2020 m. gegužės 31 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

VILIUS KAVALIAUSKAS. SLAPTUOSIUS PROTOKOLUS ATSIUNTĖ DAR 1988-AISIAIS


Kaval._II_1_1.JPG
Grįžęs iš Niujorko, kur ketverius metus buvau savaitraščio ,,Moscow News" korespondentas, 1988 metais pradėjau dirbti pasikeitusioje ,,Tiesos" redakcijoje. Pirmiausia, ką nutarė naujoji kolegija – nuimti nuo „Tiesos“ laikraščio antraštės tarybinius ordinus. Jie iš šalies atrodė tarsi Judo ženklas...

Aš politinio apžvalgininko kėdėje mėgavausi naujomis galimybėmis. Iš tiesų, namuose buvo daug įdomiau nei Niujorke. Čia galėjau sugalvoti kokią temą ir čia pat ją įgyvendinti. Atgimimo metu labai pravertė mano nuolatinis domėjimasis Lietuvos istorija, daugybė perskaitytų knygų, Niujorke patirti įspūdžiai ir patyrimas.

Vieną dieną ryžausi akiplėšiškiausiam žingsniui. Ant oficialaus „Tiesos“ blanko (o jis vis dar buvo papuoštas ordinais) 1988 metų spalio 31-ąją mašinėle atspausdinau du panašius laiškus: didžiausias Lietuvos dienraštis norėtų parašyti ciklą straipsnių apie vadinamuosius „Ribentropo-Molotovo slaptuosius protokolus“, labai prašome pateikti dokumentus, kuriuos turite šiuo klausimu. Laiškus skirtingomis kalbomis pasiunčiau į TSRS užsienio reikalų ministerijoje Maskvoje ir tokią pat įstaigą (Auswärtige Amt) Bonoje.

Tai buvo ne daugiau kaip „žurnalistinis eksperimentas“. Pačių protokolų kopijas atsivežiau iš Amerikos, jas įkišęs tarp daugybės savų rankraščių (jų niekas ir netikrino). Amerikoje ir daugelyje Vakarų valstybių apie dviejų diktatorių sąmokslą žinojo dažnas mokinukas, o štai Tarybų Sąjungoje tai buvo „neliečiama tema“.

Maskvoje atplėšę šį laišką pareigūnai tikriausia prarado amą dėl lietuviško įžūlumo ir tiesiog nieko neatsakė. O štai iš Bonos į „Tiesos” redakciją atkeliavo storiausias paketas, prikimštas dokumentų kopijų.





Paktas._Tiesa._II.jpgSvarbiausias pakete buvo lydraštis, atspausdintas ant VFR užsienio reikalų ministerijos blanko ir pasirašytas patarėjo, TSRS skyriaus vedėjo dr. Eberhardo von Heykeno (vėliau jau sužinojau, kad šiam vokiečių diplomatui vėliau teko pabūti net ambasadoriumi Ukrainoje, 2008 metais jis, eidamas 73-uosius metus, mirė Bonoje).

Jame buvo sakoma, kad Vokietijos pusei (tokių dokumentų pasirašomi du egzemplioriai ir abi pusės gauna po vieną) priklausę 1939 metų rugpjūčio ir rugsėjo sutarčių originalai žuvo karo metais subombardavus Užsienio reikalų ministerijos archyvą vežusį traukinį. Tačiau išliko mikrofilmai, daryti nuo sutarčių bei slaptųjų protokolų originalų. Tų mikrofilmų atspaudus Vakarų Vokietijos užsienio reikalų ministerija mielai ir siunčianti Lietuvos kompartijos Centro komiteto organui...

Štai tada supratau, koks didelis turtas laikraščiui yra drąsus redaktorius. Mindaugas Barysas tvirtai pasakė – spausdink. Į 1988 metų gruodžio 20 dienos numerio trečiąjį puslapį įdėjome labai įskaitomą faksimilę su Vokietijos užsienio reikalų ministerijos laišku. O į apačią – pačius slaptuosius protokolus.

Tai buvo pirmoji vieša publikacija apie „slaptuosius protokolus“ visoje Tarybų Sąjungoje. Išspausdinta oficialiame kompartijos laikraštyje 330 tūkstančių egzempliorių tiražu. Iki pirmosios „Molotovo - Ribentropo protokolų“ publikacijos Estijoje dar buvo likę du mėnesiai... 

