Lietuvos 100-mečiui. Nuo knygnešystės iki pirmojo spaudos baliaus 1929 metais ( I )

Antanas STAŠKEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos ir senjorų klubo MES narys


Staskevicius_1__didele_.jpg



2017 – taisiais, lietuvių kalbos kultūros metais, LŽS kauniečių senjorų klubo MES kasmėnesinis susibūrimas 16-tą mėnesio dieną – sutapo ne tik su Vasario 16-taja, bet ir su kovo 16-taja, kai minima Knygnešio diena. Panašių sutapimų jau yra buvę, kai žurnalistui neįmanoma, „persiplėšti“, norint dalyvauti keliuose renginiuose. Teko bėgti nuo Knygnešių sienelės Vytauto Didžiojo karo muziejaus skverelyje į Putvinskio gatvę, kur yra Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus būstinė, nes tenai –   tradicinis Spaudos balius. O jeigu teks vykti į Vilnių ar toliau… Nors, anot žurnalistų mochikano Algimanto Čekuolio, šiuolaikinės žiniasklaidos technologijos leidžia ir tai – rodyti save būnant kitoje valstybėje ar kontinente. 

Džiugu, kad šiemet ne tik Vytauto Didžiojo Karo muziejus, kur dar sugrįšime, bet ir sostinės Signatarų namai pakvietė į Knygnešio dienos minėjimus.




3._Ansamblis_II.jpgMaloniai stebino  tai, kad Vilniuje, Signatarų namuose buvo gausus būrys ne tik senų pažįstamų knygos mylėtojų iš Lietuvos ir net iš Karaliaučiaus, bet ir daug jaunų žmonių. 

Visus domino ant stalų esančios žinomo kauniečio bibliofilo Vidmanto Staniulio surinktos knygos. Viena tokių čia ir buvo pristatoma: tai „Knygnešys IV“ (sudarytojai Benjaminas Kaluškevičius ir Kazys Misius). 



Renginio vedėja, Knygnešių draugijos pirmininkė dr. Irena Kubilienė, talkinama anūko ir savo auklėtinių, išskleidė žaliąją Knygnešio draugijos vėliavą, daugel metų skraidintą ir vežiotą po įvairias šalis. Dr.I.Kubilienė susipažino ir su atvykusiais. Malonu, kad ir mane prisiminė. Ir ne tik dėl šios, mano recenzuotos, knygos žurnale „Tarp knygų“, bet ir iš praeities – kaip visada atsiliepianti į knygnešių prašymus. 

Popietėje tautiškais rūbais pasipuošusios moterys  sugiedojo knygnešių himną (nuotraukoje), o B. Kaluškevičius pristatė ,,Knygnešį IV”. Renginyje kalbėjo ir akademikas Antanas Tyla, kuriam, beje, ši knyga ir buvo dedikuota. 





Tomas_Petreikis_II.jpgKalbėjo ir jaunas Vilniaus universiteto lektorius, socialinių mokslų daktaras, komunikacijos ir informacijos magistras Tomas Petreikis (nuotraukoje) apie knygą, į kurią buvo gerai įsigilinęs. O prieš savo pranešimą lektorius knygos sudarytojams įteikė „Knygotyros“ leidinio naujausią tomą, kuris ir tapo mano aprašomų įvykių svarbiausia „vinimi“.


Pasitvirtino dėsnis, kad neretai temos žurnalistiniam rašiniui net nereikia ieškoti, ji pati ateina.  Dėl to ir parašiau šią publikaciją.


Knygos pristatymą Vilniuje palydėjo vienos Vilniaus mokyklos mokiniai, knygnešių bičiuliai, kuruojami dr. I. Kubilienės. Jaunieji, remdamiesi istorine medžiaga, gyvai ir įtaigiai atliko teatralizuotą kompoziciją apie  knygnešių gadynės laikus.


Moksleiviai, kaip ir vėliau koncertavęs moterų ansamblis, buvo apdovanoti V. Staniulio įteiktomis knygelėmis ir suvenyrais, o dr. I. Kubilienė svečius „pamylėjo“ beržų sula ir savo sodo gėrybėmis.


Važiuojant namo per prietemoje skendinčio Vilniaus gatves, prisiminiau ir išvakarėse girdėtą paskaitą Senjorų akademijos Teologijos fakulteto klausytojams. Gimnazijos gatvės įkalnėje esančių puošnių rūmų salėje buvo panaši –  lietuviškos spaudos atgavimui tema. Knygos dienos išvakarėse buvo jau antroji, mano girdėtoji, dr. Artūro Grinkevičiaus skaitoma paskaita 

apie Lietuvos kunigų seminarijų nuopelnus dėl spaudos draudimo panaikinimo. 


