Rašytojas ir žurnalistas Juozas Kundrotas maloniai stebina kiekviena nauja knyga. Vos spėjome perskaityti apybraižą “Viena knygnešio diena“, kurioje autorius per knygnešio Petro Gudelio tik vienos dienos išgyvenimą – ryžosi paliesti net visos legendinės epochos pagrindines caro uždraustų lietuviškų spaudinių, gabenamų per sieną, problemas. Ir jam tai padaryti pasisekė tik todėl, kad nuo užmanymo iš užmaršties prikelti žemietį knygnešį Petrą Gudelį iki knygos parašymo prabėgo ne vienas dešimtmetis. Žinoma, paženklintas nuolatiniu domėjimosi šią tema, faktų rinkimu ir jų kruopščia analize. O šiandien mūsų rankose jau kita jo knyga – dabar romanas „Kryžius nuo knygnešio kapo“. Ji irgi turi savo gimimo priešistorę.
„TAI TAVO, LIETUVA, VAIKAI IŠ SIBIRO SUGRĮŽTA…“
1989 metų liepos 28 diena. Kėdainių kariniame aerodrome per penkiolika tūkstančių žmonių minia sutinka didžiulį karinį transporto lėktuvą iš Sibiro pargabenantį daugiau kaip šimto ten mirusių tremtinių palaikus. Nutilus galingų motorų gausmui, iš jo išnešami cinkuoti karstai ir čia pat, aikštėje, uždengiami trispalvėmis vėliavomis, papuošiami gėlėmis bei ąžuolo lapų vainikais. Kartu su karstais išnešamas laiko bei rūsčių Sibiro speigų jau „paženklintas“ maumedžio kryžius.
Netrukus karstai keliami į berželiais, ąžuolo lapų vainikais papuoštus automobilius ir pradeda paskutinę kelionę į amžino poilsio vietas. Lietuvos miestų ir kaimų kapines. O maumedžio kryžius – į Kauną, pas ten gyvenančią knygnešio Juozo Akelaičio dukterį Laimą Milvidienę. Ten jo jau laukia ne tik knygnešio dukros, bet ir legendinės ekspedicijos į Sibirą dalyviai, Knygnešio draugijos nariai, aktoriai, žurnalistai, nemažas būrelis kauniečių Juozo Akelaičio gerbėjų.
Šią įspūdingą akimirką autorius pirmiausia ir prisimena romano pradžioje patalpintame „Autoriaus žodyje“: …Masyvus maumedžio kryžius, jau ženkliai paliestas trūnių, prigludo prie Trispalvės, dengusios svetainės sieną. Jį pašventino kunigas Sigitas Tamkevičius (rezistencinės kovos dalyvis, patyręs nuožmią politinio kalinio ir tremtinio dalią, būsimasis Kauno arkivyskupas).
Įvykis savaime prašėsi plunksnos. Todėl netrukus J. Kundrotas parengė nemažos apimties radijo apybraižą „Lietuva augino“, kurioje atsispindėjo ir J. Akelaičio gyvenimas. Po to tekstą dar esmingai papildęs, atspausdino jau knygoje „Knygnešių šventa gadynė“ (1990). O romanas, kaip tuomet planavo, nesirašė… Šiandien paklaustas kodėl, prisipažino:
– Reikėjo laiko, reikėjo subręsti…
Irgi reikėjo dar beveik tris dešimtmečius (!) padirbėti, kad gimtų ši nuostabi epopėja apie garsų Suvalkijos krašto knygnešį Juozą Akelaitį ir jo bendražygius.
PĖDSAKAIS… PER GYVENIMUSRašytojui ir žurnalistui Juozui Kundrotui buvo nelengva sekti Juozo Akelaičio pėdsakais. Ir ne tik jo. Norint nupiešti visapusišką knygnešio paveikslą, reikėjo dar ir dar kartą grįžti prie dar jaunystėje jį supusios aplinkos, caro žandarmerijos išdraskytos „Sietyno“ draugijos, dėdės gydytojo Stasio Matulaičio pogrindinės veiklos ir V. Kudirkos „Varpo“ idėjų įtakos dar jaunuolio pasaulėžiūros formavimuisi. Ypač „Artojo“ pogrindinės draugijos įkūrimo, kurioje buvo daug ir Akelaičių giminės atstovų.