Žinoma, apie diktatorių suokalbį žinojo Lietuvos disidentai ir net tarybiniai istorikai, tačiau tai buvo uždrausta tema ir niekas nebandė jos viešai pažeisti. O čia partijos dienraštyje...

Ryte dar džiūgavau savo sensacingąja publikacija, kai suskambėjo vyriausybinis telefonas (tapus laikraščio politiniu apžvalgininku, tokį turėjau)– skambino Algirdas Brazauskas.





Paktas._Tiesa_II.jpg„Ką tu ten spausdini? Vėl be jokio suderinimo... (matyt, prisiminė mano anų laikų laiškus dėl Žoromskio)“. 

Net springdamas papasakojau partijos vadovui apie ką tik gautą oficialų laišką iš Vokietijos, tai, kad dokumentų atsiųsta daug daugiau, kad ketiname spausdinti ir tuos.

„Žinai, staigiai padaryk tų dokumentų kopijas. Visų dokumentų. Kaip tik rytoj važiuoju į Kremlių ir jie gali praversti...“ – pasakė Brazauskas.

Kitą dieną publikaciją perspausdino „Sovietskaja Litva“ ir „Czerwony sztandar“. Greitai straipsnis pasiekė Varšuvą – leidinius „Kurjer Polski“ ir anglų kalba leidžiamą mėnraštį „The Warsaw Voice“. Dar už mėnesio – 1989 metų vasario 4 dieną Vokietijos dienraštis „Frankfurter Rundschau“ citavo jiems labiau prieinamą „Czerwony sztandar“, uždėjęs paantraštę „Vokietijos užsienio reikalų ministerija padeda Lietuvos komunistams“.

Laikraščio korespondentas Horstas Šreiter-Švarcenfeldas (1940-2011, Schreiter-Schwarzenfeld) teigė, kad toks tarybinio laikraščio kreipimasis į Vakarų Vokietijos valstybinę organizaciją buvo bene pirmas pokario istorijoje, o Bonos užsienio reikalų ministerijoje jam patvirtino, jog dokumentai komunistinio leidinio redakcijai buvo siunčiami tikrai pirmą kartą.

1989 metų vasario 2 dieną visus mano straipsnius didelėje atkarpoje persispausdino Rygos savaitraštis „Dzimtenes Balss“. Ties keliais straipsniais ta tema nesinorėjo sustoti. Turėjau akiplėšiškumo paskambinti į Vakarų Vokietijos ambasadą Maskvoje, papasakoti apie projektą ir paprašyti pagalbos – apskritai leidimo pasiknisti federaliniuose archyvuose Bonoje ir Koblence. Pakvietė atvykti pasikalbėti.
Maskvoje užsirašiau kaip oficialus VFR ambasados lankytojas ir, atstovėjęs ilgą eilę bei milicininkų užregistruotas, patekau į vidų. 

Apie „Tiesos“ publikacijas jau žinojo ir net daugiau nei tikėjausi. Ambasados politikos patarėjas pasiguodė, kad per mane jau turima problemų: Maskvos pareigūnai neoficialiai kaltina Vakarų Vokietijos institucijas, kad jos sąmoningai suteikė Lietuvos spaudai pagalbą, kad paskatintų separatistines tendencijas.

Vis dėlto diplomatai pagalbą Bonos archyvuose pažadėjo, vizą išdavė ir net pakvietė pietums. Kadangi iš ambasados mane išvežė diplomatiniu automobiliu, manau, kad milicininkai ligi šiol laukia vieno iš pastato oficialiai neišėjusiojo...

Į Boną vykau savo „Žiguliuku“. Praburzgiau siaurais Lenkijos keliukais, Rytų Vokietijos „betonke“ ir Vakarų Vokietijos „bahnais“. Jau Vokietijos tuometinės sostinės nuošalioje gatvėje pastačiau mašiną ir patraukiau prie karių pasieniečių uniformomis saugomo URM archyvo pastato. Nuo apsaugos posto paskambinau diplomatų nurodytam archyvarui ir buvau pritrenktas atsakymo: 

„Atsiprašome, pone Kavaliauskai, bet mūsų skaitykloje dabar nėra vietos...“ 
Susijaudinęs jau nebesirinkau žodžių: „Aš atvairavau du tūkstančius kilometrų, gavęs Vokietijos ambasados garantijas – ir tik tam, kad išgirsčiau, jog skaitykloje nėra vietų?..“ 

Po penkiolikos minučių kažkuris iš pareigūnų vis dėlto į apsaugą paskambino ir liepė mane praleisti. Liftu pasikėliau į viršų. Vokietijos URM archyvo skaitykloje sėdėjau... apskritai vienas. Paslaugios merginos prie mano staliuko pristūmė kopijavimo mašiną ir vieną po kitos nešė storiausias bylas. Kopijavau viską, kas lietė 1939 - 1940 metų įvykius Lietuvoje. 

