Greitai prabėgo vasara, intensyvaus poilsio akimirka, ir štai rugsėjo 18 dieną, kaip jau įprasta, vėl susirinkome į mūsų Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities žurnalistikos senjorų klubo MES sueigą. Tačiau šį kartą ją pradėjome ne pakilia nuotaika ir dalijimosi įdomesniais poilsio įspūdžiais, o… tylos minute. Taip pagerbėme šių metų liepos aštuntą dieną Anapilin iškeliavusį buvusį aktyvų klubo narį, žinomą statybos inžinierių, žurnalo „Chemijos panorama“ redaktorių, Lietuvos žurnalistų sąjungos narį Juozą Čiupailą.
Šiemet buvo dar ir daugiau mūsų plunksnos brolių kauniečių netekčių. Sausio 8 dieną į Amžinojo poilsio vietą palydėjome mūsų klubo narį fotografą Viktorą Krulicką, sausio 23 dieną – atsisveikinome su kauniečiu Lietuvos redakcijų bendradarbiu, žinomu karikatūristu, vienu iš lietuviškosios karikatūros klasikų Andriumi Deltuva. Gegužės 29-ąją mirė LŽS narys, laikraščio „Akistata“ bendradarbis Remigijus Rainys, ).
Buvo ir artimųjų netektys. Kolegė, buvusi Lietuvos radijo ir televizijos Kauno redakcijos žurnalistė, dabar Marijos radijo bendradarbė Neonila Strackienė – Tailor nuoširdžiai dėkojo klubo nariams už parodytą dėmesį laidojant iš JAV į tėviškę parvežtus jos dukters Kristinos palaikus. Ir pripažinimas, kad skausmas, pasidalintas su bičiuliais, jai buvo perpus lengvesnis.
Bet … kiek kategoriškesnės (ir labai teisingos!) buvo LŽS Kauno skyriaus valdybos pirmininko Vido Mačiulio pastabos, kad klubo narių tarpe turėtų būti daugiau susiklausymo, atjautos kito nelaimei. Ir dėmesio kitų asmeninių švenčių ar kūrybinių atradimų proga. Pirmininkas pageidavo, kad mūsų klubo renginiai būtų turiningesni ir kryptingesni.
Kiek vėliau, atsižvelgę į pirmininko pastabas, kalbėjo klubo nariai L. Inis, J. Kundrotas, V. Beresniovas, kt. Jie siūlė tikrai įdomias temas kitoms sueigoms ir pageidavo, kad, likus ne daugiau savaitei iki eilinio susitikimo, klubo nariai jau žinotų apie ką konkrečiai bus kalbama, kas iš svečių pakviestas. Žodžiu – darbotvarkė jau turėtų niekam nekelti abejonių
Įdomi, jau kelianti nuotaiką, buvo antroji sueigos dalis.
Mūsų senjorų klubo narys (G. Deržavino rusų literatūros klubo pirmininkas) Galimas Sitdykovas pristatė rusų kalba išleistą „Kauno literatūrinį almanachą 2017“ (Jis yra ir šio almanacho sudarytojas bei redaktorius). Tai solidi, jau ketvirtoji knyga. (Pirmoji išleista 2008 metais). Šiame leidinyje savo kūrybą pristato net 62 autoriai iš Lietuvos, Latvijos, Rusijos. Kaip knygos įvadiniame žodyje teigia G. Sitdykovas, leidinio pagrindinis tikslas buvo „rusų kalba rašantiems autoriams sudaryti galimybę spausdinti savo kūrinius įvairaus amžiaus ir tautybių žmonėms, turintiems skirtingą gyvenimo patirtį, nuoširdžiai mylintiems rusų kalbą bei literatūrą, išaugusiems turtingoje rusų kultūros dirvoje“.
Beje, knygoje daug talpinama ir mūsų klubo pirmininko Vladimiro Beresniovo – Vlaber iliustracijų. Almanacho parengimą spaudai ir leidybą rėmė Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės, mecenatai Aleksandras Rave, Vasilijus Popovas bei Adas Jakubauskas.
Tikra sensacija buvo klubo nario rašytojo ir žurnalisto Juozo Kundroto „akibrokštas“ – vietoje žadėtos apie tėviškės knygnešį Petrą Gudelį apysakos „Viena knygnešio diena“, jis mums pateikė ir per 200 psl. romaną „Kryžius nuo knygnešio kapo“! Šią knygą spaustuvė „Morkūnas ir Ko“ pasistengė atspausti ir „aprengti“ kietais viršeliais iki mūsų sueigos likus… tik kelioms valandoms! (Ačiū jos vadovui Tautvydui Majauskui!).
