Pafantazuokime – vieną dieną mieste pasirodo taip į miestiečius besikreipiantys didžiuliai stendai (užuomina į „Šarai, pasilik”) , o pasirašo juos „Iniciatyvos Kaunui”.
Plakatų apačioje – žaismingai spalvingas dviratukas. Važiuojam! Žalsvais takais, išmargintais, tikėtina, menkai besiorientuojantiems, piešinukų neatpažįstantiems užsieniečiams pritaikytais užrašais LIKE BIKE. Kai minti pedalus pavargstame, šlaminame knygų puslapius. Nebūtinai (kol kas?) angliškai surašytus. Prisėdę, pavyzdžiui, ant naujų Kalniečių bei Dainavos parkų suoliukų arba tvarkingų vejų. Skaito paprasti piliečiai, skaito pateptieji būti politikais ir valdininkais. Gražumėlis! Betgi neįsijautrinkime, neskubėkime.
Anoks čia būtų gražumėlis iš reklaminių plotų atpažįstamiems veidams su knyga rankose pozuoti, pavyzdį parodyti, anokia čia kalba apie kultūros ir menų svarbą kasdieniame gyvenime. Brangūs automobilis, telefonas, laikrodis, kaklaraištis, batai ir batraiščiai – kas kita. O štai parodų, klasikinės muzikos, knygų sukuriama pridėtinė vertė menko ir menkesnio dėmesio teverta. Miestą valdantiems verslo rykliams ir aplinkui atsargiai zujančioms smulkesnėms žuvelėms, atrodo, mielesni „Bike Show Millenium” ar Selo publikai svaidomi mikrofonai. Apgailėtina, tačiau kas iš to atsidusimo, jeigu ir šiandien neturime kryptingos Lietuvos Respublikos kultūros politikos, o Mecenavimo įstatymo kraštelis tai pasirodo, tai vėl dingsta.
Kokia nors Japonija, po karo buvusi išskirtinai dėmesinga kultūrai ir suklestėjusi bei turtingai tebegyvenanti, mums ne pavyzdys. Per toli, dydžiai ne tie… Lietuvoje, taigi ir Kaune, romanus, eilėraščius ir juokus pro ašaras tegu varguoliai skaito. Tie, kurie sviestą nuo duonos riekės nubraukdami šiurpiai brangias knygas įperka. Tiems, kurie neišgali, į talką ateina Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešoji biblioteka su filialais, kurie pluša išradingai, lietingą vasarą įsitaiso net paplūdimiuose.
Tiesa, gyvenamųjų rajonų senoliai po pliažus nevaikšto, abejoju, ar, regis, trečdaliu sumažėjusių filialų skaičius jiems patogus, lengvai pasiekiamas, nors, tenka pasidžiaugti, veikiančios erdvės remontuojamos, atnaujinamos, gražinamos. Kitas klausimas, kiek gausiai ir kaip sparčiai naujienomis, periodiniais kultūros leidiniais pasipildo fondai, smalsu, kiek juose surandame kauniečių rašytojų išleistų, Kauno miesto savivaldybės inicijuojamos programos „Iniciatyvos Kaunui” iš dalies finansuotų knygų.
Ir čia nuskambės liūdnoji gaida. Jaučiu, kaip rašant užkaista skruostai ir kyla kraujospūdis. Gėda, nes, tikėtina, replikos nebūtų, jeigu nuo 2006-ųjų remtas projektas „Kauno rašytojai – miesto visuomenei” būtų gavęs nors ir kukliausią pritarimą, o ne dailiai įraitytą nulį. Gauni trupinių – tyli, kad stalas neliktų absoliučiai tuščias?
Kai kurie savivaldybės valdininkai, kuruojantys kultūrą, aiškino, kad šių metų prioritetas – vizualika, kiti, ilgus mėnesius dėlioję eilutes, kurios paviešintos tik metams įpusėjus (sic! Klausiami, kaip elgtis, patardavo: „Norite veikti, organizuoti, leisti knygas? Savo rizika, savo rizika…”), nuo komentarų susilaiko, rekomenduoja rašyti oficialius raštus.
Ką daryti, jeigu kalbėdamasis nori matyti pašnekovo akis, veidą ir tarnybiniame kabinete solidžiai įsikūrusio kūno reakciją? Bičiuliai dailininkai ir fotomenininkai po vizualikos vėliava pamaloninti pildo šūsnis supaprastintų projektų pateikimų popierių popieraičių. Žiū, neprasmingai nerašinėjant, lentelių nebraižant iš tų mašinraščių gal ir kokią grožinės literatūros knygelę išleisti būtų įmanoma.
Ar tikrai „Kaunas pilnas kultūros”, kyla motyvuotas klausimas, kai palygini investicijas sportui ir menams? Nuo Antikos laikų garsi sentencija „Mens sana in corpore sano” (Juvenalis) – „sveikas protas sveikame kūne” Kaune skaitoma iš antro galo. Suprantama, sportas, juolab numylėtinis krepšinis, verti dėmesio bei pagarbos, tačiau geidautina korektiškesnės pusiausvyros, šalin nenubloškiant ir mąstymo, dvasingumo, tautinio mentaliteto, kurie neįmanomi be gražiosios lietuvių kalbos, ja, be jokių abejonių, rašo ir labai įvairių kūrėjų kauniečių rašytojų būrys.
