2020 m. gegužės 31 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Žurnalistiniai gamtininko pastebėjimai apie ,,stalininĮ pertvarkymą" ir ... žurnalą ,,Mūsų gamta"

Juozas STASINAS, LŽS narys, Lietuvos nusipelnęs gamtos apsaugos darbuotojas, Česlovo Kudabos premijos laureatas

Bergas_visi._didele.jpg



Geri pavyzdžiai kitiems

Lygiagrečiai su valstybinės gamtosaugos struktūros formavimu Viktoras Bergas ir jo vadovaujamo Lietuvos gamtos apsaugos komiteto specialistai, bendradarbiaudami su mokslinėmis organizacijomis, atliktų tyrimų pagrindu, 1960 metais įteisino 25 landšaftinius, 27 landšaftinius-istorinius, 7 geologinius, 6 ornitologinius, 11 botaninių-zoologinių, 15 botaninių draustinių. 1957 metais atliko visų šalies parkų inventorizaciją. Valstybės saugomais paskelbti 194 parkai, turintys kultūrinę, estetinę, architektūrinę ir dendrologinę vertę.

Gamtos apsaugos komiteto, Gamtos apsaugos draugijos įkūrimas, Gamtos apsaugos įstatymo pasirodymas, žurnalo „Mūsų gamta“ leidyba ir kiti per trumpą laiką įgyvendinti darbai Lietuvos gamtosaugoje tapo geru pavyzdžiu bei stimulu „broliškų“ respublikų gamtosaugos darbo organizatoriams. Į Lietuvą „pasisemti“ patirties  važiavo gamtosaugininkai, medžiotojai, žvejai, urbanistikos specialistai, mokslininkai, pedagogai iš Baltarusijos, Ukrainos, Gruzijos, Kazachijos ir kitų respublikų.

Teigiami gamtosaugos poslinkiai prasidėjo ir „plačiojoje šalyje“. Lietuvos pavyzdžiu pasekė daugelis respublikų, išskyrus Rusijos Federaciją. Čia vyravo valdžios oficiali nuomonė, kad Valstybinis gamtos apsaugos komitetas nereikalingas, girdi, gamtosauga rūpinasi Gamtos apsaugos draugija (Obščestvo ohrani prirodi), nes saugoti gamtą yra „visos liaudies reikalas“. Sąjunginiu lygiu gamtosauga rūpinosi valdyba Žemės ūkio ministerijos struktūroje. 

Taigi, toks „vyresniojo brolio“ pavyzdys gamtosaugoje nežadėjo nieko gero ir respublikų lygmenyje. Nors kiekvienos šalies gamtosaugos organizatoriai ėjo savo keliu, bet Lietuvos pramintas kelias saugojant gamtą jiems labai pravertė. Šiandien visiems gamtosaugos specialistams aišku, kad realizuoti gamtos apsaugos priemones tuometinėje Sovietų Sąjungoje buvo nelengva, o dažniausiai neįmanoma dėl žemo ekonominio išsivystymo, dėl ideologizuoto mokslo ir įsisenėjusios valdymo struktūros bei biurokratijos.

Gamtosaugos vadovo darbo principai

Dirbant Gamtos apsaugos komitete, o vėliau daug metų Lietuvos gamtos apsaugos draugijos Respublikinėje taryboje pirmininko pavaduotoju su Viktoru Bergu teko betarpiškai bendrauti, iš Jo mokytis valstybinės ir visuomeninės gamtosaugos darbo principų bei metodų. Kartu aptardavome kiekvieną svarbų gamtosaugos klausimą, rengėme respublikines gamtosaugos konferencijas, gamtosaugininkų suvažiavimus, seminarus, organizavome gamtos tyrimo ekspedicijas, gamtos apsaugos liaudies universitetus, gamtos pažinimo mokyklas, leidome ekologinio švietimo literatūrą, dirbome kitą gamtosaugai reikalingą darbą. 
Prisimenu, kaip šiandien. Jis mus, dar visai „žalius“ gamtosaugininkus – Gediminą Tursą, Juozą Stasiną, Alfredą Seibutį, Kęstutį Balevičių, Vytautą Nedzinską, Liūtavarą Masiliūną, Alfredą Gaulią, Visvaldą Bronušą, Albiną Jankavičių ir kitus mokė pastebėti grožį gamtoje, pažinti gamtą, mylėti savo Tėvynę. Jis, kaip tėvas, stengėsi glūdinti mūsų jaunus kampuotus charakterius, reikalaudamas jautrumo ir dėmesio žmonėms, pabrėždamas pareigos ir atsakomybės svarbą, vykdant Gamtos apsaugos įstatymo kontrolę. Apie tai daug rašoma ir Jo paliktuose 35-iuose dienoraščio sąsiuviniuose, kurių kiekvienas - po 100 puslapių apimties

