2019 m. rugpjūčio 20 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Legendinis Kauno balsas: pirmą kartą gyvenime buvau Lietuvos bedarbis

Dainoras LUKAS, žurnalistas

Kaminskas_Vilius_didele.jpg

Buvęs Lietuvos radijo diktorius ir televizijos laidos „Konrado kavinės ruletė“ vedėjas, renginių organizatorius Vilius Kaminskas dabar savo statusą apibūdina paprastai. „Esu Lietuvos bedarbis. Pirmą kartą gyvenime“, − šypsosi daugeliui iš veido arba gal net labiau iš balso pažįstamas kaunietis, taip prieš metus rašė „Savaitraštis Kaunui“.

V.Kaminskas iki 2015 metų gruodžio dirbo Kauno miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vyriausiuoju specialistu, atsakingu už renginių organizavimą. „Anksčiau vis praslysdavau per Savivaldybės darbuotojų kaitos etapus, o dabar net nebandžiau. Kodėl atleido? Matyt, „analizai“ ne tie“, − šypsojosi 56 metų V.Kaminskas.

Jo biografija turtinga netikėtų posūkių. Pirmoji V.Kaminsko darbovietė buvo Lietuvos radijo ir televizijos komitetas, kur jis dirbo 1981−1999 m. Paskui atsidūrė Kauno miesto savivaldybėje. Šešerius metus buvo atsakingas už ryšius su visuomene. Paskui 10 metų darbavosi Kultūros skyriuje. Iki tol jis spėjo tapti tekintoju ir paragauti aktoriaus duonos. „Mano kaimynas išvažiavo į Panevėžį, nuėjo į J.Miltinio dramos teatrą ir jį priėmė. Parvažiavo blatnas, artistas, matai. Tada ir aš nuvykau į Panevėžio teatrą. Mama buvo neseniai mirusi, namuose pasidarė nejauku. Įstojau ir atpyliau dvejus metus teatro studijoje“, − pasakojo V.Kaminskas. Pažino legendas Panevėžio dramos teatrą įkūrė buvęs garsus aktorius, režisierius Juozas Miltinis (1907−1994), grįžęs iš mokslų užsienyje. „J.Miltinio studijoje mokėmės teorinių dalykų, vaidinome etiudus, spektaklių ištraukas. Tie, kuriems sekdavosi labiau, buvo įtraukiami į spektaklius, iš pradžių kaip statistai, paskui gaudavo ir epizodinių vaidmenų. Taip išaugo visi Panevėžio dramos teatro aktoriai.

Pirmajame savo spektaklyje − Alberto Laurinčiuko pjesėje „Akimirka teisybės“ − vaidinau kareivį su automatu. Rimtesnis vaidmuo teko Eženo Labišo spektaklyje „Šiaudinė skrybėlaitė“, kuriame vaidinau pirmąjį pabrolį, vaikščiojau, šokau. Pirmasis vaidmuo su tekstu – spektaklyje „Sniego karalienė“, kur vaidinau Elnią. „Mergaite, mergaite, aš − šiaurės elnias“, − sodriu balsu tekstą atkartojo Vilius. Elnią „sumontuodavo“ iš trijų vyrų. „Du tapdavo elnio kūnu, o trečiasis atsisėdavo ant pečių ir tapdavo galva. Mano balsas skambėjo gerai, bet 190 cm ūgio ir 80 kg svorio vyruką sunku nešioti. Dažniau nešiojo kitą, mažesnį“, − juokėsi V.Kaminskas. Jam Panevėžyje teko susipažinti su garsiais aktoriais Donatu Banioniu ir Algimantu Masiuliu. „Tiesa, D.Banionis nebuvo didelė žvaigždė Panevėžyje, jis tapo garsus, kai pradėjo filmuotis kine. A.Masiulis mano akyse buvo išvarytas iš teatro, kai susiginčijo su J.Miltiniu. Tada A.Masiulis atvažiavo į Kauną, gavo trijų kambarių butą ir ne vieną pagrindinį vaidmenį Kauno dramos teatre“, − pasakojo V.Kaminskas.

Susimovė per stojamąjį Vėliau dėdė pasirūpino, kad Vilius eitų tarnauti į kariuomenę. „Nenorėjau. Įstojau į profesinę technikos mokyklą Alytuje, vėliau perėjau mokytis į Kauną, tapau tekintoju. Bet išvažiavau į Vilnių stoti į aktorinį. Kursą rinko režisierius Henrikas Vancevičius. Komisija paprašė papasakoti apie paskutinį matytą spektaklį. Lankiausi Aleksandro Vampilovo „Ančių medžioklėje“ dramos teatre, o jo vyriausiasis režisierius ir buvo H.Vancevičius. Ėmiau kritikuoti spektaklį. Stojo tyla. Paklausiau, gal dar ką paskaityti, bet nebereikėjo“, − nutrūkusią aktoriaus karjerą prisiminė pašnekovas. Netrukus Vilius tapo Vilniaus pedagoginio instituto studentu. „Trečio kurso pabaigoje mane priėmė dirbti radijo laidų išleidėju. Buvau tas, kuris surenka įrašytas į juostas laidas, sudaro tvarkaraštį, patikrina, ar visos laidos gautos, ar atspausdinti žinių pranešimai. Šis darbas man nepatiko. Rudenį pradėjau radijuje dirbti diktoriumi praktikantu. Paskui išėjau į kariuomenę, grįžau su seržanto antpečiais ir mane paskyrė skyriaus vedėju. Kankinausi, nes buvau jauniausias iš visų diktorių. Jauniausias pavaldinys buvo 6 metais vyresnis“, − prisiminė V.Kaminskas.

