2019 m. rugpjūčio 20 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Dr. Steponas Gečas. Auginę kviečius ir žaidę Europoje krepšinį…

Dr. Steponas GEČAS, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, sporto istorikas


Moteru_rinktine_1_i_Rom__._1938_did..jpg




Gecas_steponas__II.jpgLietuviui žodžiai apie krepšinį nėra vien žaidimo įvardijimas. Jie turi sąsajų su gyvenimo būdu, valstybės politiniu pripažinimu, religija, ekonomika, diplomatija ir pan. (Nuotraukoje: Publikacijos autorius dr. Steponas Gečas)

Šio straipsnio pavadinimui panaudojau kiek pakeistą frazę iš 1987 metais Permės lageryje Lietuvos kino studijos sukurto dokumentinio filmo „Kas jūs, kunige Svarinskai“ (rež. F.Kauzonas). Į kino kūrėjo priminimą, kad kunigas daug kuo kaltina Molotovo - Ribentropo 1939 m. slaptą protokolą dėl Lietuvos ir kokia jo nuomone būtų Lietuvoje tvarka , jei ne tas protokolas, dvasininkas drąsiai atsakė: 

“Jei ne šitų baisių žmonių suokalbis, nebūtų buvę nei Lietuvos trėmimų, nebūtume išėję partizanauti - pardavinėtume bekonus, augintume kviečius ir žaistume Europoje krepšinį.“  

Su atkurtos Lietuvos kariuomenės pirmuoju karo kapelionu , atsargos pulkininku monsinjoru Alfonsu Svarinsku (1925-2014) įvairiais tarnybos(parodos, laidotuvės ir pan,) ir visuomeniniais reikalais esu bendravęs gal septynetą kartų.Tačiau nebūdavo progos tiesiogiai paklausti apie jo požiūrį į krepšinį apskritai. Vienąkart, tai buvo Veiviržėnų miestelyje švenčiant jo įkūrimo jubiliejų, po iškilmių teko dalyvauti prie bendro pietų stalo priešais monsinjorą ir tada užsiminiau apie tai A. Svarinskui.

Pašnekovas prisipažino, kad į krepšį lietuviai mėtę jo pirmojoje tremtyje Komijoje Abezės lageryje (kalėjo 1947 – 1956 m. (S.G.), apie tai jis priminęs ir susitikime su popiežiumi Jonu Pauliumi II (buvo susitikęs 12 kartų (S.G.) ir JAV preidentui R.Reiganui (susitikęs buvo kelis kartus (S.G.) Iš tikrųjų, Lietuvoje krepšinis įaugo į bet kokio amžiaus, bet kokios politinės pakraipos ar religijos Lietuvos gyventojo sąmonę. Vedant ekskursijas po Kauno senamiestį,Kauno ar Lietuvos svečiams iš užsienio, susitarus, parodydavome Kauno tarpdieciezinės Kunigų seminarijos, kiemelį, kur ne kartą rasdavome klierikus bemėtančius kamuolį į krepšį. 

Po antrojo pasaulinio karo, artėjant Raudonajai armijai iš Rytų priverstinėje emigracijoje Vakarų Europos valstybėse, daugiausia Vokietijoje, atsidūrė keli šimtai tūkstančių lietuvių pabėgėlių. Be darbo paieškos, pabėgėlių stovyklose kūrėsi ir lietuvių sporto klubai. Iš 22 lietuvių sporto klubų, be įvairių sporto šakų(tinklinio, šahmatų, lengvosios atletikos rungčių, net 20 –tyje klubų dominavo krepšinis arba tik krepšinis (,,Šarūno", ,,Kovo"  klubai ). 

 Sugestionuoti nesenų istorinių Lietuvos krepšininkų (tiek vyrų, tiek moterų) pergalių Europos čempionatuose prieš karą, lietuviai veržėsi į kovą tarptautinių žaidynių aikštelėse .Tarptautinės krepšinio federacijos (FIBA)tuometinis prezidentas L. Bufalas iškėlė tikslą IV Europos vyrų krepšinio čempionatą surengti 1945 m. pabaigoje ten, kur ir pirmąjį – Ženevoje. Šviesios atminties (1931 – 2012) mokslininkas, Europos čempionas ir dukart olimpinių žaidynių vicečempionas Stanislovas Stonkus knygoje „Neslūgstančios krepšinio vilnys (1999m.) apie tai rašė:

“Nors krepšinis Europoje buvo gyvas (jis nepasidavė numarinamas net karo dienomis), bet čempionatą rengti buvo per anksti: nacionalinės federacijos dar nebuvo atsigavusios, daugelis žaidėjų, trenerių, vadovų dar tebevilkėjo kariškas milines ir turėjo kitų rūpesčių“ (p.177). Todėl FIBA nukėlė IV čempionatą į 1946 m.balandžio 30 - gegužės 4 d. Jis, kaip ir pirmasis, vyko Šveicarijoje. Lietuviai turėję būti IV čempionato organizavimo šeimininkais, deja, iš okupuotos tėvynės jau buvo išblaškyti...  Žinant po karo besiklostančią geopolitinę situaciją, lietuviai turėjo vilties dalyvauti atskira komanda ir dėjo daug pastangų per Vyriausiąjį lietuvių išlaisvinimo komitetą (VLIK-ą) lietuvių atstovą dr. S. Bačkį ir kitur. 