Būdamas teisininkas, gamtosaugininkas ir jautrios sielos žmogus, Viktoras Bergas viename iš dienoraščio sąsiuvinių išsako savo požiūrį baudų skyrimo klausimu. Jis rašo: „Kaip pasiekti, kad pabaudos už brakonieriavimą būtų teisingai skiriamos? Kitą kartą nusikaltimas menkas, o pabauda – didelė. Kiekvienas žmogus (gamtos apsaugos inspektorius. J.S.) šį reikalą savaip supranta. Gamtos apsaugos komitete nėra vieningos nuomonės. Vieni – už labai griežtas pabaudas, kiti – priešingai...“ 





Viktoras Bergas išdėstė teisinius ir moralinius principus, kurių turėtų laikytis gamtosaugos darbuotojai, skirdami baudas brakonieriams, kitiems Gamtos apsaugos įstatymo pažeidėjams. Pagal Jį, tie principai turėtų būti tokie: „1. Už sunkų nusikaltimą – sunki bausmė, už mažareikšmį nusikaltimą – skiriama maža. 2. Kiekvienas nusikaltimas turi būti kvalifikuojamas individualiai. 3. Bausmės tikslas – auklėjimas. Ne visuomet bausmė pataiso nusikaltusį. Niekada neauklėjo ir ateityje neauklės žmogaus toji bausmė, kuri neatitinka nusikaltimo laipsnį.“ 
.
„Svetimkūniai Lietuvai nereikalingi“
(Iš Viktoro Bergo dienoraščio)





Bergo_azuolas_II.jpgŠiandien susitikimuose su visuomene dažnai žmonės manęs klausia: „Ar tai tas pats Bergas, kuris sovietmečiu iš Jurbarko į Mažeikius perkėlė naftos įmonę?“ Su pasididžiavimu jiems atsakau: – „Taip, tai tas pats Bergas. Tik ne vienas Jis tai padarė.“ Ir mintimis grįžtu į praeitį. 

Nors naftos perdirbimo įmonės statyba Jurbarke prie Nemuno buvo pradėta ir į paruošiamuosius darbus investuota nemažai lėšų, bet Viktoras Bergas nenuleidžia rankų. Gamtos gynėjas toliau siekia įtikinti valdžią, kad šios įmonės vieta – Mažeikiai. Viktoras Bergas komisijos sudėtyje, kuriai vadovavo Lietuvos Mokslų akademijos viceprezidentas A. Žukauskas, lankėsi Gorkio, Jaroslavlio, Riazanės, Polocko naftos perdirbimo gamyklose. Viename iš dienoraščių Jis rašo:

 „Važinėjome ... susipažinti, kokią įtaką turi naftos gamykla į aplinką, t.y. į vandenis ir orą. Ir Gorkyje, ir kitose vietose mus įtikinėjo, kad šios rūšies pramonės įmonės nelabai teršia vandenį ir orą. Vietose arčiau susipažinus paaiškėjo, kad gamyklų įtaka į aplinką mažai suvaldoma. Užtenka tik pažiūrėti į Volgos ir Okos vandenis ir įsitikini, kad žmogus bejėgis prieš baisų teršimą. Viceprezidentas A. Žukauskas spauste spaudė, primygtinai visus komisijos narius įtikinėjo, kad „teršimas gali būti suvaldomas. Jeigu koks nors reiškinys yra suvaldomas, tai žmogus gali tą reiškinį nukreipti ta kryptimi, kuri žmogui naudinga ir gamtai mažai žalinga.“

Toliau Viktoras Bergas rašo: „Gamtos apsauga (Gamtos apsaugos komitetas.J.S.) Lietuvoje neturi savo mokslinių organizacijų, todėl tenka vadovautis kitų organizacijų duomenimis, šiuo atveju – Mokslų Akademijos chemikų rekomendacijomis. Negalima paneigti to fakto, kad kas ko siekia, tai ir atitinkamų duomenų suranda. Taip, Akademijos chemikas H. Laumenskas pateikė tokius duomenis, kad Nemuno vandenys, pastačius Jurbarko naftos perdirbimo gamyklą, bus švaresni... Kitų duomenų nebuvo. Teko patikėti. Pasirašėme aktą. Man visą laiką kaip akmuo guli tas aktas. Vis daugiau ir daugiau įsitikinu, kad mus apgavo, kad Kuršių marioms gresia didžiulis užteršimo pavojus. Esu įsitikinęs, kad mano protestas nenulemtų viso naftinio reikalo, bet vis negaliu nusiraminti... Kaip naftos perdirbimo gamykla, taip ir sintetinių cheminių medžiagų fabrikas (prie Kretingos. J.S.) Lietuvai visai nereikalingi. Šios įmonės sutrikdys normalų Lietuvos ūkio vystymąsi. Kiekvienas svetimkūnis trukdo normaliai vystytis sveikam organizmui. Lietuvai jau ir šiuo metu trūksta darbo jėgos. Garsiai apie tai kalba kolūkiai, statybinės organizacijos, melioracija. Ir štai dar nauji milžiniški fabrikai. Čia jau ekonominis klausimas. O aplinka? Į ką pavirs mūsų vandenys, oras?“ 

