2017 m. spalio 17 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

P.S.Krivicko žurnalistiniai prisiminimai. Neužmirštamas autografas iš Australijos

Povilas Sigitas KRIVICKAS. LŽS ir NŽKA narys


Krivickas II_10.jpgPer ilgoką gyvenimą susikaupia knygų, kurios primena brangius susitikimus, nes yra su autorių autografais. Šį kartą - istorija vieno autografo, gauto toliausiai nukeliavus nuo Lietuvos. 

Tai nutiko beveik prieš keturiasdešimt metų – 1978-ųjų rudenį. Teko būti vertėju turistų grupės, kuri vyko į Australiją, Naująją Zelandiją ir Papua Naująją Gvinėją. 

Kai pasiekėme Melburną, greta pagrindinio viešnagės plano kilo mintis pasimatyti su žymiausiu to meto Australijos rašytoju Alanu Maršalu. O kaip tokį sumanymą įgyvendinti? Apie tai užsiminiau per vakaronę mūsų grupę priėmusios turistinės firmos atstovybėje. 

Džimas Teiloras, jau garbingo amžiaus vyras, sakė pasidomėsiąs, ar pageidaus priimti Alanas Maršalas, kuris gyvena gerokai nuo Melburno nutolusioje fermoje.

 Kitą rytą Džimas paskambina į viešbutį, kad rašytojas sutinka susitikti, liepia būti pasiruošusiam pusę ketvirtos popiet. D. Teiloras su žmona Klara atvažiuoja nedideliu automobiliuku. Iš miesto centro riedame į vandenyno pakrantę, įsismarkauja lietus. 





Tapatus žemyno vardui

Būtina bent trumpai papasakoti apie žmogų, pas kurį susiruošėme į svečius.
Praėjusio šimtmečio pradžioje, 1902 metais, Australijos pietryčiuose, Viktorijos valstijos Turalos kaime, gimė berniukas, gavęs Alano vardą. Iki aštuonerių metų jis augo guvus ir sveikas. Tačiau, pradėjęs eiti į mokyklą, susirgo sunkia liga – vaikų paralyžiumi. Iškrypo stuburas, nusilpo kojos. 

Artimiesiems atrodė, jog Alanas liks prikaustytas prie lovos visą gyvenimą. Tačiau jis nepasidavė. Nepaprastai atkaklus Alanas ne tik išmoko judėti su ramentais ar ratine kėde, įgudo plaukti ir net įstengė jodinėti. Vėliau Melburne Alanas įgijo buhalterio specialybę, apkeliavo visą Australiją, lankėsi kituose žemynuose. Daug bendravo su seniausiais, baltųjų ateivių niekintais penktojo kontinento gyventojais – aborigenais, pasidarė nuoširdus jų bičiulis ir gynėjas. 

Nuo pat jaunystės Alanas Maršalas svajojo būti rašytoju. Jis svajonę įgyvendino su kaupu ir tapo žinomas visame pasaulyje. Labiausiai atkaklųjį australą išgarsino knyga „Aš moku šokinėti per balas“. Ją 1961 metais išleido ir mūsiškė „Vagos“ leidykla, o 2015-aisiais pakartojo „Alma litera“. „Ši knyga, - įžangoje rašo autorius, - yra mano vaikystės istorija. Jos puslapiuose aš aprašiau įvykius ir žmones, kurie padėjo man tapti tokiam, koks esu.“ Iš tikrųjų Alanas Maršalas buvo tapatus viso žemyno vardui, visada tvirtai stovėjęs silpnųjų ir skriaudžiamųjų pusėje. 

„Lietuva yra graži“

Lietus nesiliovė, kai priartėjome prie Alano Maršalo sodybos. Priėję prie namo, pro platų langą pamatėme sėdinčius už ilgo stalo ir gurkšnojančius arbatą vyrą, moterį ir dar vieną pro aplytą stiklą sunkokai įžiūrimą asmenį. Tai buvo rašytojo sesuo Elzė trumpai kirptais žilais plaukais. Ji pakilo ir pro du kampais sudurtus kambarius palydėjo mus į dar vieną pailgą patalpą – Alano Maršalo darbo kabinetą. Jo šeimininką pamatėme priešais didelį langą sėdintį ratinėje kėdėje, pristumtoje prie rašomojo stalo. 