Visos Lietuvos vyskupijos tuomet turėjo savo seminarijas. Tai – Vilniaus, Varnių (1866 m. perkelta į Kauną), Seinų. Pastarojoje mokėsi  ir „Altorių šešėlyje“ autorius Vincas Mykolaitis – Putinas. Visos seminarijos turėjo ir savo bibliotekas. Vyskupas M. Valančius stengėsi, kad seminarija būtų ne tik kunigų ugdymo, bet ir kultūros, lietuvybės židinys. Seminarijoje buvo paslėpta ir lietuviškų knygų. 


Iškilios buvo  Kauno seminarijos dėstytojų asmenybės: vyskupai M. Valančius, A. Baranauskas, prof. Jeronimas Kiprijonas Račkauskis, klierikai Kazimieras Jaunius (A. Baranausko mokinys), Jonas Maciulevičius (būsimasis Maironis, sisteminęs lietuvių kalbą), A. Jakštas-Dambrauskas. 






2._Tyla_su_Petreikiu_II.jpgProf. J.K. Račkauskis, seminarijos rektorius, iki 1888 metų tęsė vysk. M. Valančiaus ir A. Baranausko tradicijas. Seminarijoje veikė Lietuvos mylėtojų draugija (1883-1884).

Seminarijoje buvo ugdoma lietuvybė vietoje tradicinės lenkų kalbos. Maironis, 1892 m. grįžęs iš Peterburgo, lietuviškai  dėstė dogminę teologiją. Kai 1904 metais buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas, vysk. Vytautas Cirtautas atlietuvino kunigų seminariją. 1914 metų vasarą prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Kaunas tapo pafrontės miestu. 


(Nuotraukoje: Knygnešio dienos minėjimo dalyviai Vilniaus Signatarų namuose)


Seminarijų nuopelnai spaudos draudimo laikotarpiu – sovietmečiu buvo nutylimi arba iškraipomi. Tautos sąjūdis, pasak A. Grinkevičiaus, buvo padarytas dvasininkų, o paskui įsijungė ir inteligentija. Tad seminarijos profesoriai buvo vieni pirmųjų pradėję kurti Lietuvos universitetą Kaune, prisidėję prie modernaus mokslo kūrimo. 

Vėliau seminarija nedalyvavo Liaudies seimo rinkimuose ir buvo suspenduota, tapo privati. Po ,,vokietmečio”, sugrįžus Raudonajai armijai, prasidėjo kunigų represijos, kalėjimai. Teko ieškoti kompromiso, nes valdžia išsigando pogrindinės seminarijos, nes ją buvo  sunku kontroliuoti… Tokia padėtis, anot seminarijos lektoriaus dr. A. Grinkevičiaus, tęsėsi iki 1988 metų, kai tautinis atgimimas sutapo su lietuviškos katalikybės atgimimu.




6._ZDEBSKIS_II.jpgMan atrodo, kad kunigų seminarija sovietmečio ir partizaninės kovos laikotarpiu yra antrasis mūsų tautos knygnešystės etapas. Apie sovietinius laikus rašė laisvės kovų dalyvis, Lietuvos sąjūdžio Kauno skyriaus švietimo komiteto pirmininkas Zigmas Tamakauskas.

 Šis autorius ne tik dalyvavo Knygnešio dienos minėjime Vytauto Didžiojo Karo muziejuje, Knygnešių sodelyje, bet ir perskaitė pranešimą apie Lietuvos knygnešius ir jų veiklą. 

Šiame sovietmečio etape ir man teko pažinti  šių dienų knygnešius, kovotojus dėl katalikų bažnyčios kronikos. Tai buvęs bendradarbis  K. Požėlos spaustuvėje Vytautas Andziulis. Jis  Salių kaime buvo įrengęs pogrindinę spaustuvę AB.


O dar vaikystėje sutikau Šv. Mykolo Arkangelo parapijos vikarą kunigą Juozą Zdebskį (nuotraukoje), su kuriuo ne kartą kalbėjomės zakristijoje. Vėliau – savo dėstytojus katechetinėje mokykloje: tėvą jėzuitą S. Tamkevičių ir vienuolę pogrindininkę Gemą Stanelytę.



Vėliau, besidarbuojant katalikiškoje spaudoje, bendravau ir su kunigu Alfonsu Svarinsku. Pažinojau ir mokytoją kupiškietę Emiliją Stanikaitę, save titulavusią šių dienų knygneše. Ji beje šįmet mirė, sulaukusi 93-ejų… 

Taigi,  sovietmečiu, vadinamųjų klierikalų indėlis,  knygnešystėje irgi buvo  nemažas…



(Bus daugiau)



www.kaunozurnalistai.lt nuotraukoje (viršuje): Publikacijos autorius, Lietuvos žurnalistų sąjungos ir kauniečių senjorų klubo MES narys Antanas Staškevičius



Nuotraukoje (apačioje):  Knygnešio dienos šventės dalyviai Vilniuje, Signatarų namuose





4._Kubilien___su___anborskiu__didele_.jpg



Panašūs straipsniai