Viktoras Bergas su savo bendražygiais Leonu Rinkūnu, Juozu Maniuku, Česlovu Kudaba, Kazimieru Bieliuku, Vytautu Gudeliu, palaikant didelei grupei rašytojų ir kultūros veikėjų, pasiekė, kad naftos perdirbimo gamykla būtų perkelta iš Jurbarko į Mažeikius.

Jeigu šiandien galime džiaugtis švariais Nemuno, Kuršių marių ir Baltijos jūros vandenimis, skalaujančiais Palangos kurorto ir Kuršių Nerijos smėlėtus krantus, turime nepamiršti visų tų žmonių, kurie prieštaravo naftos gamyklos statybai Vievyje, vėliau Jurbarke. Bet visų priekyje buvo gamtosaugininkas Viktoras Bergas, kuriam teko visuomet ginti gamtą nuo agresyvių tuometinių biurokratų bei technokratų.

Gamtosaugos Patriarcho svajonė

Tarp didžiųjų Viktoro Bergo svajonių viena buvo ypatinga - įsteigti Lietuvos nacionalinį parką. Tai buvo ilgas ir sunkus darbas, juolab, kad tuometinėje Sovietų Sąjungoje nacionalinių parkų nebuvo, o „pasisemti“ patirties iš kitų užsienio valstybių nebuvo galimybių. 

Gimus idėjai įsteigti Rytų Lietuvoje nacionalinį parką, Viktoras Bergas ėmėsi organizacinio darbo, rengė teisinius dokumentus, skatino ir rėmė kompleksines gamtos tyrimo ekspedicijas, domėjosi parengta mokslo tyrimo darbais. Ekspedicijose aktyviai dalyvavo Vilniaus universiteto dėstytojai ir studentai, Mokslų akademijos Botanikos bei Zoologijos ir parazitologijos, Istorijos, Lietuvių kalbos ir literatūros institutų mokslininkai, Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos nariai, miškininkai. 

Jie atliko nuodugnius gamtinius tyrimus, kurių pagrindu Šalies vyriausybė 1968 metais įpareigojo Gamtos apsaugos komitetą, Statybos ir architektūros institutą bei kitas žinybas parengti Principinį nacionalinio parko projektą. Jį rengė minėto instituto specialistų grupė, vadovaujama architekto Vlado Stausko. Jam talkino patyrę kraštotvarkos specialistai Giedrius Daniulaitis, Paulius Kavaliauskas ir kiti. gimė“ 1974 m., o „Aukštaitijos“ vardu „pakrikštytas“ jau Nepriklausomybės metais. Gražiai tvarkomą parką kasmet aplanko tūkstančiai gamtos draugų, turistų. Mokslininkai jame vykdo mokslo tiriamuosius darbus, studentai ir moksleiviai mokosi pažinti gamtą.




Bergas._Po_medelio_II.jpgMan regis, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga gamtosaugos Patriarchas nusipelnė būti pagerbtas ir įamžintas papildant Viktoro Bergo vardu pirmojo Lietuvos nacionalinio parko „Aukštaitija“ pavadinimą. 

Taigi, parko pavadinimas galėtų būti toks: „Viktoro Bergo Aukštaitijos nacionalinis parkas“. Pavyzdžiu gali būti Kaunas, kur zoologijos muziejus vadinamas žymaus gamtininko Tado Ivanausko vardu. 

Taip pasielgę ne tik pagerbtume gamtosaugos patriarcho Viktoro Bergo atminimą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga, bet pateiktume šių dienų ir ateities gamtininkų ir gamtosaugininkų bendruomenei gražią istorinę dovaną.

„Daug padarei, bet esi atleidžiamas“

Visos specialistų keliamos gamtosaugos, kraštotvarkos idėjos betarpiškai pasiekdavo tuometinį Gamtos apsaugos komiteto pirmininką Viktorą Bergą. Jis nedelsdamas „uždegdavo“ žalią šviesą joms realizuoti, žinoma, prieš tai kiekvieną idėją „perleisdamas“ per savo mąstymo prizmę, aptardamas viešai su visuomene. Gamtosaugos Patriarchui ypač nesinorėjo užžiebti žalią šviesą stambių gamyklų, nuleistų iš Maskvos, statyboms. Prieštarauti tokioms statyboms, siekiant išsaugoti brangiausią Lietuvos turtą – gamtą, nebuvo lengva,sakyčiau, net pavojinga. Daug nereikėdavo, kad būtum „apšauktas“ valstybės priešu, siekiančiu sužlugdyti „komunizmo statybos programą.“ 

Pagrindinis Viktoro Bergo „ginklas“ kovoje su tokia ideologija buvo Jo paties autoritetas visuomenėje, teisininko profesija, racionalus mąstymas, na dar pridėčiau, ir begalinė meilė Lietuvai bei jos gamtai.

