2017 m. spalio 23 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Žurnalistas Juozas Stasinas. Lietuvos valstybės šimtmečio belaukiant (I)

Vilnietis Juozas STASINAS, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys

stasinas_did._2.jpg





Ruošiamės garbingai sutikti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio šventę. Laiko liko ne tiek daug. Man regis, istorinės Šventės išvakarėse kiekvieno šalies piliečio pareiga paklausti savęs: „Ar aš vertas šios Šventės ir ką aš darau, kad šią išskirtinę istorinę datą tinkamai pažymėčiau?“ 

Kaip žmogaus, taip ir valstybės jubiliejus ateina iš toli, atnešdamas darbų, pergalių ir nesėkmių ataskaitą. Didžioji mūsų Valstybės šimtmečio ataskaitos dalis rašyta besikartojančių karų, kančių ir okupacijų metais. Tiesa, gyventa ir saulėtu metu, bet trumpai, o jo baigtis buvo net labai skausminga.

Šiandien Valstybės jubiliejui ruošiamės blaivindami Tautą, gerindami žmonių dvasinį klimatą, siekdami atkurti tai, ką per dešimtmečius esame praradę. Nesuklysiu sakydamas, kad daugelis tokią garbingą Šventę nori įprasminti didesniais ar mažesniais darbais. Be to, būtų neteisinga bei nedora reikalauti vien tik iš valdžios rūpintis šia Švente. Išrinktųjų viena svarbių pareigų - visur ir visada nepamiršti Lietuvos piliečių, visuomet prisiminti, kad Šventė yra skirta žmonėms, bet ne valdžiai, ar elitui. 


Ar galima švęsti be pompastikos?

Buvusios Vyriausybės parengtoje programoje, skirtoje Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui pažymėti, planuota pastatyti ir įrengti 65 monumentus, atminimo lentas, biustus, išleisti 19 istorinių leidinių, surengti 276 renginius ir t.t. Skaičiuota, kad viskam įgyvendinti gali reikėti apie 200 milijonų eurų. Taigi netoli nueita nuo sovietinės pompastikos.


Norėčiau planuotojų paklausti: o kaip su žmogumi, Lietuvos piliečiu, ar jis kviečiamas pasitikti brangią Šventę? Ar jis bus tik statistas valdžios renginiuose, ir aukščiau suplanuotų šimtų priemonių, dešimčių monumentų statybos, atminimo lentų ant sienų įrengimo stebėtojas? Atrodo, kad jam paliekamas tik stebėtojo ir klausytojo vaidmuo. Ir vėl šimtai milijonų eurų „plauks“ prošal ir pavirs įvairių fejerverkų dūmais ir išblėsusiu pigiu bedvasiu spindesiu, panašiai kaip „Vilnius - Europos sostinė“ renginių metu. 


Kita vertus, visi Lietuvos piliečiai turime gyventi ir dirbti pasiruošimo Šventei dvasinėje aplinkoje nes, nelaukdami Valstybės atkūrimo šimtmečio jubiliejaus ir nedalyvaudami šios garbingos sukakties įamžinimo darbuose, nepatirsime šiandie taip reikalingo dvasinio užtaiso ir nepasijausime pilnakrauju Lietuvos piliečiu.Todėl manyčiau, kad ne vien valdžios programiniai renginiai, paminklai aikštėse, paminklinės lentos apsprendžia jubiliejinės datos įprasminimą. Į visa tai vertėtų pažvelgti ne vien per pompastikos prizmę.

Kaip švęsdavo senoliai

Ir vis dėlto, ką mes kiekvienas Lietuvos pilietis galėtume nuveikti laukdami artėjančios Šventės? Atsakysiu paprastai: darykime taip, kaip mūsų senoliai kadaise darė laukdami svarbių valstybinių ar tradicinių švenčių. Jie paprasčiausiai susitvarkydavo savo gyvenamą aplinką, pasodindavo prie namo ąžuolėlį, berželį ar ąžuolų giraitę, iššluodavo kiemą, takelius pabarstydavo gelsvu smėliu, baltai nudažytais akmenėliais apdėdavo prie palangių prisiglaudusius rūtų bei jurginų darželius. Moterys pasirūpindavo namų švara, išsiskalbdavo, iki žvilgesio nušveisdavo grindis, pasipuošdavo pačios ir šeimyną aprengdavo austais lino rūbais, išmargintais nuostabaus grožio raštais. Vyrai nemažiau triūsė prie ūkio sunkesnių darbų. Jiems rūpėjo, kad pastatai būtų tvarkingi, laukai gražūs, gyvuliai sotūs, padargai suremontuoti, namai aprūpinti malkomis.

 Žodžiu, šventės laukimas buvo ne vienos dienos ar savaitės reikalas, – tai buvo ilgas fizinis ir dvasinis pasirengimas šiam įvykiui, tai buvo ištisas procesas, kuriame dalyvaudavo senas ir jaunas, mažas ir didelis. Taip buvo, manyčiau, ir šiandien dar tebėra išlikusios šios puikios tradicijos mūsų šeimose, bendruomenėse, mūsų Tautos papročiuose.