Kaip ir reikėjo tikėti, tolimesnė mūsų kalba – išsirutuliojusi diskusija – vyko tik apie tautos didvyrius knygnešius ir artėjantį nepriklausomos Lietuvos šimtmečio paminėjimą (2018 02 16). Vėl buvo prisiminta „III Lietuvos ir Lenkijos padalijimas bei 1863 m. pralaimėtas sukilimas, kai buvo uždraustas lietuviškas raštas, ir Lietuva turėjo išnykti, ištirpti, kaip išnyko Prūsija. Ir lietuvis turėjo išnykti, o jo vietoje ( … ) atsirasti kažkoks be praeities ir ateities nutautėlis „tuteišis“, aklai vykdantis carų ir užkariautojų valią“. (J. Kundrotas „Artuma“ memuariniai etiudai 24 psl.). Netgi Adomas Mickevičius „Konrado Valenrodo“ pratarmėje rašė“: „Jogailaičiai ir galingieji jų vasalai virto lenkais. Daugelis lietuvių kunigaikščių Rusijoj priėmė rusų tikėjimą, kalbą ir tautybę. (…) Lietuva jau yra visiškai praeityje“. Tačiau lietuvių – tikrų tautos patriotų, o pirmiausia knygnešių, dėka įvyko priešingai. Česlovas Milošas savo traktate „Tėvynės ieškojimas“, labai vertindamas knygnešių žygdarbį, rašė:
„Tiktai 1869 – 1886 metais jie pernešė per sieną apie keturis milijonus lietuviškų spaudinių. Tai prikėlė lietuvių tautą naujam gyvenimui, ir neperdedant galima pasakyti, kad ši tauta, pralaimėjusi istorijoje, dar kartą gimė iš filologijos. Juk lietuvių kalbai grėsė pavojus išnykti kaip gėlų kalbai Airijoje“.
Rašytojas ir žurnalistas Juozas Kundrotas, beveik penkiasdešimt metų pašventęs knygnešių žygdarbio prikėlimui iš užmaršties ir jo propagandai, pateikdamas kaip pavyzdį jaunajai kartai kaip reikia mylėti savo Tėvynę, irgi nusipelno reikiamos pagarbos bei pripažinimo. Ypač artėjant Lietuvos gimimo šimtosioms metinėms. Beje, tai jau kuris laikas ir vyksta – 2010 metais už romanų trilogiją „Sakmė apie knygnešį“, „Kryžiau, prikalęs mane“ ir „Įskelti titnagą“ jam buvo įteikta Vaižganto premija.
LŽS Kauno skyriaus valdybos pirmininkas Vidas Mačiulis, sužinojęs, kad mūsų kolega jau parašęs apysaką „Viena knygnešio diena“ ir romaną „Kryžius nuo knygnešio kapo“, bet kažkodėl vis delsia jas atiduoti spaudai (visi žinome, dėl kokios priežasties), irgi gyvendamas ne ypač gerus laikus, pats pasisiūlė nors iš dalies finansuoti jų leidybą.
Betgi J. Kundrotas (nuotraukoje) šią tema parašęs ne tik minėtą trilogiją ir šiandien mums pateiktą apysaką bei romaną. Solidžių kūrinių apie XIX amžiaus antros pusės rūsčią realybę, knygnešių, kitų iškilių asmenų didžiules pastangas ne tik išsaugoti lietuvybę, bet ir prikelti savo Tėvynę pilnaverčiam gyvenimui, jau dviejų rankų pirštų neužtektų suskaičiuoti.
Gal būt ir jas reikėtų įvertinti. Įvertinti visą mūsų produktyvaus rašytojo ir žurnalisto šią tema parašytus kūrinius. Panašaus dėmesio turėtų susilaukti ir knygų dailininko Vladimiro Beresniovo – Vlaber jose talpinami darbai, meninis apipavidalinimas, ypač profesionaliai sukurti viršeliai, atspindintys knygų turinį – toks buvo vieningas žurnalistikos senjorų klubo MES narių siūlymas.
Vladimiro Beresniovo nuotr.
www.kaunozurnalistai.lt prierašas:
Puiku, kad senjorai pastebi ir įvertina (P.A.Kaunas visada apie tai parašo) kūrybingus kolegas. Tačiau, juk ne LŽS skyriaus valdyba, o pirmiausia – klubo MES vadovai, turi parengti ir pateikti vertingus žurnalistų darbus įvairiems kūrybiniams konkursams ir premijoms gauti. Kaip ir paruošti rekomendacijas artėjančių jubiliejinių sukakčių proga, organizuoti pasveikinimus. Deja, iki šiol taip nebuvo, nes ,,užmirštama”, kad LŽS skyriuje nėra nė vieno etatinio darbuotojo, o visi žurnalistų sąjungos nariai yra lygūs, nes turi tokias pačias teises ir pareigas.
Gal jau kitame, spalio 16-ąją vykstančiame senjorų klubo MES susirinkime, išgirsime konkrečius klubo pirmininko Vladimiro Beresniovo siūlymus ir jau paruoštą rekomendaciją premijai ar apdovanojimui gauti? LŽS Kauno apskrities skyriaus valdyba visada tarpininkaus, padės, organizuos!