Tąkart namo parsivežiau apie 300 unikaliausių dokumentų kopijų. Ir... mažai ką panaudojau. Nepriklausomybės traukinys jau buvo įsibėgėjęs ir dirbtinai skubinti jo nebereikėjo. Šių dokumentų reikėjo daugiau ginčams Maskvoje. Jau buvo praėję gal metai nuo didžiosios publikacijos „Tiesoje“, kai artimiausias Gorbačiovo politikos patarėjas Valentinas Falinas (1926, istorikas ir buvęs TSRS ambasadorius Bonoje) viešai per televiziją pasakė, jog „jokių sandėrių su Hitleriu ir Ribentropu nebuvę“. Tą aklai kartojo ir Michailas Gorbačiovas.

Šiandien Valentinas Falinas gyvena jau Baden-Badene, dėsto universitete ir skelbiasi esąs „perestroikos“ autoriumi. Kažkaip abejoju dėl jo, kaip istoriko, kvalifikacijos. O štai Michailas Gorbačiovas, pagaliau suradęs savo seife pakto originalus (Tarybų Sąjungai priklausiusius egzempliorius) ir leidęs juos viešai parodyti, savo reputaciją pataisė. 





Kavaliauskas_su_knygom._nauja__II.jpg1989-aisiais man paskambino iš tos pačios VFR ambasados Maskvoje ir pasakė išsiuntę man dovaną – vienintelio likusio Vokietijos archyve originalaus dokumento – žemėlapio su Stalino ir Ribentropo parašais – faksimilines kopijas. 

Pasirodo, M. Gorbačiovas nutarė pats pasitikrinti, ką jam į ausį kalbėjo klastingasis patarėjas: būdamas su vizitu Bonoje paklausęs, ką šeimininkai turį iš vadinamųjų „slaptųjų protokolų“. Vokiečiai ir parodę tą originalųjį žemėlapį. Michailas Gorbačiovas paprašė pagaminti kopiją. Pagamino dešimt egzempliorių. 



Aš gavau tris kopijas ir ligi šiol galvoju, kokiems muziejams juos išdalyti. Bet šiandien tie žemėlapiai jau nieko nereiškia. 1988 ir 1989 metais jie galėjo išsprogdinti imperiją.

1989 metų vasarą „Lituanus“ leidyklos direktoriui Edmundui Juškiui pasiūlius, skubiai parengiau knygutę „Suokalbis“. Buvo ruošiamasi paminėti nusikalstamo Molotovo - Ribentropo pakto 50-metį ir į ją sudėjau visų svarbiausių dokumentų rusų ir vokiečių kalba kopijas. Leidykla atspausdino neįsivaizduojamą tiražą – 100 tūkstančių egzempliorių, o kainą nustatė tiesiog simbolinę – 50 kapeikų.

Mano knygutę pardavinėjo Vingio parke istorinio 1989 metų rugpjūčio 23-osios mitingo metu. Leidėjai patys netikėjo savo sėkme – per vieną dieną pardavė VISĄ tiražą. Šiandien neparduotų net tūkstantosios dalies. Tokios gyvenimo realijos.

1989 metų pabaigoje už straipsnius, nušviečiant Molotovo - Ribentropo pakto aplinkybes bei užkulisius, buvau apdovanotas antrąja pagal rangą – metine Žurnalistų sąjungos premija. Į aukščiausią – Vinco Kapsuko (Lietuvos kompartijos įkūrėjo) premiją pretenduoti su tokia rašliava kažkaip nebuvo patogu.

Nuotraukose: Publikacijos autorius Vilius Kavaliauskas; Žurnalisto laiškas VFR užsienio reikalų ministerijai; laikraščių ,,Tiesa" (1988 m.)  ir ,,Frankfurter Rudshau" (1989 m.), publikacijos

www.kaunozurnalistai.lt ir  publikacijos autoriaus nuotr.


Paktas._vokiskai._n_didelis.jpg




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)