2019 m. rugpjūčio 20 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Dalia Poškienė. Per amžius šuoliuojantys Vyčiai ir paminklas negrįžusiems tremtiniams Vepriuose

Dalia POŠKIENĖ, LŽS narė, XXVII knygos mėgėjų draugijos pirmininkė

Vepriai_didele.jpg


Vepriai – Ukmergės žiburiukas, šviečiantis ne tik ežero akimis, vaizdingais upelių krantais, piliakalniu, bet ir čia gyvenančių žmonių širdžių šiluma. Tokią šilumą, šviesą pajuto aksominio rugsėjo dieną susirinkusieji į Švč. Marijos Rožančiaus karalienės bažnyčią. Šventomis Mišiomis prasidėjo Istorijos pamoka. Iš Anykščių, Jonavos, Širvintų, Kauno, Ukmergės krašto buvę tremtiniai pilnutėlėje bažnyčioje susikaupę maldai minėjo negrįžusius iš Sibiro, žuvusius laisvės kovotojų gretose čia, Ukmergės laukose...

 Praeities žaizdos negyja, Lietuvą reikia mylėti ne žodžiais, trispalvę vėliavą iškabinti ne tik švenčių ar iškilmių metu. Ji turi būti kiekvieno tikinčiojo, kiekvieno doro lietuvio širdyje, kaip ir dori darbai. O pati didžiausia blogybė – dvasinė tremtis. Maldos žodžiais ir žodžiais į tikinčiuosius kreipėsi klebonas kun. Gintautas Naudžiūnas. Jis palaimino ir palydėjo procesiją miestelio gatvėmis link piliakalnio. O ten, Veprių piliakalnio papėdėje visus pasitiko naujasis paminklas Negrįžusiems tremtiniams. Paminklo autorius – skulptorius Viktoras Žentelis. Tai jo darbščių rankų ir sumanytos idėjos rezultatas, kurį realizuoti padėjo nepailstanti LPTKS Ukmergės filialo pirmininkė Aldona Kalesnikienė, Veprių bendruomenė, seniūnija. 
Skulptorius Viktoras Žentelis, įprasminęs savo darbuose ne vieną įvykį, asmenybę, po studijų sugrįžęs į Veprius, padovanojęs miesteliui savo diplominį darbą – Veprių simboliu tapusią „Geldutę“, kuri daugeliui žinoma iš legendos apie nepaprasto grožio mergaitę, laumių nuskandintą Veprių ežere, į ežero paviršių iškylančią ant kraičio skrynios ir graudžiai kankliuojančią… O šis paminklas - Motina, Moteris, prie durų slenksčio išeina vedina vaikeliu – Ateitimi... 
Naująjį paminklą šventino tremtinio anūkas Šešuolių šv. Juozapo parapijos klebonas Egidijus Kazlauskas. Jis pakvietė bendrai maldai bei kalbėjo apie tikėjimą tremtinių mintyse ir darbuose, priminė vyskupo Teofilio Matulionio žodžius, kai tremtyje jis dėkojo Dievui už tai kad juos, kunigus siuntė ten, kur mūsų žmonės, kur lietuviai... 

Lietuvių tikėjimo dvasią stiprino tikėjimas, viltis. Tai išsakoma ne tik žodžiais, tai išdainuota, apdainuota. Ukmergės kultūros centro choro „Tremtinys“ giesmės ir dainos palydėjo kalbančiųjų žodžius. Apie tokį Atminimo įprasminimą negrįžusiems iš Sibiro, kitų tremties vietų, likusiems amžino įšalo žemėje ar mirusius gyvuliniuose vagonuose, padėdamos trispalve papuoštas žvakeles kalbėjo LPTKS Tarybos pirmininkė Vincė Vaidevutė Margevičienė, Kauno poskyrio pirmininkė Regina Kazlauskienė. O Aldona Medonienė Veprių bendruomenės pirmininkė, bendruomenės nariai, padedami mokytojų Laimutės Žentelienės, Valerijos Jurevičienės. mokinių, „išaudė“ juostą šimtaraštę, skirtą Lietuvos šimtajam gimtadieniui. Ja apjuosė piliakalnio papėdėje pirmą tokį paminklą, kuriame –Motina, vedina vaikeliu, išeina...išeina, į nežinią. paminklas čia budės - kad primintų negrįžusius, kad pasitiktų grįžtančius, palydėtų pravažiuojančius. 





