Lietuva pasitinka savo šimtąjį gimtadienį. Gyvename dvidešimt pirmajame amžiuje. Daug kas pasikeitė nepriklausomos Lietuvos žmonių gyvenime – esame laisvi, be sienų, be priespaudos, be okupantų… Brangi laisvės kaina Lietuvos žmonėms. Tik tie, kas toil be Tėvynės, Sibiro gulaguose, pabėgėlių stovyklose, lageriuose ir kalėjimuose mena, kokias kančias teko patirti. Tačiau istorijos puslapiai ne visi atversti – dar mažai kam buvo žinoma pokario žmonių, išsigelbėjusių iš pragaro, bado, istorija.
Ją papasakojo Siegfried Gronau knygoje “Klyksmas vaiduoklių mieste:Vilko vaikai”. Knygą – “ne tik dešimtmečio vaiko – vilko vaiko – kartu su šeima patirtų kančių ir siaubingų žudynių, bado ir Černiachovskio ginkluotų gaujų žvėriško siautimo Karaliaučiuje kronika, ne tik paauglio ir suaugusiojo gyvenimas Antrojo pasaulinio karo ir grėsmingai nykių sovietinių metų niokojamoje Lietuvoje, bet ir visa žmonijos istorijai užginta užmirštis”.
Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centro išleista knyga buvo gražiai sutikta ne tik Vilniuje.
Kai Lietuva minėjo iš Tremties negrįžusių ar po ilgų išsiskyrimo metų tėnynėn sugrįžusių, Kaune viešėjo Vokietijoje gyvenantis Sigfridu Gronau (nuotraukoje).
Kauno įgulos karininkų ramovės Kunigaikščių salėje susitikti su puikiai lietuviškai kalbančiu knygos autoriumi atvyko daug svečių. Knygą pristatė Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė, rašytoja Aldona Ruseckaitė, PLC direktorius Valdas Kubilius.
Nepaprastą istoriją apie pažintį su S.Gronau papasakojo rašytojas Stanislovas Abromavičius.
Su Zigfridu Gronau, kalbančiu gražia lietuvių kalba, susipažinęs 2014 m. rugsėjį Rumšiškėse, Kaišiadorių rajone, kur vyko knygos “Sugrįžimas į nuskendusį slėnį” pristatymas. Tai trisdešimties kaimų, stovėjusių panemunėje ir “nuskendusių” užtvenkus Nemuną, įrengiant Kauno hidrolektrinės vandens baseiną, tada vadinamą Kauno jūra, istorija.
Pristatyme dalyvavo ir ponas S. Gronau, pasakojęs, kad knygoje aprašytose vietovėse nuo 1947 m. gyveno lietuvių šeimose. Bado ir mirties šmėkla duoneliauti vaiką atklaidino į šį kraštą, Lietuvoje jis tapo Kaziu Mačiulskiu dvidešimčiai metų ir tik 1973 m. su šeima sugrįžo į Vakarų Vokietiją, kur dabar gyvena Grossolto mieste.
Tuomet Siegfried Gronau parodė rašytojui pluoštelį vokiečių kalba rašytų prisiminimų. S.Abromavičius (nuotraukoje), rašantis „Apie tremties vaikus, (išeistos 3 knygos), paskatino rašyti. Skaudi papasakota istorija apie 1945–1947 metų Karaliaučių, karo pabaigą ir užkariautojų iš rytų antplūdį į jiems svetimas žemes, neapykantą viskam, ką ten rado, žmonių kančias, badą, mirtis, žūtis, prievartavimus.
Tokį gyvenimą savo akimis matė šios knygos autorius. Rytprūsiuose, tuometinio Karaliaučiaus (Kionigsbergo) žemėse
sovietiniai kareiviai atnešė žmonėms ne tik pažeminimą, neapykantą, bet žudė, prievartavo čia likusius badaujančius žmones.
Išgyventi pavyko ne visiems: vaiko akyse miršta sesutės, motina, tėvas žūsta karo fronte tolimoje Rusijoje. Tačiau noras gyventi, išlikti buvo stipresnis. Ištvėrė. Išsekę, alkani, nuplyšusiais rūbais, slėpdamiesi miškuose nuo sodybos link sodybos elgetaudami būriai tokių vaikų atkeliavo į Lietuvą, Latviją. Žmonės , kiek galėdami, šelpė, duodavo pastogę. Tačiau nesiryždavo priglausti ilgesniam laikui, nes griežtai buvo uždrausta gelbėti „priešų vaikus“. Bet dorų žmonių dėka daugelis tokių vaikų gavo lietuviškus vardus, pavardes.
Vieniems daugiau, kitiems mažiau pasisekė. Tik ilgas baimės jausmas vertė tylėti, neišduoti „savo gelbėtojų“. Kiek dar nežinomų lietuvių – vokiečių vaikų liudytų?
Tačiau likimas ne visiems buvo toks. Tūkstančius dar 1951 m. gegužę prekiniais vagonais Vilko vaikus išgabeno iš Lietuvos. Kur nubloškė juos – Vokietijon, Rusijon, Sibiran? O kiek išžudė? Kas papasakos, kas atsakys už pražudytus gyvenimus?
Istorija apie elgetomis virtusius Rytų Prūsijos vokiečių vaikus, jų klajonės po Lietuvą Antrajam pasauliniam karui pasibaigus ir sovietams naikinant Rytprūsių gyventojus, papasakota knygoje – juodoji dėmė, nusikaltimų žmogui atskleistis, apie kurią sužinosite perskaitę. Knygos – gyvoji istorija, byloja apie lietuvių, prūsų, vokiečių sudėtingus likimus.
Tai paliudijo ir renginyje dalyvavaui rašytoja Jutta Noack (nuotraukoje), gyvenanti Hamburge ir dažnai viešinti Lietuvoje. Šiais metais PLC išleido J. Noack knygą „Raudonos pelytės“, kuri, kaip ir S. Gronau knyga buvo sutikta Hamburge, pristatyta vokiečių bendruomenei. Skaudžiai papasakota istorija apie sugrąžintą gyvenimą nebus užmiršta, tik padės atsiverti dar neprabilusius, dar kenčiančius… Knygoje – dokumentinės nuotraukos iš autoriaus archyvo mena buvusius ir esančius…
Renginį, skirtą Gyvajai atminčiai, organizavo knygos leidėjai – Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras ir XXVII knygos mėgėjų draugija.
Nuotraukų autorė – Lietuvos žurnalistų sąjungos narė Dalia Poškienė