Alanas Maršalas vilkėjo ilgą žydrą drabužį, primenantį arabų klajoklių beduinų apdarą. Didelę pliką galvą juosė sidabriškai baltų plaukų lankas, po kumpa nosimi šiurpsojo tokie pat sidabriški ūsai. Pro storus akinių stiklus žvelgė gyvos, skvarbios akys. Pasisveikinęs įteikiau rašytojui M. K. Čiurlionio reprodukcijų aplanką, lietuviškos muzikos plokštelę ir anglišką knygutę „Žvilgsnis į Lietuvą“. Ją ėmė sklaidyti už ratinės kėdės stovėjusi rašytojo dukra, gal kokių trisdešimties metų moteriškė.




Marsalas___0002_II.jpg– Tikiuosi, ši knygutė padės jums pamatyti, koks yra mano gimtasis kraštas, – pasakiau.
– Lietuva yra graži, - atsiliepė Alanas Maršalas. – Mes turime bičiulių, kurie lankėsi pas jus ir pasakojo puikius įspūdžius. Esu gavęs malonių laiškų iš Lietuvos apie savo knygą. 
– Tiesiog fantastiška, kad jūs, patyręs tiek negandų, galite kurti tokius šviesius dalykus.
– Malonu tai iš jūsų girdėti, nes paskutiniai metai buvo man blogi, – ir Alanas Maršalas pasiguodė, kad, sutrikus kraujotakai, reikėjo amputuoti kairę koją. Nors galūnės nebėra, tačiau dažnai jaučiąs ją sopant. Tačiau Alanas Maršalas nebūtų pats savimi, jei nesugebėtų įveikti dar vieno žiauraus likimo smūgio. 


Nuotraukoje: Australų rašytojas, humanistas, socialinės dokumentikos kūrėjas.Alanas Maršalas (1902 - 1984)

Linkėjimai Jonui Mačiukevičiui

Tęsiantis mūsų pokalbiui rašytojas kalbėjo:
– Bet ir blogais metais būna gerų dienų. Praėjusią savaitę važiavome pro vieną knygyną. Ten pamatėme ilgą, net stovinčią lauke žmonių eilę. Sužinojome, kad eilė prie mano knygos. Tris valandas pasirašinėjau. Pavargau, bet jaučiausi laimingas, kad žmonėms reikia mano kūrybos.
– Jūs labai mėgstamas ir mano krašte. Lietuvoje gyvena į jūsų panašaus likimo rašytojas – Jonas Mačiukevičius. Vaikystėje jis taip pat sunkiai sirgo, irgi vaikščioja su ramentais, bet sugebėjo įveikti negalią. Beveik kasmet džiaugiamės vis naujomis jo knygomis. Jūsų knyga Jonui tapo didžiausiu įkvėpimo šaltiniu.
– Tai – nuostabu! – tarė Alanas Maršalas ir paprašė parašyti kolegos iš Lietuvos vardą bei pavardę didžiosiomis raidėmis. Paskui paėmė naujausią savo knygos „Kūjai virš priekalo“ leidimą ir užrašė: „Mano draugui lietuviui Jonui Mačiukevičiui su šiltais linkėjimais. Alanas Maršalas“ (versta iš anglų k.). Liepė garsiai perskaityti, ar suprantamai parašyta. Netrukus džiaugiausi ilgoku autografu jau ir ant man dovanoto apsakymų rinkinio „Išsamūs pasakojimai“: „Mano geram draugui iš Lietuvos, kuris šiandien yra mano svečias ir todėl ši diena tapo man labai puiki. Su dėkingumu. Alanas Maršalas. 1978 m. spalio 25 d.“

Kūjai, nukalę rašytoją

Jonui Mačiukevičiui autografuotame rinkinyje „Kūjai virš priekalo“ aprašomi žmonės, labiausiai įsirėžę Alano Maršalo atmintin. Jie turėjo lemiamos įtakos jo, kaip rašytojo, formavimuisi ant kieto ir sunkaus gyvenimo „priekalo“. Alaną traukte traukdavę keistuoliai bastūnai, kuriuos pamaitindavo geraširdė jo mama ir leisdavo pernakvoti daržinėje. Rašytojo vaikystės laikais būta mažai geležinkelio linijų, o dar mažiau – automobilių. Todėl daugelis darbo ieškojusių žmonių keliaudavo pėsčiomis didžiulius atstumus. Visas jų turtas buvęs ant lazdos pamautas ryšulys, šnekose ir dainose vadintas „siūbuojančia Matilda“. Jai yra skirta viena populiariausių australų dainų:

Waltzing Matilda, Waltzing Matilda,
Who'll come a-waltzing, Matilda, with me?
And he sang as he watched and waited 'til his billy boiled,
Who'll come a-waltzing, Matilda, with me?