Juolab keista, kad, Seimui paskelbus Lietuvių kalbos metus, iš dalies atsisakyta paremti nors vieną iš pasiūlytųjų knygų (reikia pavardžių? Algimantas Mikuta, Tautvyda Marcinkevičiūtė, Stanislovas Abromavičius, Gintaras Patackas…). „Iniciatyvos Kaunui” leidžia suprasti, kad mūsų kūryba, jos pristatymas miestiečiams – nereikalingas balastas. Ar tikrai? Kas tie paslaptingieji ekspertai, priimantys verdiktą visų kauniečių vardu?
Į „Kaunas Jazz”, Pažaislio, „Operetės Kauno pilyje” festivalius suplūsta tūkstančiai klausytojų, juose mielai figūruojasi ir miesto politikai bei vykdomosios valdžios atstovai, į teminius literatūros vakarus (unikalus, kaip išskirtinis pastebimas net nuo Vilniaus kalnelių Vieno lito premijos įteikimas suburia kokį šimtą skaitytojų ir vieną ar du literatūrai neabejingus politikus; išsiuntėme keliasdešimt pakvietimų į „Šaipokų pusvakarį” mieste atpažįstamiems, kai kurie, regis, prijaučiantys humorui, politikams ir valdininkams, pasididžiavo…) užsuka retas. Neįdomu? Ne, tai ne. Mums mielesni nuoširdūs, smalsūs skaitytojai.
Dirbsime kaip dirbę, organizuosime, širdingai padėkodami pasikviesime bičiulius aktorius, muzikantus, Maironio namuose ir kitur, kur būsime kviečiami ir laukiami, pristatysime naujas knygas, pagerbsime jubiliatus ir literatūrinių premijų laureatus (nemažai turime, gretos vis pasipildo). Jeigu jau ta veikla tikrai neverta pritarimo, paskatinimo, paramos.
Pastabesni skaitytojai, atsivertę tokius solidžius tomus kaip Vlado Vaitkevičiaus „Šešėly krintančios žvaigždės” (2006), Marijos Macijauskienės „Žingsnis po žingsnio” (2010), Aldonos Elenos Puišytės „Ką gyvenimas įrašė” (2013), Algimanto Mikutos „Gyvenau be laikrodžio”(2015) iš karto pastebės, kad jie pasirodė iš dalies finansuojant Kauno miesto savivaldybei. Buvo metas, paremtos humoristų Alekso Dabulskio, Jurgio Gimberio, Rimanto Petro Elenos von Kluso knygos, palankiai pažvelgta į Žaliakalnio bruko bardo Edmundo Janušaičio poeziją ir prozą. S.Abromavičius garsėja kaip rezistentų kovų ir tremties kančių metraštininkas, jo darbai irgi būdavo laukiami.
Paminėkime Petro Venclovos, Aldonos Ruseckaitės, Juttos Noak, Vlado Kalvaičio, Gasparo Aleksos romanus, atskira lentynėlė – poezijos rinkinių. Tebūnie žinoma, kad šiuo metu Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyrius vienija 59 įvairių žanrų kūrėjus, gyvenančius ir kituose Lietuvos regionuose ir net užsienyje, kasmet pasirodo po 40–50 originalių bei vertimų knygų, kurios išleidžiamos lesiojant paramą iš įvairių fondų, padedant situaciją geranoriškai suprantantiems fiziniams asmenims ir įvairių įstaigų vadovams, kurių, teisybę sakant, mažoka. Štai kodėl Kauno savivaldybės parama itin svarbi.
Smagi naujiena – antri metai pasitikdami tarptautinį „Poezijos pavasarį”, pritariant „Iniciatyvoms Kaunui”, išleidžiame debiutantų knygas: Egidija Šeputytė „Sekretai ir sekreterai” („Kauko laiptai”, 2016), Lina Buividavičiūtė „Helsinkio sindromas” („Kauko laiptai”, 2017). Dar vienas pragiedrulis – mėnesinis kultūros ir meno žurnalas „Nemunas” sugrįžo į savo klasikinį formatą – kvadratą, intensyviai brandina, regis, net nervingai ieško koncepcijos, nerimsta, leidiniui palankus savivaldybės pritarimas, investicija, padėsianti įsitvirtinti, gyvybiškai reikalinga.
Sutikite, įrašas „Knygą (arba bet kurį kitą leidinį) finansavo Kauno miesto savivaldybė”, o šalia – dailus Kauno logotipas, ilgam išliekantis pėdsakas kultūros istorijoje. Todėl esame optimistai, viliamės – tęsinys bus.
Važiuodamas Vilniaus link matau pasikeitusi užrašą „Ačiū, Šarai”. Su „Žalgiriu” viskas gerai! Keičiam į „Ačiū, skaitytojau”? Kauniečiai rašytojai kuria ir tau, miestieti. Pradžioje paminėtas spalvingai žaismingas dviratukas ir parašas „Iniciatyvos Kaunui” po kreipimusi tikrai nepamaišytų. Juolab parašą lydintis projekto „Kauno rašytojai – miesto visuomenei” finansavimas.
Nuotraukoje: Publikacijos autorius, Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungų narys Vidmantas Kiaušas – Elmiškis
Eligijaus Kniežiausko (,,Kauno diena”) nuotr.