Todėl ir mes, pasitikdami Jubiliejinę šventę, paklauskime savęs, kas svarbiau: ar šventės pompastika su paminklų statybomis, su įvairiausiais paradais, triukšmingomis eisenomis, ar Tautos dvasinė būsena, jos pakylėjimas? Verta prisiminti, kad lietuvius visais laikais gerbė už kuklumą, darbštumą ir dvasingumą. Pompastika ne mūsų Tautos ideologinis laukas, pompastika – tai tuščias lėšų švaistymas, juolab, kad nesame labai turtingi, kad nemažai piliečių laukia didesnės ar mažesnės paramos. 

Pasakysite, šiandien – kiti laikai ir visų nelaimėlių neišgelbėsi. Sutinku, laikai yra pasikeitę, žmonių gyvenimas taip pat, bet kiekvienos tautos kultūrą, jos mentalitetą, gyvenimo būdą apsprendžia aplinka, ir visų pirma dvasinė aplinka , kurioje gyvenama ir dirbama. Taip buvo ir taip bus, nes tiesa yra tokia: aplinka formuoja žmogų, o žmogus – aplinką. 

Kad širdys pražystų meilės žiedais

Taigi šiandien belaukiant Jubiliejaus neverta išradinėti dviračio, paprasčiausiai, kiekvienas pasidairykime aplinkui – visur reikalingos mūsų rankos, mūsų išmonė bei iniciatyva tvarkant gyvenimo pašalius, parkus, dabinant aikštes, skverus, gausinant valstybės aruodą sąžiningu ir doru darbu, saugant bei puoselėjant brangiausią turtą – gamtą. Saugokime ją, paveldėtą iš bočių, atsakingai dirbkime ir mylėkime savo Žemę - maitintoją . Tikroje meilėje slypi didelė jėga. Sakoma, kad ji net kalnus gali nuversti.

Tačiau vien tik žodžiais paremta meilė yra netikra ir trumpalaikė. Todėl stiprinkime ją konkrečiais darbais valstybės, bendruomenės, pagaliau, savo artimųjų labui. Reikia tik trupučiuką pamąstyti ir kiekvienas be direktyvų iš aukščiau sugalvosime, kuo galime prisidėti prie Valstybės stiprinimo, prie Tautos rūmų atkūrimo. 

Lengva niekuomet nebūna, ir naštą prisiimti, gerinant savo artimųjų materialinę būtį, puoselėjant šeimos, giminės ar bendruomenės dvasines vertybes bei tradicijas, privalome kiekvienas. Svarbiausia, išguikime iš savęs abejingumo jausmą, ištieskime pagalbos ranką šalia esančiam nelaimėliui ar senam paliegusiam kaimynui. Uždekime vilties žiburį paklydusiam tamsiuose gyvenimo labirintuose. Gyvenkime taip, kad visų širdys pražystų meilės žiedais, ir tai jau bus nemažai daroma ...

(Bus daugiau)


Nuotraukoje: Publikacijos autorius, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, Lietuvos nusipelnęs gamtos apsaugos darbuotojas, Česlovo Kudabos premijos laureatas Juozas STASINAS

Nuotr. iš asmeninio albumo




Apie linksmuosius gabroviečius kalba, kad...

...vesdami jie renkasi lieknutes merginas - tokia žmona namie užima nedaug vietos ir suknelei reikia mažiau medžiagos.
...nesiskuta vakarais - vis tiek per naktį apžels.
...pardavinėja bespalvį limonadą spalvotuose buteliuose.
...degdamiesi papirosą, skelia degtuką pusiau, kad būtų galima jį panaudoti du kartus.
...perka kurui tik šakotas malkas, kad sušiltų du kartus: iš pradžių jas kapodami, o po to - joms degant.
...prieš pradėdami žaisti nardais, užsisako kavos puoduką, kad sumokėtų tas, kuris pralošia.
...nakčiai jie sustabdo laikrodžius, kad be reikalo nediltų dalys.
...vaišindami arbata, pakaitina peilius, kad negalėtum užsitepti sviesto.
...valgydami žuvį jie renka kaulus, o pasku krapštosi dantis.
...meta į dūmtraukį katę su pririštu prie uoc degančiu laikraščiu, kad nereikėtų mokėti už c traukio valymą.
...nuomodami kambarį, ieško tokio, kad pri langą būtų gatvės žibintas.
...rytais, pasiėmę duonos gabalėlį, eina į turgų, ragauja ten brinzą, sviestą ir grietinę, ir taip... papusryčiauja.
...naktį vištidėje uždega lempas, jog vištos p nytų, kad jau išaušo ir dėtų po antrą kartą.








Zurnalistu_irankiai_3_n_I_II.jpg


Vladimiro Beresniovo piešiniai

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)