„Kaip Akelaitis nudžiugo sueigoje išvydęs giminaičius Matulaičius: brolius Andrių (anksčiau jis priklausė žandarų išdraskytai „Sietyno“ draugijai – P.A.K), Juozą ir jų seserį Oną, bei jų pusbrolį Liudą. (…). Gražu žiūrėti, kaip susitikę vienas kitą giminiškai apkabina, kaip krūtininiu balsu kvatoja, garsiai sako: „Ale tik pažiūrėkite, kiek čia mūsų…“ (74 psl.). Prisiminti „Artojo“ draugijos siela tapusį Antaną Rucevičių, Praną Penčylą, knygnešių karalių Kanclerį… Dar ir dar kartą sugrįžti prie Juozo Akelaičio dukrų Laimos ir Alytės gyvenimų. Perprasti kalėjimų vienučių vėsą Vilkaviškyje, Kalvarijoje, Lukiškėse… O kur tremtys! 1903 metais į Manzurką netoli Irkutsko, 1915 – aisiais į Mogiliovą, iš Mogiliovo – į Šklovą… Ir vėl Manzurką!
Neabejotinai sunkino medžiagos rinkimą ir jo, kaip prisiekusio žurnalisto, per dešimtmečius susiformavęs charakterio bruožas: atsakomybė pateikiant konkretų faktą, liudytojų papasakotą siužetui svarbią detalę. Todėl dar teko perversti didelį šusnį archyvinės medžiagos, periodinės spaudos. Dar ir dar kartą atsiversti „Knygnešio“ I ir II tomus, ypač atidžiai perskaityti J. Šaparauskienės straipsnį „Paskutinė knygnešio kelionė“ ir J. Sajausko „Knygnešys iš Kampinių“ „Knygnešyje“ Nr3, atsiversti V. Kudirkos raštus, V. Merkio studijas apie knygnešių laikus ir draudžiamos lietuviškos spaudos kelią. Ypač autoriui padėjo jo paties užrašyti J. Akelaičio dukters L. Akelaitytės – Milvidienės prisiminimai apie tėvą.
O dar – patikslinti faktus apie Mogiliove veikiančią Globos draugiją, kuri rūpinosi tremtiniais ir juos šelpė (viena iš šio komiteto vadovių buvo mūsų kultūros žiburys, irgi ten ištremta Felicija Bortkevičienė, labai gerai pažinojusi J. Akelaitį ir su juo artimai bendradarbiavusi), kur susitikimai su irgi į Mogiliovą ištremtu poetu Jonu Graičiūnu… Sunkią užduotį sau buvo iškėlęs autorius, bet šiandien mes galime tik džiaugtis galėdami atversti ne eilinį, bet BIOGRAFINĮ romaną – tarsi epą – ne tik apie garsų Suvalkijos krašto knygnešį Juozą Akelaitį, bet ir jo bendražygius.
***
… 2014 metų liepos 26 diena. Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčioje aukojamos Šv. Mišios už gyvus ir mirusius tremtinius. Visi su didžiuliu dėmesiu žiūri V. Laumakio ir A. Morėno filmą apie prieš 25 metus tremtinių palaikų pargabenimą į Kėdainių karinį aerodromą. Koks tai buvo svarbus įvykis mūsų tautos gyvenime byloja ir tas faktas, jog šiame paminėjime dalyvavo ir kalbėjo daug mūsų valdžios atstovų – tuometinis Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas Vytautas Astrauskas, Persitvarkymo sąjūdžio ir Seimo narys Mečys Laurinkus, „Tremtinio“ klubo koordinatorius Audrius Butkevičius, kt. Tą proga Tremtinių ir politinių kalinių sąjungos Kėdainių skyrius išleido lankstinuką:
„Tai Tavo, Lietuva, vaikai iš Sibiro sugrįžta…“.
Jame rašoma: „ Į tremtį ir lagerius išvežtas maždaug kas dešimtas Lietuvos gyventojas, pasmerktas bado, Sibiro speigų mirčiai. Kiekvienas ištremtas, o tuo labiau tremtyje žuvęs žmogus pats savaime jau yra kaltinimo aktas sovietinio genocido byloje. Apie tai turime kalbėti ir liudyti dabarties žmogui ir ateities kartoms…“
Gerai, kad yra Lietuvos žurnalistų sąjungos narys Juozas Kundrotas, dar vienas, kitas kolega… Jie aukoja savo kūrybingiausio gyvenimo dešimtmečius, kad neleistų ne tik užmiršimo dulkėse šiems tautai tragiškiems įvykiams paskęsti, bet apie tai konkrečiais faktais, meniniais vaizdais KALBA IR LIUDIJA DABARTIES ŽMOGUI IR ATEITIES KARTOMS. Ir, reikia tikėti, kad jau greitai, švenčiant Lietuvos atgimimo šimtąsias metines, kartu su knygnešiais, daug prisidėjusiais klojant istorinio įvykio pamatus, bus prisiminti ir šie nenuilstantys plunksnos darbininkai.
Nuotraukose: Kauniečio rašytojo ir žurnalisto Juozo Kundroto 2017 metais išleistos knygos ir jų autorius, taip pat LDS ir LŽS nario Vladimiro Beresniovo (jis yra viršelių autorius) iliustracijos iš knygos apie knygnešį
