2019 m. lapkričio 22 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

P.A. Kaunas. Kokie mūsų, žurnalistų, pėdsakai po saule?

Povilas Antanas KAUNAS, LŽS ir žurnalistikos senjorų klubo MES narys



Pedos_po_saule_II.jpg„ĄŽUOLAI ŽALIUOS ŽEMĖJ LIETUVOS/“!

Žurnalistas Vytautas Andrejaitis seniai puoselėjo svajonę kada nors vėl aplankyti savo gimtinę, kur prabėgo jo nerūpestinga basakojė vaikystė. Ir štai pagaliau jo svajonė išsipildo!

Knygoje „Pėdsakai po saule. Puslapiai iš XX amžiaus“ V.Andrejaitis  rašo: 

Šiandien mano gimimo vietą žymi tik ąžuolas. Jį tėvas pasodino man gimus. (Akmenės valsčius, Norbutų kaimas – aut P. A. K). Sovietinė sodybų naikinimo ir melioracijos banga nušlavė naujakurių kaimą, kuris buvo pavadintas Lietuvos savanorio Norbuto vardu. Buvo nugriautas nemažas raudonai dažytas namas, svirnas, tvartas, ūkinis pastatas, iškirstas didelis eglėmis apsodintas sodas. Dabar ir kitas kaimo sodybvietes žymi tik pavieniai medžiai arba ir tokio ženklo nėra...“.

 Net neįmanoma įsivaizduoti, su kokiu džiaugsmu, atvykus į tėviškę, jis apglėbė to ąžuolo kamieną, bučiavo jį, matavo, domėjosi, kiek centimetrų šis pastorėjęs. Ir stebėjosi, kiek daug ūgtelėjęs ir taip plačiai, galingai išsišakojęs. 

„Tu išgyvensi tiek, kiek išgyvena visi ąžuolai. Štai kad ir Stelmužės, kurį aplankysime vėliau (Zarasų raj. Imbrado sen. Stelmužės kaimas). Argi ne nuostabu, jog šiandien jam – jau 1500 metų, jo skersmuo – 3,5 metrų, apimtis prie žemės 13 metrų. Šiuo metu, norint jį apimti rankomis susikibus, reikia ne mažiau devynių vyrų! Taip, taip, ir tu, mano brangusis, nemažiau gyvensi“, – mintijo jis.

Ši ekspedicijos vadovo nuotaika visus lydėjo dar ilgai. Net iki Kernavės. O čia, pakilę į Aukuro kalną, kur žiloje senovėje stovėjo kunigaikščio pilis, su nuostaba žvelgė į kitus keturis – Mindaugo sosto, Lizdeikos, Įgulos kalnus bei Kriveikiškio piliakalnį, gerėjosi Pajautos slėniu, Neries atkarpoje atsiskleidusia nuostabia panorama. Netrukus vienbalsiai buvo nuspręsta – čia liksime pirmai vakarienei!

JIE GYVENO LIETUVAI

Ekspedicijos dalyviams didelį įspūdį paliko Lietuvos žymių žmonių amžino poilsio vietų lankymas.

Iki 1991 metų buvo labai apleistos netoli Rambyno kalno esančios Bitėnų kapinaitės, užgožtos menkaverčių krūmų brūzgynų (Šilutės raj. Pagėgių sav.). Tik vienintelis romuviečių čia pastatytas kryžius buvo parimęs prie Martyno Jankaus šeimos kapavietės… Vietiniai gyventojai gerai prisiminė ir ekspedicijos dalyviams papasakojo, kad tų pačių metų rugsėjo mėnesį, paskelbus respublikinę talką, jos buvo pagaliau sutvarkytos. Netrukus, jau spalio 19 dieną, čia sugrįžo Vydūno palaikai iš Detmoldo (Vokietija). O dar po dviejų metų – 1993 m. gegužės 30 d. – iš Flensburgo perlaidotas ir pats Martynas Jankus.

 Kad lietuvininkų dainiaus Kristijono Donelaičio ainiai, poeto 200 metų gimtadienio proga, čia ruošiasi pastatyti šlifuoto juodo marmuro paminklą, vaizduojantį evangelikų liuteronų pamokslininko sakyklą su atversta knyga . (Šis paminklas netrukus – 2003 metais – ir buvo čia pastatytas). Greitai ši, beveik visų apleista ir užmiršta amžino poilsio vieta tapo Mažosios Lietuvos šviesuolių panteonu!

Ekspedicijos dalyvių vingiuoti takai juos nuvedė į Skuodo rajoną, Kalvius, žymaus mūsų istoriko, švietėjo, tautosakos rinkėjo Simono Daukanto gimtinę ( Ji beveik už dviejų kilometrų nuo Lenkimų miestelio). Šiuo metu čia likusi tik viena autentiška detalė, primenanti 1793 metais čia gimusį istoriką. Tai klėtelė. Ji restauruota, žmonių nuolat lankoma ir saugoma, nes čia įkurtas S. Daukanto muziejus, pasakojantis apie visą istoriko ir literato prasmingą gyvenimą, kūrybą.