Siūbuok,. Matilda, siūbuok Matilda,
Kas gi, Matilda, siūbuos su manim?
Jis dainuodamas stebi, ar jo virdulys
Irgi, Matilda, siūbuos su manim? (apytikris vertimas)

Bastūnai už nakvynę paporindavę tikrų ir nebūtų istorijų. Labiausiai Alanui įsiminęs vienas klajoklis, kuris, sėdėdamas prie sodybos vartų, papasakojo „pažinojęs žmogų, neturėjusį kojų ir vis dėlto plaukiojusį, kaip žuvis.“ 

Alanas niekada nebuvo matęs, kaip plaukioja žmonės. Pagavęs varlių ir įleidęs į kibirą su vandeniu, stebėdavo jų judesius. Tačiau vis dar nebuvo aišku, kaip turėtų ant vandens laikytis jis pats. Nė vienas jų mokyklos vaikas nemokėjo plaukti. Arti nebuvo tinkamų maudytis vietų. Bet Alanas tvirtai nusprendė išmoksiąs plaukti. Vasaros vakarais ėmė slapčia su savo vežimėliu važinėti prie ežero per trejetą mylių (apie 5 km) nuo namų. 

Po keleto tokių žygių jis pramoko laikytis ant vandens, smarkiai daužydamas rankomis, bet paplaukti iš vietos negalėjo. „Tik kitais metais, prie mūsų vartų pakalbėjęs su vienu bastūnu, aš išmokau tinkamai judinti rankas.“ Nuo tada Alanas pradėjo plaukti vis geriau. Pagaliau įstengė nuplaukti, kur patinka. „Aš nesuvokiau, - prisiminė rašytojas, - kad viską darau vadovaudamasis kažkokiais sumetimais, ir nesupratau, jog elgtis taip, o ne kitaip mane verčia karštas noras būti pilnateisiam.“

Prieš bet kokią diskriminaciją 

Vaikinukas iš tiesų tapo lygus savo vienmečių akyse. Išmoko jodinėti, su poniu šokinėti per balas, nugalėdavo net per peštynes. Nelengvai pelnyta lygybė baigėsi, kai jis įžengė į kitą amžiaus tarpsnį – jaunystę – ir pirmąkart pamėgino susirasti darbo. Kai pagaliau Alanas įsidarbino, jam mokėjo tik pusę atlyginimo. Alanas buvo puikus buhalteris, tačiau šalia stalo kėpsojo ramentai – silpnumo požymis. Už įstaigos langų šmėžavo bedarbių šešėliai, nes prasidėjo didžioji depresija.

Ji lyg cunamis nuūžė per visą planetą – nuo Amerikos iki Australijos. Palietė ir Lietuvą. Mano šviesios atminties tėtis pasakojo ketinęs su geru draugu 1930 metais emigruoti į Australiją. Jau rūpinosi „šipkarte“ (laivo bilietu), bet persigalvojo ir liko Šeduvoje. O jeigu būtų išvykęs, gal aš būčiau australas, tik kitos mamos vaikas.





Marsalas___0001_II.jpgNet ir ne per depresiją šeimininkai apiplėšinėjo luošą žmogų, o dargi manėsi geradariais jį priėmę į darbą. Tačiau Alanas Maršalas privertė gerbti save, pelnė lygią padėtį tarp bendradarbių, draugų ir net varžovų. Alanas nuosekliai visur ir visada gynė savo lygiateisiškumą. Iš čia, pasak rašytojo bičiulio Džeko Lindsėjaus, Alanui Maršalui buvo būdingas nusistatymas prieš bet kokią diskriminaciją, gilus teisingumo jausmas ir labai subtili meilė vaikams – šios žemės mažutėliams ir silpniesiems. Užtat jo romanuose ir apsakymuose gėris dažnai ir sėkmingai nugali blogį.