Krepsinio_taisykles_II.jpg(Nuotraukoje: Pirmosios lietuvių kalba (1926-27 m.) išleistos taisyklės: ,,Basketbolo žaidimas" (Krepšiasvydis), kurių autorius St.Darius)

Viltis dalyvauti atskira komanda blėso ne iš karto.Buvo sudarytas čempionato rengimosi lietuviškasis komitetas(A. Keturakis,Europos čempionai L.Baltrūnas, Z.Puzinauskas ir Tiubingeno universiteto studentas, vėliau išeivijos sporto žurnalistas K.Čerkeliūnas).

Pastarasis šių komentarų autoriui 2001 m. pasakojo, kad priverstiniai Lietuvos migrantai į rengimąsi čempionatui žiūrėjo labai rimtai ne tik Tiubingene. Lietuvių patriotinės ambicijos ir viltys telkėsi ties noru atstovauti okupuotą Lietuvą ir bandyti trečią kartą iš eilės iškovoti čempionų titulą. 

Ach, tas magiškas žodis – krepšinis.Kokia jo trauka.Tam atvejui jei atskira rinktine nebūtų leista dalyvauti, išradingi lietuviai numatė atsarginį variantą – varžytųsi Lichtenšteino rinktinėje.Tačiau visus planus ir viltis lydėjo nesėkmė – kaip nacionalinė rinktinė lietuviai nepateko, o Lichtenšteinas į Ženevą nebuvo pakviestas. Šveicarijos konsulate Baden Badene vizas gavo tik trys lietuviai - minėtas K.Čerkeliūnas, sporto organizatorius A. Keturakis ir atsitiktinai iš JAV į Ženevą atvykęs 1939 čemponas M. Ruzgys.

Dar vieną įdomų ir įsimintiną epizodą iš lietuvių karo pabėgėlių krepšinio būtina paminėti. Rengdamiesi būsimajam čempionatui, lietuviai dalyvavo Bavarijos žemės klubų pirmenybėse. Lietuvių rinktinę atstovavo Šarūno klubas. Įveikę visas vokiečių komandas, esant bendram krepšių santykiui 351:60 lietuvių naudai, Bavarijos sporto vadovybės nurodymu, rungtynės buvo nutrauktos. Net ir neįvardijus priežasčių, visiems buvo aišku, vokiečiai bavarai nenorėjo į savo sporto istoriją įrašyti lietuvių pergalės.

 Tęsiant krepšinio temą, prisiminiau vieną pokalbį 1990 metų pavasarį. Grįžau iš Baltarusijos istorijos archyvo Minske, kur daktarinei disertacijai rinkau papildomus duomenis apie 1940-jų metų sovietinę kultūros įstaigų reorganizaciją.Traukinyje paeliui į Vilnių įsišnekėjom su vienu Lietuvos lenku-tuteišiu apie sporto reikalus. Pokalbis, žinoma pakrypo apie krepšinį. Jau buvo aišku, kad Lietuva ir sporto reikaluose tvarkysis savarankiškai ir tarptautinėse renginiuose visose sporto šakose dalyvaus kaip atskira valstybė. Tuteišis apgailestavo, kad sporte Lietuva turėtų išvien eiti su Tarybų Sąjunga, būtų stipresnė. „Turėdama tik vieną Sabonį Lietuvą nebus pajėgi išsilaikyti aukštumoje“- apgailestavo žmogelis.Tai buvo prieš 27 metus.Jau už poros metų Barselonoje lietuviai iškovojo bronzos medalius.

Krepšinį lietuviai žaidžia beveik 100 metų. Vyrų rinktinė per tą laiką tris kartus tapo Europos čempionais, kelis kartus vicečempionais ir prizininkais.Šie metai Lietuvai ypatingi daugeliu krepšinio Įvykių. Gegužės mėn suėjo 80 metų kai II Europos krepšinio čempionate Rygoje mūsų vyrų rinktinė laimėjo auksą ir 30 metų kai Kauno „Žalgiris“ antrą kartą tapo SSRS čempionais.Krepšinio pradžios prioritetas priklauso moterims. Jos Europoje buvo ir čempionėmis ir vicečempionėmis.

 Visai neseniai prezidentė D. Grybauskaitė Lietuvos krepšinio naujajam milžinui Jonui Valančiūnui pavedė tapti vaikų sporto ambasadoriumi.O kokie azartiški būna LKL finalai ir super finalai? Lietuvos sporto žurnalistikos legenda Vidas Mačiulis artėja prie serialo „Krepšinio pasaulyje“ 30-mečio. Žinoma, per šyimtmetį daug kas pasikeitė, kelios lietuvių žaidėjų kartos įėjo į krepšinio istoriją, pasikeitė ir sirgaliai - tapo supratingesni, vertindami kritiškai, kartu ir atlaidesni už klaidas. Mūsų mažai gyventojų skaičiumi valstybei krepšinio tarptautinis prestižas kartais yra svarbesnis už politikų veiklą.

Nuotraukose: 1938 metų Lietuvos moterų krepšinio rinktinė

(Viršuje) Į Romą išvyksta: (stovi) F. Kriaučiūnas (pirmas iš kairės), Markevičienė, Karumnaitė, Kalvaitienė, Astrauskaitė, Jazbutienė, Blinstrubas. (klūpo): Vaškelytė (pirmoji iš kairės), Miuleraitė, Didiolytė, Vailokaitytė, Makūnaitė

(Apačioje) Europos čempionate Romoje antrąją vietą laimėjusios lietuvaitės: (stovi) Karumnaitė (pirmoji iš kairės), Vailokaitytė, Kalvaitienė, Markevičienė, Makūnaitė; (klūpo) Jazbutienė (pirmoji iš kairės), Miuleraitė, Vaškelytė, Didžiulytė, Astrauskaitė



Moteru_rinktine_Romoje_1938_m..jpg




Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)