V.Kaminskas išsiskyrė aiškia tartimi. „Mano mama kilusi iš Šakių rajono, o zanavykų tarmė yra literatūrinės kalbos tarties pagrindas. Diktoriai klausdavo, kodėl aš stengiuosi taip taisyklingai kalbėti. Aiškindavau apie savo mamą ir močiutę iš to paties krašto. Kol kartą nusibodo ir pasakiau kolegoms, kad jie gali šaipytis, bet kad ir kaip stengsis kalbėti taisyklingai kaip aš, jiems nepavyks“, − pasakojo V.Kaminskas, kuris diktoriumi dirbo 10 metų. 1991-ųjų sausio įvykius sutiko Vilniuje. „Gyvenome prie Radijo ir televizijos pastato. Atsimenu, butas buvo pilnas žmonių, jie ruošėsi eiti prie Aukščiausios Tarybos pastato. Buvau namuose su mažais vaikais, kai pradėjo drebėti langai. Atsidūriau lauke, gavau buože į sprandą. Automatais pylė į ketvirtą aukštą, kur buvo mūsų išleidimo skyrius, matyt, žinojo, kur tai yra. Rėkiame: „Fašistai, žudikai!“, o jie automatais pila mums virš galvų, tiesiai į sieną“, − okupantų agresijos akimirkas prisiminė V.Kaminskas. LTV2 kanalo gimimas

Sausio 14 d. jis atvyko į Kauną. „Buvau programų direkcijos atsakingasis sekretorius, teko organizuoti programą. Laidų nėra, Vilniuje archyvai užimti. Iš „Balticum“ gavome animacinių filmukų, rodėme filmus. Per du mėnesius atsirado laidų. Kai radiją ir televiziją vėl užėmė per Rusijos pučą, Kaune sunešėme aparatūrą į „Lietuvos“ viešbutį. Vilniečiai išvyko namo, o aš taksi viską parsivežiau į tėvų namus Žaliakalnyje. Po trijų dienų, kai baigėsi pučas, visi grįžome. Sėdi vyr. inžinierius Feliksas Girininkas ir dejuoja, kad visą aparatūrą išvogė“, − pasakojo V.Kaminskas. Po pučo V.Kaminskas norėjo grįžti į Vilnių, kur gyveno jo šeima. „Pajutau, kad senoji gvardija Vilniuje į mane žiūri kreivai. Kaip tik Kaune buvo kuriama LTV2 programa, man pasiūlė ten dirbti. Kanalas startavo 1992 m. sausio 1-ąją. Jis veikė dvejus metus. 1993 m. vasarą iš dešimties populiariausių laidų šešios transliuotos iš Kauno. Tai − „Taip ir ne“, „Videokaukas“, „Bentski šou“, „Studija MT“, „Laisvės alėja“ ir „Svetimo skausmo nebūna“. Paskui atsirado verslas, kuris norėjo savo kanalo, o LTV2 tam trukdė“, − pasakojo V.Kaminskas.

Laidoje „Bentski šou“ pasirodė intarpas „Kalbos pirtelė“, kurioje V.Kaminskas vaidino lituanistą. „Tai buvo parodija. Tada kalbininkai televizijoje atliko gerą darbą, tačiau nelabai gerai. Kalbininkas Aldonas Pupkis, prabėgus metams po „Kalbos pirtelės“ pasirodymo, dingo iš televizijos“, − prisiminė Vilius. Vėliau jis dalyvavo kultūrinėje laidoje „Konrado kavinės ruletė“. „Vaidindavau kokį keistą smetoninį inteligentą. Pradėjau rengti laidą „Krašto apsauga“. Nagrinėjau partizano Adolfo Ramanausko-Vanago istoriją. 1999 m. vasarį parengiau laidą apie jį, bet man liepė daugiau nebekišti nagų. Kodėl? Su tuo susiję karo nusikaltimų organizatoriai dar buvo gyvi. 1999 m. rugpjūtį mano laidos baigėsi. Laida vėl pasirodė po 6 mėnesių, tik su kitais žmonėmis“, − atsiduso V.Kaminskas. Nuomonė apie merus − skirtinga „Kai likau be darbo, savivaldybėje atsirado vieta, į kurią niekas nenorėjo eiti – viešųjų ryšių skyriaus vadovas. Nuėjau dėl juoko, bet tikau“, − pasakojo V.Kaminskas. Jis dirbo audringu politiniu laikotarpiu, kai per 4 metus Kaune pasikeitė penki merai. „Henrikas Tamulis buvo savimi pasitikintis, nesavanaudis. Pamenu, vienus metus biudžetas buvo viršytas 26 mln. litų. Tuos pinigus, baigdamas mero kadenciją, jis sąmoningai paliko biudžete, kad prasidėjus krizei būtų lėšų. Kiti merai vienas kitam palieka skolų.