Nuotraukoje: Alanas Maršalas

Mūsų pokalbiui įsibėgėjus, Alanas Maršalas prasitarė toliau rašąs trumpas istorijas iš aborigenų gyvenimo ir papildo jas seniausių Australijos gyventojų mitais. Verta prisiminti, kad Australijos lietuvių visuomenės ir kultūros veikėja dr. Genovaitė Kazokienė (1924-2015) padovanojo Lietuvos muziejams Australijos ir Okeanijos tautų meno rinkinį (828 vienetai). Tokio neturi nė viena mūsų kaimyninė šalis. Egzotiškas primityviojo meno rinkinys, kurį buvusi kaunietė G. Kazokienė kaupė daugiau kaip 30 metų, yra mums atviras langas į neregėtą, tolimą, nuo akmens amžiaus nedaug tepakitusį Australijos ir Okeanijos senųjų gyventojų meno pasaulį.

– Šie žmonės, sugebėję išlikti per sausras ir nepriteklius, yra jautrūs gėriui ir grožiui. Tai rodo jų tautosaka ir menas. To negalima pamiršti, – sakė vis pakiliau kalbėdamas rašytojas. Jo nuotaika persiėmė visi, kas buvo lietingos prieblandos gaubiamame kambaryje. Tokiu valingu ir kilniu įtaigumu pasižymi tik didžios dvasios kūrėjai. Tikiu, panaši įtaiga turėjo būti būdinga Rabindranatui Tagorei, Romenui Rolanui ar Vincui Mykolaičiui-Putinui, kurį teko matyti studijų metais.

* * *
Netruko prabėgti įdomaus pokalbio valanda, ir dukra nežymiai davė ženklą – tėtis pavargo. Atsisveikindamas su Alanu Maršalu žinojau, kada daugiau jo niekada nebematysiu. Apėmė gailus liūdesys, nes likimas nedažnai padovanoja tokius susitikimus. Dabar, kai Alano Maršalo (1902 – 1984) nebėra, tas susitikimas iškyla atmintyje, kaip gyvas. Lygiai kaip ir jo kūryba, kupina taurios stiprybės, o garbingiausioje mano netvarkingos bibliotekos lentynoje – rašytojo knyga su autografu iš tolimojo žemyno.



Nuotraukose:

(viršuje) Publikacijos autorius, Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narys P.S.Krivickas Kaune prisimena savo kūrybinį kelią

(apačioje) Povilas Sigitas Kaune susitiko ir su buvusia kurso drauge Tekle Virpšaite - Mačiuliene, su kuria žurnalistiką studijavo Vilniaus universitete


www.kaunozurnalistai.lt nuotr.



Krivickas___didele.jpg

Apie linksmuosius gabroviečius kalba, kad...

...vesdami jie renkasi lieknutes merginas - tokia žmona namie užima nedaug vietos ir suknelei reikia mažiau medžiagos.
...nesiskuta vakarais - vis tiek per naktį apžels.
...pardavinėja bespalvį limonadą spalvotuose buteliuose.
...degdamiesi papirosą, skelia degtuką pusiau, kad būtų galima jį panaudoti du kartus.
...perka kurui tik šakotas malkas, kad sušiltų du kartus: iš pradžių jas kapodami, o po to - joms degant.
...prieš pradėdami žaisti nardais, užsisako kavos puoduką, kad sumokėtų tas, kuris pralošia.
...nakčiai jie sustabdo laikrodžius, kad be reikalo nediltų dalys.
...vaišindami arbata, pakaitina peilius, kad negalėtum užsitepti sviesto.
...valgydami žuvį jie renka kaulus, o pasku krapštosi dantis.
...meta į dūmtraukį katę su pririštu prie uoc degančiu laikraščiu, kad nereikėtų mokėti už c traukio valymą.
...nuomodami kambarį, ieško tokio, kad pri langą būtų gatvės žibintas.
...rytais, pasiėmę duonos gabalėlį, eina į turgų, ragauja ten brinzą, sviestą ir grietinę, ir taip... papusryčiauja.
...naktį vištidėje uždega lempas, jog vištos p nytų, kad jau išaušo ir dėtų po antrą kartą.








Zurnalistu_irankiai_3_n_I_II.jpg


Vladimiro Beresniovo piešiniai

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)