Žurnalistinė replika. Oi, Robertui Dargiui vėl nepasisekė – jo rankose numirė ir ,,Veidas“

Žurnalas ,,Valstybė”

Valstybe_didele.jpg
,,Savaitraštis ,,Veidas”. 1992 – 2017. Liūdi draugai ir šeima”, – skelbia užrašas ant paminklo. Liūdime ir mes, nes anapilin žengiantys kolegos  neįkvepia džiaugtis gyvenimu, o a. a. „Veidas“ buvo į rimtesnes žinias orientuotas savaitraštis. Perėjęs daugybę kryžiaus kelių, jis galop palūžo.


,,Veido” netekties kontekste norime pasidalyti viena įžvalga. Susidaro įspūdis, kad spauda, prie kurios prisiliečia Pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis, kažkodėl linkusi greitai pasimirti. Kaip žinoma, R. Dargis buvo prisidėjęs prie legendinio savaitraščio „Atgimimas“ leidybos, tačiau ši jo iniciatyva baigėsi laidotuvių maršu – ilgus metus gyvavęs leidinys po kelerių metų užsilenkė.
,,Veido“ situacija buvo gana panaši – žurnalas taip pat išgyveno nelengvus laikus ir 2014 m. koncernas „Alga“ bei Algimantas Šindeikis nusprendė, kad į savo gretas įsileisti rimtosios žiniasklaidos gelbėtojo aureolę pasidabinusį šviežiai iškeptą pramonininkų lyderį R Dargį. Pasivadinęs į draugiją dar kelis pramonininkus, jie ėmėsi gelbėti leidinį. Tik neaišku, kaip, nes šis pasimirė. Iš viso gelbėjimo proceso atmintyje liks tik sukrečiantis vaizdas – gana solidų leidinį dažnokai puošė vieno iš gelbėtojų valdomos įmonės gaminamo  tualetinio popieriaus „Grite“ reklama. 

Taip buvo perrašyta rimtųjų žurnalų ir reklamos istorija, nes tikėtina, kad ,,Veidas” tapo pirmu tokio pobūdžio leidiniu, kuris reklamavo tualetinį popierių. Bet ir tai žurnalo neišgelbėjo. O sprendimų, kurie būtų galėję „Veidą“ iš tiesų gelbėti, R. Dargis su savo bičiuliais pramonininkais, mūsų nuomone, nesiėmė.


Kiek metų mes aiškinome, kad rimtajai žiniasklaidai, ypač spausdintai, labai svarbu skaidrūs rinkos tyrimai, valstybės lėšų viešinimas ir platinimo kokybė. Tačiau pastarąjį dešimtmetį situacija šioje srityje tik prastėjo. Geriausias pavyzdys yra tai, kad, mūsų žiniomis, šiandien didelė dalis verslui skirtos informacijos. kurią skelbia valdžios institucijos, sugula subulvarėjusių naujienų portalų puslapiuose, tačiau, anot mūsų apklausiamų  verslininkų, jie jų seniai nebeskaito, jei nori gauti rimtesnės informacijos. 

O tam tikrose prekybos vietose, pavyzdžiui, dalyje degalinių „Circle K“, spauda nugrūsta prie tualetų. Taip ir kyla klausimas, ar „Circle K“ vadovai mano, kad lietuviškam žodžiui geriausia vieta yra prie tualeto, ar tiesiog pavartę „Veidą“ ir pamatę tualetinio popieriaus „Grite“ reklamą nusprendė, kad tokia partnerystė priimtina visiems, tiesiog natūrali.


Mūsų nuomone, akivaizdu, kad, R. Dargiui vadovaujant „Veido“ gelbėjimo operacijai, nei idiotiški žiniasklaidos tyrimai, nei faktas, kad žurnalas degalinėse „Circle K“ numigravo nuo vietos prie prekystalio iki vietos prie tualeto, sprendžiant iš leidinio turinio, jo vadovybei nelabai rūpėjo. Todėl visai nekeista, kad leidinys, naujų gelbėtojų tempiamas už ausų, pakeliui pasimirė. Tai visai logiška – juk daug sykių kartojome, kad jei rimtoji spauda nesivienys ir nesieks skaidrumo bei pagarbos demokratijai ir vertybinei žiniasklaidai, ji bus pasmerkta. Išliks tik žiniasklaidos priemonės, prisitaikiusios prie neskaidrios korupcinės aplinkos ir aptarnaujančios įvairias įtakos grupes, pradedant Rusijos oligarchais ir baigiant Vakarų žvalgybomis.


Žinoma, R. Dargiui, kaip nelabai geram gelbėtojui, pateisinti galima paminėti ir versiją, kuri jį kiek reabilituoja. Juk tuo pat metu, kai R. Dargis užsiėmė „Veido“ gelbėjimu, jo naujai iškeptas „giminaitis“, šaunusis Arvydas Avulis, buvo užsiėmęs „Žalgirio“ stadiono teritorijos įsisavinimu, mat iš jos, kaip jau rašėme, dėl valstybinės žemės įsisavinimo, mūsų nuomone, valstybei nenaudingomis sąlygomis įmanoma uždirbti apie 100 mln. eurų. 


Taigi, jei „Veidas“ buvo reikalingas kaip dar vienas instrumentas, padedantis „šeimai“ sėkmingiau integruotis į nomenklatūrinį elitą (nes didina „šeimos“ įtaką) ir gauti daugiau palankumo taškų, ir jei tai padėjo išlaviruoti tarp oligarchinių bei nomenklatūrinių grupių ir sulaukti pritarimo įsisavinant „Žalgirio“ stadiono teritoriją, vadinasi, investicijos į „Veidą“ atsipirko. Jei ši versija teisinga, tai kuo puikiausiai paaiškintų, kodėl žurnalas, užuot kovęsis už skaidrią verslo aplinką žiniasklaidoje, einant į pabaigą „Žalgirio“ stadiono įsisavinimo procesui nusprendė numirti… 



Panašūs straipsniai