Anuomet pramonės plėtros, stambių įmonių statybos, energetikos, žemės ūkio vystymo, laukų melioravimo ir kiti klausimai buvo aptariami Lietuvos gamtos apsaugos draugijoje. Apginti gamtosaugos pozicijas partijos CK, Ministrų Taryboje, Plano komitete, Mokslų Akademijoje, Statybos reikalų komitete ir kitose žinybose būdavo nelengva, neretas atvejis, kai to padaryti ir nepavykdavo. Todėl Viktoras Bergas visuomet rėmėsi visuomenės parama ir pats buvo priešaky tų, kurie nuosekliai iki galo laikydavosi gamtosaugos principų bei reikalavimų. Neretai, siekiant „išpešti“ iš Gamtos apsaugos komiteto pirmininko Viktoro Bergo parašą statybų projektuose, buvo pasitelkiamos įvairiausios priemonės: technokratinės, ideologinės, apgaulė ir net šantažas.

Didysis gamtosaugininkas ne kartą buvo kviečiamas į CK ar Ministrų tarybą pasiaiškinti, o 1970 metais Jis ant kilimo pas patį aukščiausiąjį CK rūmuose asmenį buvo iškviestas paskutinį kartą. Ten didysis Lietuvos gamtos gynėjas išgirdo atleidimo iš darbo žodžius: 

„Bergai, daug padarei Lietuvos gamtai, bet nuo šiandien esi atleidžiamas.“ 

Viktorui Bergui tuomet buvo tik 64 metai, ir Jis dar galėjo dirbti ir dirbti. Tas netikėtas įvykis sujaudino ne tik patį Viktorą Bergą, bet ir plačiąją visuomenę, gamtosaugininkus, visus jo bendraminčius. „Kaip, kodėl ir už ką“, – klausinėjo jie vieni kitų. Tik vėliau paaiškėjo, kad Viktoras Bergas tapo ne tik tuometinės ideologijos, bet intrigantų ir karjeristų auka.

Pabaigai

Rašinį noriu baigti Viktoro Bergo vienminčio, bendražygio ir gero jo bičiulio prof. Česlovo Kudabos pamąstymais. Šviesios atminties prof. Č.Kudaba straipsnyje „Mūsų Bergas,“ išspausdintame Ukmergės rajono laikraštyje „Gimtoji žemė“ 1976 metais,  o 2007 m.perspausdintame knygoje „Gamtos riterio lobiai,“ rašo: „Gyvenimas kartu su dideliais uždaviniais neretai iškelia ir stiprius žmones, kurie imasi tuos uždavinius spręsti. Taip laimingai susiklostė ir mūsų gamtos apsaugai... Tada tarp ją kūrusių entuziastų buvo ir Viktoras Bergas.

Dirva, į kurią krito pirmieji gamtosaugos grūdai, nebuvo palanki ir lygi: jei vienur jau žaliavo pirmtakų (T. Ivanausko, P. Matulionio ir kt.) pasėtų idėjų daigai, gyva buvo mūsų liaudies paprotinės gamtosaugos kultūra, tai kitur ta dirva buvo dyka arba net savivalės piktžolynų prižėlusi... Taigi nugrįsti kelią gamtos apsaugos idėjoms, paauginti jas iki visuotinės kultūros lygio nebuvo paprasta... Viktoras Bergas pasiekė, kad visi neatidėliotini darbai, be kurių neįmanomas reikšmingesnis tobulėjimas, būtų padaryti laiku, nevilkinant.“


Nuotraukose:

(viršuje) Prisimindami Viktorą Bergą -  gamtininkai   susirinko  Ąžuolų giraitėje

(viduryje) Gamtos bičiuliai 1983 metais po V. Bergo mirties Rečionyse (Ukmergės r.) Jo atminimui  pasodino ąžuolų giraitę

(viduryje) Viktoro Bergo išsaugotas ąžuolas tiesiant autostradą Vilnius-Kaunas

(apačioje) Gamtos apsaugos draugijos aktyvas (iš kairės: Juozas Stasinas, Juozas Lazauskas, Juozas Stankevičius, Kazys Ėringis, Karolis Jankevičius, Stanislovas Gurčinas, Viktoras Bergas, Antanas Marcijonas, Antanas Tauras, Vytautas Gudelis, Kazys Giniūnas

Nuotr. iš J.Stasino asmeninio albumo




Bergas._Senas_didele.jpg



Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)