Nusilenkta literatūros klasikui poetui Maironiui, gimusiam Pasandravio dvare (Raseinių apskritis, Šiluvos valsčius, Pagojukų seniūnija), ir jo tėvams. Pasidžiaugta, kad poeto tėviškė gražiai tvarkoma, kad ten esantis muziejus dažnai ir labai gausiai lankomas ne tik lietuvių, bet ir užsienio svečių.

Su ypač dideliu dėmesiu ir pagarba ekspedicijos dalyviai apsilankė gydytojo, prozininko ir poeto, publicisto, kritiko, vertėjo, “Varpo” laikraščio redaktoriaus, Lietuvos himno autoriaus Vinco Kudirkos gimtinėje Paežeriuose (Vilkaviškio raj.), ilgai užtruko jo klėtelėje – muziejuje, apžiūrėdami kiekvieną eksponatą (V. Kudirka gimė 1858 metų gruodžio 31 dieną), iš kurių vertingiausias, ir dar iki mūsų dienų išsaugotas jo smuikas! Jau 93 metus sulaukęs muziejininkas ir šios klėtelės šeimininkas vis tiktai ryžosi tą smuiką paimti į rankas ir…“prakalbinti.”. Ekspedicijos dalyviams jis sugrojo “Lietuva brangi”!

PILIAKALNIAI – MŪSŲ PASIDIDŽIAVIMAS 

Šiuo metu Lietuvoje priskaičiuojama per 2000 piliakalnių Ir jie visi turi savas – nepakartojamas – legendas. Tik vienintelis jas visas jungiantis leitmotyvas – lietuvių tautos didvyriškumo ir pasiaukojimo išaukštinimas ginant savo šalies laisvę.

Iš daugelio legendų labai ryškiai išsiskiria kunigaikščio Margirio ginamos Pilėnų pilies tragiškas likimas. Legendoje teigiama, kad kryžiuočiai, sutelkę dideles jėgas, taip pat sulaukę nemažos paramos iš Prancūzijos, Austrijos, net Šventosios Romos imperijos, 1336 metų vasario 25 dieną šturmavo kunigaikščio Margirio ginamą Pilėnų pilį. Po atkaklios kovos, priešui pagaliau įsiveržus į jos vidų, gynėjai savo noru pasirinko geriau mirtį, nei vergo dalią.

 Pirmiausia sunaikino visą ten buvusį turtą, po to nužudė žmonas, vaikus ir galiausiai patys žuvo laužo liepsnose. Ši drama ir tapo savotišku lietuvių tautos kovų su kryžiuočiais simboliu, nors panašių didvyriškos kovos pavyzdžių buvo ir daugiau. Beje, kruopščiai ištyrę Punios piliakalnį, archeologai nustatė, kad XIII – XIV a. ant jo tikrai stovėjo medinė pilis ir buvo sudeginta. Jos vietoje pastatė naują medinę pilį, o XVI a. ji ir vėl sudegė... 

Tikėdami šią legenda ( kad Punios piliakalnyje tikrai stovėjo Pilėnų pilis), ekspedicijos dalyviai vieningai nusprendė savo dešimties dienų žygį ir užbaigti būtent šiame piliakalnyje (Alytaus raj.), dar vadinamame Margio kalne. Ir čia aptarti ekspedicijos rezultatus.

Bet... Yra ir kita legenda, kurią jau dešimtmečiais atkakliai gina istorikai – kad garsieji Margirio Pilėnai stovėjo ant... Pilionių piliakalnio! (Kėdainių raj. Dotnuvos sen.). O šiemet išgirdome dar vieną versiją, kurią pateikė Klaipėdos universiteto mokslininkai. Jie įsitikinę, kad senieji Pilėnai savo pilį buvo pastatę... Bilionių piliakalnyje ( Šilalės raj.), nes radiniai, vykdant piliakalnio tyrimus, pranoko net jų lūkesčius. Todėl dabar belieka tik laukti šios hipotezės galutinio patvirtinimo.

Kaip ten bebūtų, bet kol kas niekas nesiginčija dėl legendos turinio. O tai – svarbiausia. Mes šventai tikime, kad buvo Margiris, buvo Pilėnai, buvo jų, vardan laisvės, herojiška mirtis. Gerai, kad turime vieną ryškiausių pavyzdžių, kaip reikia mylėti savo tėvynę, saugoti ją, ir dėl jos aukotis. Tik ar į mūsų – dabartinės visuomenės – širdis tokie taurūs pavyzdžiai pasibeldžia?

AR TIKRAI „ŽEMĖJ LIETUVOS ĄŽUOLAI ŽALIUOS“?

Ištisus šimtmečius lietuviai buvo glaudžiai susiję su gamta. Gamta juos maitino, rengė, savo neįžengiamose giriose saugojo nuo priešų. Ir todėl jie gamta tikėjo, ją mylėjo ir gerbė. Net dievino. Prisiminkime jų sudievintas ąžuolų giraites, apie kurias net kryžiuočių kronikose rašoma. Ir patariama, kad, nepavykus žygiui į mūsų kraštą, grįžtantys riteriai slėptųsi būtent tik ąžuolų giraitėse, nes lietuviai jokiu būdu nedrįs savo dievų buveinėse žmogaus kraują pralieti...

