2017-ųjų lapkričio pradžioje, kaip ir kasmet Visų šventųjų dieną ar Vėlinių vakarą, kas tik galėjo – vyko į artimųjų kapines, užsuko ir į vietines bažnyčias.
Mūsų kolega, LŽS ir kauniečių žurnalistikos senjorų klubo narys Antanas Staškevičius profesinio žingeidumo dėka keliauja po Lietuvą, kurioje jis visada pastebi ne tik gerų pavyzdžių, bet ir taisytinų dalykų. Šiandien pateikiame A.Staškevičiaus pasakojimą po to, kai kolega sugrįžo iš Lazdijų rajono, kur jau svečiavosi 2016 metais. Ką žurnalistas pamatė?
Pernai apsilankęs savo protėvių gimtinėje, patirtus įspūdžius Lazdijų rajono Būdviečio seniūnijoje aprašiau 2016-07-25 www.kaunozurnalistai.lt ,,Aktualijų“ skyriuje „Žurnalistinės kasdienybės istorijos“, straipsnyje „Kam klebonui reikalingas dvaro svirnas“. Praėjus daugiau kaip metams, nutariau pasidomėti, ar paveldo apsaugos institucijos ir klebonas reagavo į mano straipsnyje išsakytą kritiką ir pasiūlymus dėl unikalaus medinės architektūros paminklo apsaugos, sutvarkymo ir jo panaudojimo.
Suradęs klebono telefono numerį, pasiteiravau gal jau parapija turi savo muziejų. Klebonas atsakė, kad jam nekilo net tokia mintis, nes ir patalpų nėra. Bet dvasininkas neužsiminė, kad parapijai yra perduotas buvusio dvaro nenaudojamas,tuščias svirnas.
Nuvažiavęs pamačiau tą patį nykstančio svirno vaizdą. Niekas nepasikeitė. Neradau jokios informacinės lentelės. Vėl nepavyko pasikalbėti su parapijos klebonu Gintautu Černausku. Sužinojau, kad klebonas išvykęs atostogauti į tolimą Azijos kurortą.
Nepavyko patekti į svirną ir jį apžiūrėti iš vidaus. Tačiau apie svirną man papasakojo Kaune gyvenantis fotografas (pavardės neminėsiu). Šią vasarą jis lankėsi Būdvietyje ir būdamas svirne matė dideles kartono dėžes prikrautas drabužių. Kitose dėžėse buvo sovietmečio žurnalai ir laikraščiai. Jau nebebuvo lentų, skyrusių grūdų aruodus. Stebėjosi, kodėl svirnas nenaudojamas ir neremontuojamas nei jo vidus, nei išorė. Nepabūgo kolega užkopti papuvusiais laiptais į trečiąjį aukštą ir nufotografuoti grūdų pakėlimo mechanizmo liekanų.
Pro šalį einantis žmogus (pasisakė esąs vietinis gyventojas Jonas) patarė nesivarginti, jeigu kieme nėra automobilio, tai klebonas išvykęs. Be to, į kleboniją parapijiečių jis neįsileidžia, nes augina veislines kates. Ar jas dovanoja savo bičiuliams, ar vargstantiems arba parduoda, Jonas sakė nežinąs. Su klebonu nebendraująs, o ir pats dvasininkas su parapijiečiais vengiantis bendrauti. Yra uždaro būdo.
Norėdamas pasitikrinti išgirstą nuomonę apie kleboną, pakalbinau dar kelis vietinius gyventojus. Jų nuomonė buvo tokia pat kaip ir Jono. Klebonas labiau rūpinasi katėmis ar žvejyba, nei savo parapijiečiais. Nedalyvauja bendruomenės renginiuose, nesirūpina savo pirmtakų, Būdviečio kapinėse palaidotų kunigų kapais. Norėdamas tuo įsitikinti, nuėjau į Amžinojo poilsio vietą. Kun. Motiejaus Plaušinaičio (1867-1929) antkapinis paminklas atrodė taip pat nykstantis kaip ir svirnas. Medinės skulptūrėlės pradėjusios dūlėti. Nuo kryžiaus nukritusi detalė taip pat pradėjusi pūti. Papuvusios ir kitos antkapinio paminklo lentelės. Kodėl klebonas ir parapijos taryba nesirūpina kunigo antkapinio paminklo sutvarkymu?
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, atsirado galimybės laisvai burtis į draugijas, vykdyti įvairias programas, bendradarbiauti su katalikų paramos fondais, nevyriausybinėmis organizacijomis. Mano sutiktieji gyventojai apie kokią nors katalikišką draugiją Būdvietyje sakė nieko negirdėję.
Nerūpi klebonui nei našlaičiai, nei alkoholikai, neįgalieji ar kiti gyvenimo nuskriaustieji. O bendravimui sąlygos yra geros. Juk likvidavus mokyklą, dviejų aukštų pastatas iki šiol tuščias. Vasarą čia galėtų būti organizuojama, pavyzdžiui, katalikiška parapijos vaikų stovykla. Ir padėvėtus rūbus, kurie sukrauti svirne, reikėtų išdalinti kaip labdarą parapijiečiams.
Disponuodamas tokiomis patalpomis, kaip senasis dvaro svirnas, klebonas galėtų įkurti parapijos muziejų. Tokių muziejų Lietuvos vyskupijose teko matyti. Kaip pavyzdys galėtų būti Šakių dekanato Paežerėlių parapijos turiningas, gražiai įrengtas muziejus, kurį įkūrė iš kaimo perkeltame svirne. O Būdvietis juk turi tuščią svirną.
Parapijos muziejų mačiau Tėvo Stanislovo įkurtą Paberžėje (Kėdainių raj.), Pabiržės parapijoje (Biržų raj.). Artimiausias lazdijiečiams pavyzdys – parapijos muziejus yra vos už 14 km, Punske Lenkijoje. Tereikia nuvykti, pasisemti patirties. Bet gal lietuviams trūksta noro?
Kai vietiniams gyventojams pasisakiau, kad esu žurnalistas ir domiuosi šio krašto istorija, nes iš čia yra kilę mano protėviai, jie paprašė, kad parašyčiau vyskupui, jog reikėtų pakeistų kleboną, nes jis jau per ilgai čia ,,užsisėdėjo“.
(Bus daugiau)
Nuotraukose: Bažnyčios nuosavybė – Būdviečio svirnas
