Gaila, bet negalėjau dalyvauti M.K.Čiurlionio muziejuje atidarant parodą ,,Tuojau fotografuoju. Balys Buračas (1987 – 1972)”, apie kurią rašė www.kaunozurnalistai.lt. Didelė pagarba a.a. Baliui Buračui, minint 120-ąsias šio lietuvių pedagogo, fotografo, etnografo, kraštotyrininko ir spaudos bendradarbio gimimo metines.
Mano pažinti su Balio Buračo kūryba buvo kiek netikėta. 1971 metais, tada Vilniaus universitete man buvo įteiktas ir žurnalistikos mokslų baigimo diplomas, buvo išleista žinomo fotografo ir dėstytojo Virgilijaus Juodakio šimto šešiasdešimties puslapių albumą ,,Balys Buračas”, kuriame buvo daug jo prieškario metais darytų nuotraukų. Visa tai buvo netikėta ir labai įdomu. O po metų, 1972-ųjų liepos 27-ąją, jau netekome talentingo fotografo. Velionio palaikai buvo pašarvoti vienoje iš Kauno apskrities bibliotekos Donelaičio gatvėje salių.
Kartu su kolega žurnalistu Ričardu Venckumi, taip pat jau iškeliavusiu Amžinybėn, prieš 45 metus buvome bibliotekoje ir dalyvavome Balio Buračo laidotuvėse. Tuo metu dar nebuvo firmų, kurios rūpintųsi mirusiųjų palydėtuvėmis. Tad 1972 metais, kai atėjo laikas išnešti karstą, paaiškėjo, kad nėra kam… Su kolega Ričardu puolėme padėti ir dar su keliais vyrais įkėlėme į atvirą sunkvežimį karstą su Balio Buračo palaikais, palydėjome į Amžinojo poilsio vietą.
Gaila, kad iki tos liūdnos akimirkos man neteko bendrauti su Baliu Buraču, išgirsti jo įdomių prisiminimų. Gerai, kad ne tik Virgilijus Juodakis įamžino jo atminimą.
1998 metais fotografas Aleksandras Macijauskas sudarė albumą „Balys Buračas. Fotografijos“. Su jo nuotraukomis išėjo albumas „Balys Buračas”. Antanas Buračas ir Antanas Stravinskas parengė albumą „Kryždirbystė Lietuvoje“.
Leidinyje yra apie 1200 fotografijų iš Balio Buračo etnografinio archyvo ir jo rankraščiai, skirti XVII a. pabaigos – XX a. pradžios kryždirbystės ir kito sakralinio meno tautinėms tradicijoms Lietuvoje. Leidinyje įdėti ir B.Buračo straipsniai įvairiuose nepriklausomos Lietuvos leidiniuose apie kryždirbystę.
2011 metais Lietuvos nacionalinis muziejus išleido jo fotoalbumą „Lietuvos piliakalniai”. Tais pačiais metais Šiaulėnų miestelio aikštėje buvo atidengtas ir pašventintas kauniečio skulptoriaus Stasio Žirgulio paminklas, skirtas iš čia kilusiam Baliui Buračui pagerbti. Man, kaip buvusiam ilgamečiam muziejininkui džiugu, kad turiningą parodą, skirtą B.Buračui, dabar surengė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejaus darbuotojai.
Rugpjūčio 23-čiosios išvakarėse, kai 1939 metais Maskvoje buvo pasirašytas Molotovo – Ribentropo paktas, prisimenu įvykius, kai po pusšimčio metų tuometinėje sovietinėje Lietuvoje prasidėjo ,,perestroika“.
Apie Sovietų Sąjungos egzistavimo Lietuvoje pabaigą kiekvienas turi ką prisiminti. Juk 1985 metais SSRS Komunistų partijos Centro komiteto generaliniu sekretoriumi buvo išrinktas juridinį išsilavinimą turintis Michailas Gorbačiovas. Tai buvo pirmasis Sovietų vadovas gimęs po 1917 metų Spalio bolševikinio perversmo ir pirmasis Sovietinės imperijos prezidentas.
Užsienio šalių žurnalistai ir politikai atkreipė dėmesį į jo biogafiją: rusų-ukrainiečių valstietiškos kilmės, abu seneliai, tiek iš tėvo, tiek iš motinos represuoti Stalino režimo metais. Tėvas po karo dirbo kolūkyje, jam talkino ir sūnus Miša, kuris nuo 13 metų vasarą buvo kombainininko padėjėjas, bet noriai mokėsi ir vidurinę baigė su sidabro medaliu.
Vakarų žiniasklaida, po Nobelio premijos jam įteikimo, atkreipė dėmesį, kad M. Gorbačiovui buvo dėl ko nekęsti stalininio palikimo. Todėl jis įstoja į vienintelę partiją – SSKP, per kurią buvo galima keisti sovietinį režimą.Tačiau tam reikėjo pasiekti valdžios viršūnių.Valstietišką prigimtį, puikią iškalbą ir juridinį išsilavinimą turinčiam politikui iš Kubanės, vos tapus lyderiu, jo veikla iškart atkreipė pasaulio vadovų ir visuomenės dėmesį.
Tuo metu, greta tiesioginio darbo Kauno karo muziejuje, aktyviai bendradarbiavau spaudoje ir televizijoje. Prisimenu kauniečių žurnalistų pamąstymus apie akivaizdžias permainas politikoje. Kažkurį kolegą imponavo, kad naujas partinis vadovas kalba o ne skaito parengtus tekstus, į klausimus atsako ekspromtu. Labiausiai įstrigo jo tezės apie viešumą (glasnost) ir pertvarką (perestroika) visose gyvenimo srityse.
Pirmas naujos politikos tikslas buvo daryti negrįžtamą spaudimą konservatyviajam kompartijos sparnui, kurio veikla daugiausia ribojosi standartiniu gyrimusi laimėjimais (kas akivaizdžiai neatitiko tikrovės), apdovanojimų dalijimu, iš ko šaipydavosi ir eiliniai partiečiai.
Dr. Stepono Gečo prisiminimų tęsinys – straipsnyje ,,PIRMIEJI LIETUVIŠKO LEDLAUŽIO SMŪGIAI Į TOTALITARIZMO LEDKALNĮ” mūsų svetainės ,,KOMENTARAI” puslapyje
Nuotraukose:
(viršuje) Publikacijos autorius istorijos dr., Lietuvos žurnalistų sąjungos narys Steponas Gečas
(apačioje) a.a. Balio Buračo nuotrauka
