Vėl, kaip ir kiekvieno mėnesio šešioliktą dieną, Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus senjorai buvo susirinkę į tradicinį renginį. Šį kartą popietė vyko po … žeme, Kauno žurnalistų namų rūsyje. Įdomi šio pastato, iškilusio Kaune dar 1850 metais, kaip ir esperantų kalbos, istorija.
Apie esperantų kalbą, paplitusią visame pasaulyje, šnekama įvairiai. Vieniems jos mokėjimas – kaip saviraiškos būdas, kitiems – tarptautinė bendravimo priemonė, dar kitiems – tik laisvalaikio užsiėmimas, kultūros reiškinys.
Parūpo ši kalba ir mūsų, kauniečių žurnalistų senjorų klubo MES nariams, tad į savo tradicinę sueigą ir pakvietė ilgametį Lietuvos esperantininkų sąjungos valdybos pirmininką, žinomą advokatą Povilą Jegorovą. Svečias papasakojo apie esperanto kalbos sukūrimo peripetijas, jos kitimą bei tobulėjimą, savybinius ypatumus ir kt.
Lietuva gali didžiuotis, kad esperanto (turėti viltį) kalbą 1887 metais sukūrė Veisėjuose gydytojavęs medikas Liudvikas Zamenhofas, kurio geneologinio medžio šaknys siekia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvavimo laikus. Esperanto kalbai buvo keliami kilnūs humaniški tikslai – įteisinti lygiateisišką visų tautų bendravimą!
Po trejų metų nuo esperantų kalbos pasirodymo viešojoje erdvėje – Adomas Dambrauskas (A. Jakštas) parengė ir Tilžėje išleido lietuviams pirmąjį vadovėlį (su žodynėliu). Povilas Jegorovas (nuotraukoje) pabrėžė, kad prie šios kalbos išviešinimo yra ženkliai prisidėjęs ,,Kauno muilo” fabriko savininkas Aleksandras Zilbernikas, pirmojo vadovėlio leidybą parėmęs savo lėšomis. O jos buvusios labai solidžios. Neužilgo Liudvikas Zamenhofas vedė ir šio turtuolio dukrą Klarą.
Taip Kaunas tapo visos Lietuvos esperantininkų centru, o ano meto gydytojo okulisto viešnages, sužieduotuves ir kitus malonius įvykius mena Kauno senamiesčio jauki gatvė, pavadinta L. Zamenhofo vardu, ir šviesus dviaukštis pastatas, kuriame nūnai įsikūrusi Esperantininkų sąjungos būstinė ir esperanto biblioteka, kurios fonduose nemaža šios srities leidinių ir iš viso pasaulio.
Prelegentas P.Jegorovas palankiai vertino ir L. Zamenhofo rašytinį palikimą – įvairiausio žanro, įvairiausios tematikos. Tačiau tekstai turį vienintelį užtaisą – humanistinį. Šiais tekstais savo laiku susidomėjo japonų esperantininkai – juos suklasifikavę išleido atskirais tomais. O jų iš viso susidarė daugiau kaip 60 ! Tenka tik stebėtis tokiu gausiu palikimu. Prelegentas atsakė ir į daugybę klausimų.
Pokalbį deramai papildė rašytojas ir žurnalistas Laimonas Inis, atversdamas savo knygą „Gyvenimas – kaip paukščio skrydis“, pasirodžiusią dar 2005 metais Joje – keliolika puslapių yra skirta ir Povilui Jegorovui. Įdomus interviu persipina su ese, eilėraščiais ir L. Zamenhofo laiškais, rašytais savo numylėtinei Klarai. Juos Laimonas perskaitė atsidėjęs, pademonstruodamas raiškią dikciją, tartį, nevengdamas emocingumo, kurio reikalavo romantiškas laiškų koloritas.
Povilas Antanas Kaunas, buvęs „Varpo“ ir „Ryto varpo“ leidyklų vadovas, svečiui padovanojo dvikalbį (lietuvių ir esperanto) Antano Baranausko „Anykščių šilelį“, kurį gausiai iliustravo ir apipavidalino dailininkas, senjorų klubo MES pirmininkas Vladimiras Beresniovas. Šį klasiko perlą „Ryto varpas“ išleido Pasaulinio esperantininkų kongreso, įvykusio Lietuvoje 2005 metų vasarą, išvakarėse.
LŽS ir senjorų klubo MES nario Ričardo Šaknio nuotraukos