Vepriai_II.jpg
Kitas tą dieną atidengtas paminklas – taip pat toks pirmasis – „Šuoliuojantys per amžius Vyčiai“. Trijų Vyčių kompozicija iškilo greta, ant Veprių piliakalnio. Kaip pasakojo skulptorius V. Žentelis, jis tyrinėjo Lietuvos Vyčio raidą – nuo 14 amžiaus, per šimtmečius, kurie slėgė lietuvio pečius. Nenusviro rankos, dirbusios žemę, neužgeso viltis ilgais baudžiavos, caro priespaudos ir lietuviškos spaudos draudimo laikais iki pat 1918-ųjų – Nepriklausomybės paskelbimo. Vytis – mūsų atminties simbolis, mūsų kovos už laisvę simbolis.

Paminklo atidengimo ceremonijoje kalbėjo ir paminklų statytojams dėkojo Lietuvos LR Seimo narys Juozas Varžgalys, Ukmergės savivaldybės Administracijos direktoriaus pavaduotoja Agnė Balčiūnienė, seniūnė Dalė Urbonienė. Nuaidėjus salvėms už Lietuvą, už Ateitį, už Laisvę ir Nepriklausomybę, visi rinkosi į kultūros centrą, į popietę „Viltis sugrįžti“. Kultūros centro direktorė Rasa Šimonienė ir LPTKS Ukmergės filialo pirmininkė Aldona Kalesnikienė, vedusios renginį, dar kartą dėkojo paminklų statytojams, aukotojams, rėmėjams. O dovanos visiems - turtingo šio krašto dainomis, muzikantais, programa. Tuo galėjome įsitikinti, klausydamiesi Veprių folkloro kolektyvo „Geldutė“ (vad. Algimina Uselienė) Šližių folkloro kolektyvo „Siemanys„ (vad. S. Navikienė), Veprių instrumentinės grupės (vad. Edvardas Ratautas) Ukmergės kultūros centro mišraus choro „Tremtinys„ (vad. Julė Juodienė, koncertmeisterė Dalia Stundžienė ) ir jaunojo akordeonisto Tautvydo Pakėno koncerto. 

Ir ne tik dainos skambėjo. Puikią muzikinę- literatūrinę programą parengė Veprių pagrindinės mokyklos mokytojai ir mokiniai. Kaip pasakojo pagrindinės mokyklos direktorė Rima Ramanauskienė, dar 2008 metais jie pradėjo projektą „Ką man sako Sibiro tremtis?“. Tai puikus jaunimo įtraukties į savo istorijos pažinimą, pavyzdys. Mokykla, bendruomenė turi kur prisiminti istorijos pamokas. Vepriuose 1967 m. įkurtas muziejus jo įkūrimo iniciatoriaus ir ilgamečio vadovo, mokytojo Jono Žentelio asmeninės kolekcijos pagrindu. Pradžioje muziejus buvo visuomeninis. 1995 m. jis tapo Ukmergės kraštotyros muziejaus skyriumi. Šiuo metu ekspozicijoje ir fonduose yra daugiau nei 8000 eksponatų, atspindinčių Veprių krašto praeitį. Įdomiausi eksponatai: etnografiniai, sakraliniai, archeologiniai radiniai byloja apie gilią istorinę praeitį. Susipažinti su muziejaus ekspozicija kvietė ir apie muziejaus veiklą pasakojo jo muziejaus vadovas Kęstutis Žentelis.

Ne kasdien gimsta paminklai, ne kasdien atsigręžiama į praeitį ir susimąstoma apie rytojų. Bet čia, Vepriuose, be didelių diskusijų, be „tinkamų vietų paminklams statyti ieškojimų ir deklaratyvių pažadų“ gimę paminklai bus įrašyti į Ukmergės krašto istoriją, į Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos istoriją.Šio iškilaus renginio organizatoriai: Lietuvos GGC Aukų fondas, Ukmergės Veprių seniūnija, Veprių bendruomenė, Ukmergės Kultūros Centro Veprių filialas.

Pagrindinė šio renginio sumanytoja LPTKS Ukmergės filialo ir jo pirmininkė Aldona Kalesnikienė dėkodama visiems, kvietė prisiminti, kvietė tęsti kilnius darbus ir sugrįžti į Veprius, aplankyti ne tik 1909–1910 m. pastatytą, 1928 m. remontuotą ir vyskupo Teofilio Matulionio konsekruotą Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčią, bet ir dar gerokai prieš jos statybą, 1846 m., įgyvendintu sumanymu įsteigtas vienas seniausių Kalvarijas.


Dalios Poškienės nuotr.


Vepriai_2_didele.jpg


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)