Vytautas Šustauskas... Tai, kad jis tapo meru, kažką pasako. Jis buvo gudrus, tik labai emocingas. Ką galvojo, tą ir šnekėjo. Be to, turėjo problemų dėl alkoholio. Tie trys mėnesiai, kai meru dirbo Gediminas Budnikas, praėjo labai ramiai. G.Budniką kauniečiai pažinojo kaip „Žalgirio“ krepšininką, jis buvo įpratęs prie dėmesio. Kai paaiškėjo, kad jis nebebus meru, paklausiau, kas keisis. „Argi čia mes Kaune tai sprendžiame? Kaip Vilniuje žmonės susitaria, taip ir padaro“,− paaiškino jis man“, − sakė V.Kaminskas. Eriką Tamašauską jis jau anksčiau pažinojo. „Kartu dirbome televizijoje „Kaunas plius“. Jis pasikvietė ir pareiškė, kad yra nepatenkintas mano skyriaus darbu. Pasikalbėjome, leido dirbti toliau, bet gavau du papeikimus, deja, neaišku už ką. Giedrius Donatas Ašmys − ramiausias, kukliausias žmogus, koks tik galėtų dirbti politiniame poste. Su visais elgėsi pagarbiai, mėgdavo pajuokauti. Kai 2001 m. rudenį sudaužiau savo mašiną, teko važinėti troleibusu. Važiuodamas namo nuolat sutikdavau G.D.Ašmį, kuris buvo Tarybos narys. Vėliau nusipirkau automobilį, o meru tapęs G.D.Ašmys toliau važinėjo troleibusu“, − pasakojo V.Kaminskas.

Neatlaikė A.Garbaravičiaus nervai Kitas meras, Arvydas Garbaravičius, pasirūpino, kad V.Kaminską perkeltų į Kultūros skyrių. „Yra kaunietiška tradicija prieš Valstybės dienos renginį Karo muziejaus sodelyje apsilankyti mišiose. Liberalams klerikalinė dvasia atrodė svetima, jie nutarė, kad mišių nereikia. 2004 m. į minėjimą atėjo apie 15 žmonių. Merui tai atrodė lyg įžeidimas valdžiai. Liepė kitąmet man viską organizuoti. Grįžo mišios. Nutariau pasikviesti žmogų, kurį vyresni kauniečiai mėgtų. Pakviečiau Seimo narę Rasą Juknevičienę, o ji − iš konservatorių partijos. Kažkam trūko nervai, o mane perkėlė į Kultūros skyrių“, − prisiminė V.Kaminskas. Kai jis pradėjo dirbti Viešųjų ryšių skyriuje, Andrius Kupčinskas buvo V.Kaminsko pavaldinys. „Paskui jis tapo mano bosu“, − pasakojo V.Kaminskas. Pasididžiavimas – Pažaislio festivalis Jis teigė, kad dirbdamas savivaldybėje ne tik išmoko organizuoti renginius, bet ir susibičiuliavo su daugeliu atlikėjų. „Organizuoju tremtinių sąskrydžius Ariogaloje. 2009 m. paprašiau Liudo Mikalausko atvažiuoti. Jis išėjo į sceną, neseniai laimėjęs „Triumfo arką“. Oho, kokia buvo reakcija − kokie du tūkstančiai žmonių prišoko prie scenos“, − pasakojo V.Kaminskas.

V.Kaminskui tikrieji kauniečiai yra besirenkantys į Pažaislio muzikos festivalį, kurio atidarymo ir uždarymo vedėju jis yra nuo 2001 m. „Tuo didžiuojuosi. Ten pamatai tikruosius kauniečius, kai lietui lyjant ar saulei kepinant susirenka žmonės klausytis geros muzikos. Džiaugiuosi, kad tokių žmonių yra“, − sakė V.Kaminskas. Ar tikrai vyras liko be darbo? „Ne visai. Garsinu filmus, įrašinėju laidas. Po 20 metų įgyvendinau savo svajonę – įsirengiau studiją namuose“, − nusišypsojo V.Kaminskas. 

Nuotraukoje: Vilius Kaminskas
Beno Rupeikos nuotr.


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)