2020 m. gegužės 31 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Dr. St.Gečas. PIRMIEJI LIETUVIŠKO LEDLAUŽIO SMŪGIAI Į TOTALITARIZMO LEDKALNĮ (I)

Steponas GEČAS, istorijos dr., LŽS narys


Gecas_kita._Didele.jpg

Šių prisiminimų tikslas yra  skirtas ne perestroikos architektui Michailui Gorbačiovui, nes vėlesni įvykiai parodė jį turėjus ribotą iliuziją: buvusią Sovietijos imperiją tik reformuoti, bet išlaikyti nesubyrėjusią.  

Kaunas, kaip ir Vilnius, tuomet buvo gausiai lankomas turistų iš Sovietų ,,broliškų respublikų“. Būdavo dienų, kai į Lietuvą atvykdavo  du-trys turistiniai traukiniai iš sovietinių respublikų. Juos po įvairias Lietuvos vietas vežiodavo 50-60 autobusų. Sovietiečius traukė ne vien Lietuvos gamta,Vilniaus ir Kauno senamiesčiai, kompozitorių Kuprevičių rengiami varpų muzikos koncertai, M.K.Čiurlionio paveikslai, bet ir gausesnis maisto ir kitokių prekių pasirinkimas. 

1984 metais baigiau istorijos studijas, todėl po po 12 darbo metų  muziejuje buvau „pastebėtas“ – paskirtas skyriaus vedėju, o po poros metų – direktoriaus pavaduotoju mokslo reikalams. Netrukus kartu su Maironio muziejaus atstovu A. Lauraičiu (1985-1989 dirbo direktoriumi) buvau komandiruotas į specialius beveik mėnesį trukusius vadovaujančių kultūros darbuotojų kursus Maskvoje.

 Glasnost ir perestroika 1986 metais sovietijos sostinėje buvo akivaizdi, gal net labiau pažengusi negu Lietuvoje. Įsiminė vieno lektoriaus, atsargos generolo Mežajevo pavardė, kuris keliasdešimties klausytojų auditorijai viešai pareiškė: „Tarybinė kariuomenė yra visiškai demoralizuota, ypač po jos įvedimo į Afganistaną. Karių ir karininkų sąmonė (mozgi ) yra atmušta ir nemotyvuota. (M.Gorbačiovo nurodymu sovietų kariai iš Afganistano buvo išvesti 1989 m. pradžioje).

Labai artimai kursuose bendravau su Estijos jūrų muziejaus direktoriumi Jaaku Sametu, kurio tėvas - tarpukario Estijos policijos vachmistras buvo bolševikinės valdžios nukankintas. Jaakas Sovietų kariniame laivyne buvo tarnavęs trejus metus ir man papasakojo apie estų jūrininką Kocebu, 19 a. pradžioje pasižymėjusį kito taliniečio Kruzenšterno kelionėse apie pasaulį. Kartą mus nusivedė į Raudonają aikštę prie Nežinomo kareivio kapo. Stebėjome kaip buvo pagerbta iš JAV atvykusi Kocebu giminaitė. Susitikimą organizavo Estijos atstovybė Maskvoje kartu su įvairiomis visuomeninėmis organizacijomis. 

Reikia pastebėti, kad kursuose sovietinės propagandinės programos buvo nedaug. Išsamiau buvome supažindinti su muziejinio darbo specifinėmis problemomis, lankėmės anksčiau sunkiai eiliniams lankytojams rodomas vietas, pavyzdžiui, Danilovo vienuolynas. SSRS kultūros ministerijoje ištisa diena buvo skirta paskaitai ir praktiniam susipažinimui su kompiuteriais, kurių tada primytyvokas kompleksas užėmė bene tris kabinetus. Kompiuterizacija kultūros įstaigose žengė tik pirmuosius žingsnius.

 Savarankiškai su Jaaku lankėmės Vachtangovo, Novodevičės kapinėse, kur palaidota nemaža žinomų veikėjų – mano kolegai buvo įdomu išgirsti kokio, jo žodžiais „politinio kalibro“ buvo V. Mickevičius-Kapsukas. „Kaip estų Kingisepas“,- po mano paaiškinimo padarė išvadą Jaakas.

 Kursų kuratorė Irina Kosova pabrėžtinai džiaugėsi sovietinės valstybės pertvarkymais, gyventojų suaktyvėjimu domėtis savo praeitimi, istorija, kultūra. Prie Tretjakovo, Puškino muziejų matėme kilometrines eiles. Muziejininkų ir kursų pažymėjimai suteikė teisę nestovėti eilėse.

 Paskaitydavome ir naujai pasirodžiusią periodiką, ypač ,,Nezavisimaja gazieta", kurioje surasdavome kritikos net partinės vadovybės adresu. Sugrįžus į Kauną, kaip tik buvo keičiama Tarpukario laikotarpio stacionarinė paroda (muziejus vadinosi istorijos). Išdrįsome patalpinti 4-to popieriaus formato dydžio Lietuvos vytį ir tokio pat formato tautinę trispalvę. Vis tik LTSR kultūros ministerijos Muziejų valdyba prieš atidarant parodą sušaukė komisiją, kurioje buvo ir buvusio bolševikinio pogrindžio atstovas P. Štaras Kai kuriems pasirodė, kad per mažai akcentuojama klasių kova, tačiau vienas drąsesnis Istorijos instituto skyriaus vedėjas pageidavo, kad reikėtų dar pateikti ir Lietuvos himną – tautinės giesmės žodžius ir valstybės vadovų (prezidentų ir premjerų) portretus, platesnę informaciją apie Lietuvos valstybės diplomatiją.

 Ministerijos atstovai ir direktorius davė nurodymą per kelias dienas prieš pateikiant parodą lankymui kai ką pakeisti. Jaunam Kauno radijo žurnalistui Modestui Patašiui daviau interviu apie parodą. Atgimimas pažadino ir Lietuvos žiniasklaidą. Drąsesnės publikacijos atsirasdavo „Komjaunimo tiesoje“, savaitraštyje „Literatūra ir menas“, žurnale „Nemunas“ (red. rašytojas L. Inis) ir kitur. 

(Bus daugiau)


www.kaunozurnalistai.lt nuotraukoje: Publikacijos autorius, istorijos dr., Lietuvos žurnalistų sąjungos narys Steponas Gečas




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)