nebūtų, pakanka vieno iš jų noro (juokiasi).

-Kai aplanko ligos, neišvengiamai susiduriama su vaistų poreikiu, kartu – ir su dilema, kokį vaistą – brangesnį ar pigesnį – pasirinkti, taip pat – ar susigundyti reklamuojamais maisto papildais... 

-Žinokit, reklama manęs nė kiek nekabina! Tiesa, neseniai mano bičiulis patyrė infarktą – tik po to supratau, kad reikia vartoti omega-3 ar kokias ten rūgštis, nupirkau jų. Bet jei vaistininkė pasakys, kad visų tokios paskirties papildų poveikis yra panašus, tik vieni kainuoja tiek, o kiti – dvigubai brangesni, aš, žinoma, pirksiu pigesnius. 

-Vadinasi, jūsų namų vaistinėlė daug lentynų neturi... 

-Mūsų vaistinėlė vienu metu buvo didžiulė – joje buvo galima rasti visko, ko yra Žemės rutulyje (juokiasi). Dabar vaistų poreikis sumažėjo, todėl pasirinkimas nėra didelis: tabletės nuo skausmo, zelionkės buteliukas, ichtiolo tepaliukas, jei įsidūrus pirštas supūliuotų, beje, labai gerai veikia šis rusiškas tepalas, tik kvapas nemalonus... Dar mielai nusipirkčiau rivanolio, tik, gaila, jo vaistinėse nerasi... Nuostabi pagalbos priemonė iššutus kūdikiui – pataisų milteliai, o nuo prakaitinės nieko nesu geriau įvertinusi kaip lakišiaus nuoviro vonelės. 

-O kur užkišti raminamieji vaistai? Nejau niekada nereikia malšinti nerimo, vaikyti šalin depresines nuotaikas? Juk aplinkui tik ir girdime – depresija, depresija, depresija... 

-Taip, visuomenė depresuoja... Ar čia liga, ar neturėjimas ką veikti, kas žino... Sunku teisti. Aš ir pati tokią būseną esu išgyvenusi. Tikrai, žmonės kartais atsiduria ties tokia riba, kai gali pridaryti visiškų nesąmonių, gal net nusižudyti. Tačiau vieni tokios būsenos leidžia sau pasilikti, o kiti – ne. Man labai patiko tėvas Stanislovas. Jis pasakė – ach, jums depresija! Atvažiuokite pas mane, kelsimės penktą ryto, kai saulutė pateka, ir dirbsime visą mielą dieną iki pat saulės laidos. Kasim duobę, vežiosim akmenis. Tada pasimelsime, padėkosime Dievuliui už dieną ir eisim ilsėtis. Prisiekiu, krisit pirmą naktį kaip akmuo ir visas likusias taip pat... O po dviejų savaičių jūs man pabučiuosit ranką, kad išgydžiau depresiją. Išvažiuosit namo be depresijos... Labai daug teisybės šiuose žodžiuose, nes fiziškai dirbant, judant, save išvedant iš letarginės būsenos smegenyse gaminasi serotoninas, vadinasi, ir gerėja nuotaika!

-Tiesiog žmogui nereikia nuleisti nosies...

-Vis dėlto būna situacijų, kai nei tą nosį nuleisi, nei pakelsi... Mano nuomone, depresijas sukelia neatitikimas tarp realybės ir svajonių, taip pat – atidėtų gyvenimų gyvenimas ir galvojimas, kad tau viskas turi sektis, o, tavo vertinimu, baisiai viskas nesiseka... Žinoma, turbūt yra ir objektyvių priežasčių – šizofrenija, bipoliniai sutrikimai, tačiau didele dalimi depresijos gydymas, mano įsitikinimu, šiandien yra paverstas komercija. Taip sakant, vieniems labai patinka depresuoti, o kitiems – depresuojančiuosius gydyti. Pradedant tabletėmis ir baigiant šamanais (juokiasi). 

-Jūs pas šamaną, ekstrasensą ar kitą netradicinės medicinos atstovą turbūt niekada nesikreiptumėte?

Netikiu nė vienu tokių „daktarų“ žodžiu! Šiai „gydymo“ sričiai esu absoliučiai abejinga. Man tai – tik dar viena verslo rūšis, panašiai kaip šiandien labai madingi natūralūs produktai, atseit ekologiški, be trąšų. O juk niekas be trąšų neužauga! Pritariu tik tam, kad morka iš nuosavo daržo tikrai yra skanesnė, nes valgoma šviežia, ką tik išrauta. O apie neva ekologiškus produktus pardavinėjančius verslininkus nenoriu nė kalbėti… Antai kartą mano Gintelis sumanė apsilankyti pas kažkokį ekstrasensą – juk kai nėra kitų būdų ligą įveikti, bandoma visokiausia pagalba… Grįžta kartą jis iš to ekstrasenso namo su pintine daržovių – morkų, burokėlių, cukinijų. Pasirodo, to ekstrasenso žmona užsiima natūralaus maisto gamyba ir įpiršo Ginteliui esą ekologiškų daržovių. Ta pintinė – daržovių vienai savaitei – kainavo 200 eurų! Prisipažinsiu, pasiutau… Juk tai tokios pačios daržovės, kokios ir mūsų darže auga! 

-Gal ligoniams, kurie ir šiaudo stveriasi, tai lyg savotiškas placebas? Juk, sako, ir laikantis liekninančių dietų reikia valgyti ne bet kokius, o iš tam tikrų augintojų įsigytus produktus… Beje, kokia jūsų nuomonė apie dietas?

-Pasakysiu atvirai – jei tik televizijos laidai reikia aukštų reitingų, ruošia laidą apie dietas. Čia jau klasika. Jei reikia parduoti žurnalą, būtinai pakalbinama kokia nors tuštutė, kuri sulieknėjo dėl užsitęsusio streso, o suokia, kaip uoliai laikėsi dietos... Ir visos apkūnesnės moterys pradeda tą patį daryti, užuot nuėjusios į sporto klubą ir vakare neprisikimšusios. Nesuvokiu, kaip galima tikėti, kad yra stebuklingų produktų, kurie padės numesti kilogramus. Tiesa, yra narkotikai, su jais prasidėjus, tikrai įmanoma sulieknėti. Bet kas po to? 

-Aišku turbūt ir be atsakymo... Paskutinis klausimas – koks jūsų sveikatos receptas? 

-Jis sudėtas iš daug dalių. Pirma – niekada nepykti; antra – niekada nepavydėti; trečia – gyventi savo gyvenimą; ketvirta – džiaugtis kiekviena diena; penkta – mylėti gyvenimą ir turėti ką mylėti. Palinkėčiau to kiekvienai moteriai ir kiekvienam vyrui...

Kalbėjosi Virginija Grigaliūnienė (Žurnalas ,,Farmacija ir laikas")

Nuotraukoje iš asmeninio albumo: Žurnalistė Edita Mildažytė

Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)