 Džiaugiamės, kad dar ir iki mūsų laikų yra išlikusios (deja, tik nedidelės), tokių giraičių liekanos. Todėl stengiamės jas saugoti, bet kokia proga atkurti. Ir ąžuolus – mūsų miškų galiūnus ir lietuvių tautos pasididžiavimą – saugoti. Viename, kitame rajone jau yra pasodinta net ąžuolų alėjų!

Ir vėl retorinis klausimas – ar visi taip darome, ar visi juos gerbiame ir saugome?

Jau baigiantis sueigai, žurnalistams tiesiog pribloškiančią žinią netikėtai atsiuntė Vytauto Andrejaičio giminės – JAU NĖRA VYTAUTO GIMTINĖJE JO GIMTADIENIO PROGA TĖVO PASODINTO ĄŽUOLO !

Kažkieno piktavalė ranka paslapčia jį nupjovė?..



Pedos_1_II.jpgŠi, mums visiems netikėta, labai skaudi, žinia šių eilučių autorių paskatino kompiuteryje atsidaryti S. Gečo atsinešto dokumentinio filmo „Lietuva 2000“ laikmeną ir iš jos užrašyti ekspedicijos metu pasakytą tik dviejų ( dėl vietos stokos) jos dalyvių nuomonę:

Vytautas Andrejaitis: Mūsų ekspedicijos tikslas – ieškoti sąsajų tarp vakarykštės ir šios dienos. Ir sudėti mažytę, mažytę panoramėlę apie jau nepriklausomos Lietuvos kėlimąsi naujam gyvenimui.
Važiuodami per Lietuvą, matėme daug tvarkingų žemdirbių laukų, bet nemažai dar ir apleistų, matėme daug tvarkingų namų, bet liūdino sovietinis palikimas – sugriautos, dar vis netvarkomos fermos. Sutikome daug nuoširdžių žmonių, tikinčių geresniu gyvenimu, bet buvo ir tokių, kurie mus sutiko... ištiestomis rankomis. Labai džiugino, kad daug kur tvarkomi keliai, privažiavimai prie sodybų. Todėl išvada viena – mūsų praradimai žymiai mažesni už atradimus.

Jonas Minkevičius: Keliaujant po Lietuvą kyla daug minčių, o baisiausia, kad pasaulis, deja, vis ritasi į pražūtį. Dabar visur viešpataujanti mirties kultūra į prarają traukia ir Lietuvą, nes vyksta nacionalinių vertybių išdavimas.

Matėme labai daug gražių istorinių architektūros paminklų, kurie byloja apie mūsų tautos aukštą kultūrą ir mentalitetą. Deja, ne visi tie ženklai, kuriuos mums paliko protėviai, tinkamai saugomi, prižiūrimi. Žinoma, čia didelę dėmę uždėjo buvęs sunkus okupacinis laikmetis, bet reikia dėti daug pastangų, kad visi kultūros paminklai būtų žymiai sparčiau restauruojami, atsakingai tausojami, saugomi. Pavyzdžiui, tokie šedevrai kaip Palėvinės Domininkonų vienuolyno statinių ansamblis – tas nuostabus baroko šedevras – tik dabar vos pradėtas restauruoti (Kupiškio raj.). Reikia žymiai didesnį dėmesį skirti Raseinių rajono kultūros paveldui... Šiems darbams atlikti būtina rasti tiek finansų, kiek reikia, nes juk tai, noriu pasikartoti, visos tautos istorijos, kultūros įamžinimas. Tik šių sričių gyvastingumas – mokslas ir kultūra – mus prikels ir išgelbės nuo pražūties, bet ne materialiniai dalykai. Kito kelio nėra!

...Jeigu mūsų vyriausybė atidžiau įsiklausytų į J. Minkevičiaus, kitų žymių, tautos pripažintų, specialistų nuogąstavimus, pasiūlymus, patarimus ir labiau atsigręžtų į meną, kultūrą, paveldą, jeigu suprastų, kad tik ši sritis – vienintelis iš pražūties išsigelbėjimo kelias, tautos mentalitetas būtų žymiai aukštesnis. Ir nebūtų paslapčia, siekiant materialinės naudos, nupjautas ne tik V. Andrejaičio gimtinėje jo tėvo pasodintas ąžuolas, bet ir tūkstančiai kitų, šimtmečius iškilmingai ošusių Lietuvos miškuose, palaukėse – tokia buvo šiais, jau visiškai besibaigiančiais metais mūsų, kauniečių žurnalistikos senjorų klubo MES, narių nuomonė.

Nuotraukose: V.Andrejaičio knygos ,,Pėdos po saule" viršeliai ir Vytautas kartu su artimaisiais prie jo gimtadienio proga pasodinto ąžuolo


Pedos_2_didele.jpg

Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)